Didžiausias pasaulio deimantas

Sykį gyveno beturtis vienuolis, kuris keliavo iš kaimo į kaimą skelbdamas Dievą ir Jo gerumą. Varguolis pasitenkindavo mažu, jo vakarienė dažniausiai būdavo duonos kriaukšlė ir gurkšnis trykštančio šaltinio vandens.

Vieną vakarą vienuolis atkako prie kaimo, tačiau vėlyvą valandą niekam nenorėjo trukdyti, tad įsirengė guolį po medžiu.

Kalbėdamas vakaro maldas, išvydo atbėgant uždususį prakaito išpiltą kaimo gyventoją, kuris visa gerkle rėkė:
– Akmenį! Akmenį! Duok man brangųjį akmenį!
– Kokį akmenį? – nustebo vienuolis.
– Praėjusią naktį sapne man apsireiškė Viešpats, – ėmė aiškinti žmogus, – ir pasakė, kad jei ateisiu į kaimo pakraštį, prie krūmokšnio rasiu vienuolį, kuris man duos brangakmenį, ir aš visą gyvenimą būsiu turtingas.

Ramus ir giedrai nusiteikęs vienuolis pasirausė savo maiše ir ištraukė didžiulį spindintį akmenį.
– Viešpats tikriausiai galvojo apie šitą, – tarė, duodamas akmenį žmogui. – Prieš kelias dienas radau jį eidamas kalnų taku. Imk ir turėk sau.

Žmogus apstulbęs įsmeigė akis į akmenį. Tai buvo deimantas. Be jokios abejonės, pats didžiausias deimantas pasaulyje, nes buvo beveik žmogaus galvos dydžio.

Vyriškio veidas nušvito, jis čiupo deimantą ir nukūrė. Pasidėjęs akmenį ant stalelio prie lovos, nuėjo pogulio. Tačiau tūkstančiai minčių ūžė jo galvoje. Jis ilgai vartėsi, negalėdamas užmigti.

Kitą rytą, vos išaušus, žmogus sugrįžo pas vienuolį, prižadino jį ir paprašė:
– Duok man to turto, kuris tau leidžia taip lengvai iš rankų paleisti šitokį deimantą.

Bruno Ferrero. Kitos istorijos – Katalikų pasaulio leidiniai, 2006