Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį: – Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi. Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų
Aš jį išvydau baltoj mėnesienoj, Arkliuką baltąjį, narčiai išrietusį sprandą. Šviesi ir graži jo didystė, niekuo nesuteptas Jo tyrumas, nepripažįstantis ir nepažįstantis Gėrio nei blogio, nei naštos Gėdingų dienų, plakamų atminties rimbo. Esi be praeities, baltasis arkliuk, be nuodėmės, Šiam sidabro miške neskirta tau baugi ateitis – Tik šviesi dabartis ir mėnulio risčia Tu esi
„Vienas iš keisčiausių dalykų šiame pasaulyje yra tai, kad kartais žmogus ima ir patiki gyvensiąs amžinai, amžinai, amžinai. Atsikelia, pažadintas švelnios, didingos aušros, išeina laukan, stovi ten vienas, užverčia galvą aukštyn ir žiūri, žiūri, ir mato pamažu besimainantį brėkštantį dangų ir kitus priešaušrio stebuklus, nuo kurių beveik norisi šaukti. Bet tik širdis sustingsta prieš tą
96 laiškas 1. Tu vis piktinies kuo nors arba skundies ir nesupranti, jog pati didžiausia blogybė ir yra, kad piktiniesi ir skundiesi. Mano nuomone, pasaulyje vyrui nėra jokio vargo, jei tik jis kokios nesėkmės nevadina vargu. Pajutęs, kad nebeįstengiu ko nors pakęsti, aš pradėsiu nekęsti pats savęs. Sergu – tokia dalia. Šeimyna atsigulė ligos patalan,
Sykį gyveno beturtis vienuolis, kuris keliavo iš kaimo į kaimą skelbdamas Dievą ir Jo gerumą. Varguolis pasitenkindavo mažu, jo vakarienė dažniausiai būdavo duonos kriaukšlė ir gurkšnis trykštančio šaltinio vandens. Vieną vakarą vienuolis atkako prie kaimo, tačiau vėlyvą valandą niekam nenorėjo trukdyti, tad įsirengė guolį po medžiu. Kalbėdamas vakaro maldas, išvydo atbėgant uždususį prakaito išpiltą kaimo
Dauguma žmonių suvokia save kaip ribotą kūną, bet tu nesi vien ribotas kūnas. Netgi žvelgiant pro mikroskopą matyti, kad esi energijos laukas. Apie energiją žinome štai ką. Nuėję pas kvantinės fizikos specialistą paklauskite: „Kas kuria pasaulį?“ Atsakymą išgirsite tokį: „Energija“. Tada paprašykite apibūdinti ją. Jums atsakys: „Jos negalima nei sukurti, nei sunaikinti. Ji visada buvo
„Kas yra asmeninė legenda? Ji yra tai, ką tu visuomet norėjai daryti. Kiekvienas iš mūsų ankstyvoje jaunystėje žino savąją Asmeninę Legendą. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aišku, atrodo įmanoma, nebijome svajoti ir kalbėti apie tai, ką norėtume veikti gyvenime. Tačiau laikui bėgant atsiranda paslaptinga jėga, kuri stengiasi mums įteigti, kad jos, tos Asmeninės Legendos, įvykdyti neįmanoma…
Vieną sykį miške, kuriame gausiai lankydavosi žmonės, kilo gaisras. Apimti panikos, visi pabėgo. Miške liko tiktai du žmonės: vienas aklas, kitas raišas. Drebančia iš baimės širdimi aklasis bėgo tiesiai į liepsną. – Stok!- sušuko raišasis. – Ten dega! – Tai kur man bėgti? – atsišaukė aklasis. – Galiu tau pasakyti kur,- pasigirdo raišojo atsakymas. –
Ketinimas – tai reali jėga, papildanti troškimą. Galima sakyti, jog ketinimas – tai troškimas, „neprilipęs“ prie rezultato. Ketinimas yra stiprus, o troškimas silpnas, nes daugeliui jis tereiškia dėmesį, prilipusį prie kokio nors daikto ar reiškinio. Ketinimas – tai troškimas, labai tvirtai susietas su visais dvasiniais sėkmės dėsniais, o ypač su šeštuoju – neprisirišimo dėsniu. Ketinimas,
Rinkdamasis tu suvoki, kas esi! Kartais mažiau yra daugiau. Suvokiau buvimo pilnatvę. Būti čia ir dabar – tai būti vientisam. Kai atrandi Kelią, dingsta nerimas, skubėjimas, blaškymasis. Atsiranda nuoseklumas, kantrybė, tikėjimas, noras eiti toliau, giliau, sėkmingiau, nuosekliau, švariau. Suvokiu, kad noriu būti savimi. Jau seniai atsirado pasitikėjimas Dvasia, bet suvokiau, kad ir Dvasia pasitiki manimi.