Kaip aš suprantu, aukščiausioji žmogiškoji Esatis yra dvasinė Esatis, dieviškoji Esatis, tapati amžinajai dvasinei Esačiai. Ji yra sąlyginai atsiskyrusi nuo dieviškojo Kūno, nuo dieviškosios Būties - sąlyginai atsiskyrusi, ne absoliučiai, suformavusi tarsi tokį sąlyginį apvalkalą. Tokią Aukščiausiąją žmogaus dvasinę Esatį dar galima įvardinti kaip Monadą. Būtent šitoje Esatyje mes esame tapatūs Dievui, tapatūs Dvasios pasauliui – kaip Dvasia, esanti visur ir niekur; Dvasia, esanti visų priežasčių priežastimi ir turinti visas priežastis savyje; Dvasia, kaip erdvės, laiko, energijų, fenomenų, materijos, - visko šaltinis...

Kaip ir kodėl sukuriama siela

Kad galėtų reikštis grubesniuose pasauliuose, išreikšti save, Monada suformuoja, išskiria iš savęs tam tikrą darinį - sielą, kuri jau turi kauzalinį, mentalinį ir astralinį kūną.
Siela, kadangi turi grubesnius apvalkalus, jau yra sąlygojama aplinkybių. Dvasia nėra sąlygojama jokių aplinkybių, dėl to ji yra nekintanti, aukščiau bet kokių pokyčių. O Siela jau yra pereinanti pokyčius, sąlygojama aplinkybių, pasaulių, energijų. Tai ir yra įdomu Dvasiai - pereiti ir tokią patirtį, kur esi sąlygojamas, kur kažko negali, kur sąveikauji su aplinka, kur evoliucionuoji. Todėl siela gali pereiti savo evoliucijos kelius būdama kūdikiška, vaikiška, bręsdama, tobulėdama, įgydama patirtį iš įsikūnijimo į įsikūnijimą ir galų gale ateidama į aukščiausią būvį - nušvisdama. Siela gali būti sutraumuota kažkokių sunkių, skausmingų patirčių... Plačiau...