Kai mums būna ypač sunku, sudėtinga, kai nežinome, kaip save sustiprinti, motyvuoti ar paguosti, visada padės sustiprėti, atsigauti ir tuoj pat kilstelės sąmonę į aukštesnį lygį, jeigu motyvacija pasieks dvasios lygmenį.

Kaipgi tai padaryti?

Ir kodėl būtent dvasios, o ne sielos? Šioje srityje, kuri susijusi su sielos bei dvasios gyvenimu, yra nemažai painiavos, daugybė skirtingų nuomonių. Aš sau išgryninau požiūrį, jog Asmenybė – tai žemiausias, mirtingiausias Aš, Siela – aukštesnis Aš, o Dvasia, arba Monada, – aukščiausiasis Aš.
Šiame kontekste Sielą suvokiu ne kaip absoliučiai amžiną - tokia yra dvasia: išeinanti už laiko ir erdvės ribų, esanti visų priežasčių priežastimi, galinti viską, nuo nieko nepriklausanti, absoliučiai laisva, nesukaustyta niekuo, niekada negimusi, niekada nemirsianti. Būtent dvasios lygyje, savo būties šerdyje, esame dvasia, todėl turime ir jai būdingas savybes - esame niekada negimę, niekada nemirsiantys, visiškai laisvi, niekieno nesąlygojami, visiškai savipakankami. Kaip dvasia, esame aukščiau bet kokių apribojimų, sąlygotumų, žinantys viską, kas buvo, yra ir bus.
Nesąlygojami laiko, erdvės, vietos, mirties, gyvenimo, energijų, kūnų, emocijų, minčių, fenomenų, majos, prisirišimų bei iliuzijų… Būtent todėl, jei sugebame bent kiek priartėti prie dvasios lygmens, mus tai iš karto labai stipriai vaduoja - iš kančios, negalėjimo, iš liūdesio ir netikėjimo, abejonių... Plačiau...