Paslaptingas sodas

„Vienas iš keisčiausių dalykų šiame pasaulyje yra tai, kad kartais žmogus ima ir patiki gyvensiąs amžinai, amžinai, amžinai. Atsikelia, pažadintas švelnios, didingos aušros, išeina laukan, stovi ten vienas, užverčia galvą aukštyn ir žiūri, žiūri, ir mato pamažu besimainantį brėkštantį dangų ir kitus priešaušrio stebuklus, nuo kurių beveik norisi šaukti. Bet tik širdis sustingsta prieš tą keistą, amžinai didingą saulės tekėjimą, besikartojantį kasryt tūkstančių tūkstančius metų, – ir patiki tuo. Kažkaip tą akimirką ima ir patiki. O kartais patiki, kai lieka vienas miške prieš saulėlydį, ir paslaptinga, gili auksinė tyla skverbiasi įkypai pro medžių šakas – lėtai, lyg kažką sakydama, bet žmogus niekaip negali išgirsti.

Kitąsyk patikėti verčia neaprėpiama juodo dangaus ramybė vidurnaktį su milijonais lūkuriuojančių ir mirksinčių žvaigždžių. Arba koks tolimas muzikos skambesys paliudija, kad taip bus. Arba kito žmogaus akių gelmė.“ (246 psl.)

„- Tada aš giedosiu, – pasakė jis. Ir jis pradėjo, visas tiesiog pavirtęs viena dvasia. – Saulė šviečia. Tai stebuklas. Gėlės auga – šaknys krebžda. Tai Stebuklas. Būti gyvam yra Stebuklas – būti sveikam yra Stebuklas. Stebuklas yra manyje – Stebuklas yra manyje. Jis manyje – jis manyje. Jis kiekviename iš mūsų…“ (280 psl.)

„Vartai po gebenėmis buvo švelniai stumtelėti, ir pro juos įėjo moteriškė. Ji pasirodė su paskutine giesmės eilute, bet kurį laiką tyliai stovėjo ir klausėsi, žiūrėdama į juos visus. Gebenės už jos nugaros, saulės šviesa, besiskverbianti pro medžius ir spalvinanti jos ilgą melsvą apsiaustą, jos besišypsantis, gražus ir gaivus veidas žalumos fone – visa tai Kolinui priminė gražią spalvotą iliustraciją vienoje iš knygų. Įstabios jos akys švytėjo meile, kuri, atrodo, viską aprėpė – juos visus, net ir Beną Vėjoramstį, „sutvėrimus“, kiekvieną gėlės žiedą. Nors ji pasirode taip netikėtai, niekam nė į galvą neatėjo, kad ji įsibrovėlė. Dikeno akys švietė kaip žiburiai. -Tai mano mama – štai kas ji! – sušuko jis ir nulėkė per pievą.“ (321 psl.)

Frances Hodgson Burnett. Paslaptingas sodas – Vilnius: Alma littera, 2003

TOP