Kvėpavimo technikos ir būdai

lplf2_05

Išskirtinę kvėpavimo svarbą, jo įtaką gyvybiniams procesams suprato jau gilioje senovėje. Jogoje kvėpavimo įvaldymas yra vadinamas Mahajoga – aukščiausiuoju gyvenimo mokslu. „Gyvybės kvėpavimo įvaldymas – tai dvasios, kūno ir sielos sveikatos raktas. Protas ir kvėpavimas – žmogaus sąmonės valdovai. Kvėpavimas – jėga, o tą jėgą valdo protas,“- teigia senieji jogos šaltiniai.
Tūkstantmetės jogos sistemos neatskiriama dalis yra kvėpavimo praktikos, kurios vadinamos bendru sanskrito žodžiu „pranajama“, nes nuo seno buvo žinoma, kad kvėpavimo metu prisipildoma ne tik deguonies, bet ir gyvybinės energijos – pranos.  Pastaraisiais šimtmečiais atsirado ir daug naujų  įvairų kvėpavimų technikų – holotropinis, hiperaktyvus, takus sąmoningas kvėpavimas ir panašių, – tačiau jie visi remiasi tūkstantmete patirtimi ir universaliais principais.

Rebefingas – ko gero, pats paprasčiausias, universaliausias kvėpavimas, dar vadinamams sąmoningu takiu kvėpavimu, intuityviu kvėpavimu, gyvybės kvėpavimu.  Šiuo vardu vadinama įvairios sujungto kvėpavimo technikos, kurių esmė yra skausmingų patirčių išgryninimas. Kai tai įvyksta, yra jausmas, jog atgimei iš naujo (dėl to jos ir vadinamos rebefingu). Gana dažnai žmogus jų metu išgyvena savo gimimo momentą, kuris yra vienas iš didžiausių stresų, tačiau taip gali būti išgryninami ir vaikystės traumuojantys įspaudai, ir praeitų gyvenimų patirtys. Ne tai yra svarbiausia, kokius momentus žmogus išgyvena kvėpavimo metu, o tai, jog kiekvienam atsiveria būtent tos patirtys, kurios tuo metu iš tikrųjų yra aktualiausios. Galima sakyti, jog šis natūralus kvėpavimas atlaisvina kelią eiti pirmyn.

Iš tiesų, rebefingo kvėpavimo metu tarsi atgimstama iš naujo: gydoma gimimo trauma, „tirpdomi“ gyvenime sukaupti emociniai bei fiziniai blokai ir galima transformuoti skausmingus išgyvenimus į džiaugsmą, kūrybą, laisvę. Tai šiuolaikinis, tobulas pagalbos sau būdas, kurį naudoja milijonai žmonių visame pasaulyje.

Rebefingui būdingi šie elementai:
1. Sujungtas (vientisas arba cirkuliarinis) kvėpavimas, kai įkvepiama su impulsu, o iškvepiama laisvai, kai įkvėpimo ir iškvėpimo trukmė yra maždaug vienoda.
2. Visiškas atsipalaidavimas.
3. Sąmoningumas (visas dėmesys nukreipiamas į kvėpavimo procesą, išlaikant buvimo čia ir dabar pojūtį).
Dar dvi reikalingos sąlygos, kad procesas vyktų sėkmingai, – tai džiaugsminga integracija ir pasitikėjimas procesu, atvirumas, dalijantis patyrimais, nuoširdumas.
Daugiau apie rebefingą

Dvi ryškiausios rebefingo atmainos yra hiperaktyvus kvėpavimas ir sąmoningas takus kvėpavimas, dar vadinamas dvasiniu kvėpavimu.

Hiperaktyvus kvėpavimas – tai labai intensyvus, aktyvus, greitas, forsuotas kvėpavimas, kai blokai yra ne tirpdomi takumu (kaip sąmoningo takaus kvėpavimo atveju), o tartum „sprogdinami“. Procesą stebi ir saugumą užtikrina rebeferis, o kvėpuojantysis į jį visiškai pasineria. Procesą gali stiprinti specialiai parinkta muzika. Šis kvėpavimas nepraktikuojamas individualiai- tik su rebeferiu.

Hiperaktyvaus kvėpavimo metu (kaip ir sąmoningo sujungto atveju) yra prisiliečiama prie gimimo traumos, taigi jam irgi tinka terminas „rebefingas“ (atgimimas), nes tarsi atgimstama iš naujo. Tačiau nereikėtų jo painioti su sąmoningu takiu kvėpavimu. Sąmoningo kvėpavimo atveju transformacija vyksta sąmoningumo ir takumo dėka, o hiperaktyvaus kvėpavimo atveju – stiprių, aktyvių virsmų, kuriuos stebi ir nuolat prižiūri profesionalas, dėka. Jei kvėpavimą lygintume su slidinėjimu, tai sąmoningas takus kvėpavimas būtų poilsio slidinėjimas nuo švelnių kalvų, o hiperaktyvus kvėpavimas – kalnų sportas patyrusiems, užsigrūdinusiems, mėgstantiems iššūkius, stabilios psichikos žmonėms.

Holotropinis kvėpavimas (siekiantis vientisumo) buvo sukurtas S.Grofo. Procesas yra pravedamas poromis, keičiantis rolėmis: vienas – „holonautas“ (kvėpuojantysis), kitas – „siteris“, kuris užtikrina saugią erdvę kvėpavimo metu ir, jei reikia, suteikiantis pagalbą. Kvėpuojama be pauzių, pradžioje forsuotai, hiperaktyviai. Kvėpuojantysis visai atsiduoda procesui, į kurį reaguoja emociškai bei visu kūnu. Naudojama specialiai parinkta muzika, intensyvinanti procesą. Po to piešiama mandala, atspindinti buvusią sąmonės būseną, vyksta aptarimas, tačiau mandalos nėra aptarinėjamos.

Vaiveišenas – rebefingo atmaina, sukurta Dž.Lenardo ir F.Lauto. Ji naudojama tam, kad lengviau būtų galima prieiti prie užspaudimo šablonų fizinio kūno lygmenyje.
Kvėpuojama takiu kvėpavimu, sukeliant relaksaciją, atnaujinant išgyvenimus ir perfokusuojant mąstymą. Tai kelia pasitenkinimo jausmą, apimantį kvėpuojančiojo praeities patirtį. Kvėpuojama atsipalaidavus su laisvu iškvėpimu arba per burną, arba per nosį. Kūno judesiai nepageidautini.

Kvėpavimo etapai tokie:
1. Aptikti kūne subtiliausius pokyčius.
2. Įkvėpti per paties stipriausio jausmo vietą.
3. Pajusti kaip galima stipresnį malonumą iš to jausmo.
Sujungtu kvėpavimu galima „įeiti“ į skausmą ar kitus pojūčius, juos priimant ir „prakvėpuojant“. Juk skausmas – tai užspaustas nesuvoktas jausmas (baimės, kaltės ir pan.). Po skausmu visada slypi nesąmoningumas.

TOP