Seneka sveikina mieląjį Liucilijų

96 laiškas

1. Tu vis piktinies kuo nors arba skundies ir nesupranti, jog pati didžiausia blogybė ir yra, kad piktiniesi ir skundiesi. Mano nuomone, pasaulyje vyrui nėra jokio vargo, jei tik jis kokios nesėkmės nevadina vargu. Pajutęs, kad nebeįstengiu ko nors pakęsti, aš pradėsiu nekęsti pats savęs. Sergu – tokia dalia. Šeimyna atsigulė ligos patalan, užgriuvo skolų našta, sukiužo troba, užklupo nuostoliai, žaizdos, kančios, baimė – tai jau esti. Maža to: taip turi būti. Tai – būtinybė, o ne atsitiktinumas.

2. Patikėk manimi, tau atskleidžiu savo sielos paslaptis: visa, kas atrodo priešiška ar atšiauru, pasitinku šitaip: ne paklūstu dievui, bet pritariu. Seku paskui jį nuoširdžiai, o ne todėl, kad būtina.
Manęs neužgrius toks nemalonumas, kurį priimčiau liūdnas ir prislėgtas. Noriai moku kiekvieną duoklę. O juk visa, dėl ko vaitojame, dėl ko būgštaujame, yra duoklės gyvenimui. Nuo jų mokėjimo, mielas Liucilijau, nesitikėk būti atleistas, neprašyk.

3. Akmenligės skausmai nedavė ramybės, atėjo ne visai malonūs laiškai, kasdieniai nuostoliai; dar daugiau pasakysiu: drebi dėl savo galvos. Bet argi tu nežinojai, jog trokšti šito trokšdamas senatvės? Visa tai reikia iškęsti ilgai gyvenant, kaip ilgai keliaujant – dulkes, purvą, lietų.

4. „O aš norėčiau gyventi nepatirdamas jokių nelaimių.“ Tai moters žodžiai, nedera jie vyrui.
Pamąstyk pats, kaip priimsi tokį mano palinkėjimą (jis plaukia ne tiek iš geros, kiek iš kietos širdies): tegu dievai ir deivės nepadaro tavęs likimo numylėtiniu.

5. Pats savęs paklausk: jei koks nors dievas duotų galimybę pasirinkti, ar labiau norėtum praleisti gyvenimą tarp apsirijėlių, ar karo stovykloje?

O juk gyvenimas, Liucilijau, yra kova. Tik tie, kuriuos blaško likimas, kurie kopia į stačiausias ir aukščiausias viršūnes ir leidžiasi į bedugnes, kurie atstato krūtinę pavojingiausiems išpuoliams, vadinami narsuoliais ir geriausiais kariais.

Lucijus Anėjus Seneka. Laiškai Liucilijui – Tyto alba, 2007