Apie laimę

Pasidalinsiu mintimis apie laimę. Tiksliau apie tą jos dalį, kuri čia ir dabar priklauso nuo mūsų. Kokia gi tai dalis? Be abejo, visi turime karmos, kuri mus verčia patirti sunkumus, bėdas, nesusipratimus, griaudama laimės išgyvenimą. Karmą, kurios kol kas negalime pakeisti. Tai tendencijos, veikiančios mus iš praeities. Tačiau tuo pat metu mes nuolat keičiame, papildome savo karmą, veikdami dabartyje.
Keičiame ją tuo, kur nukreipiame dėmesį, tuo, kokius darome sprendimus čia ir dabar, šiandien. Galite sakyti, mes negalime žinoti, kokie pasirinkimai sukurs laimę, o kokie – ne. Tai tiesa, tačiau tik iš dalies. Panašiai kaip gyvenimas – jis vienu metu ir sudėtingas, ir paprastas. Ir viena, ir kita yra tiesa, priklausomai, į ką ir kaip žiūrime.
Taip ir mūsų pasirinkimuose, ir laimės kūrime – yra ta dalis, kur mes ją galime kurti labai paprastai, paprastais kasdieniais pasirinkimais. O šie pasirinkimai, jei taps įpročiu, padės mums būti laimingiems ne tik čia ir dabar, kai juos darome, bet ir ateityje, formuodami laimingos būties srautą, sėkmingą, palaimintą karmą.
Ką turiu omenyje? Kaip tai vyksta? Įvairiai. Kai kurie mūsų pasirinkimai sąmoningi, kai kurie – pusiau sąmoningi, dar kiti – nesąmoningi. Tačiau visi jie kuria mūsų realybę. Mūsų pasirinkimai – tai, į ką nukreipiame savo dėmesį. O juk dėmesys – pirminė, esminė energija, formuojanti aplinkinę realybę.
Kodėl? Todėl, kad mūsų sąmonė, į ką nors nukreipdama dėmesį, energetizuoja tai, į ką susitelkė, suteikia didžiausią svarbą būtent tam, ką tuo metu stebi. Tai, ką mes stebime, yra mūsų pasirinkimas būtent šiai realybės daliai suteikti didžiausią vertę. Suvokdami ar nesuvokdami to, mes ją pasirinkome kaip svarbiausią, visam kitam pasauliui skirdami mažiau dėmesio.

Pažvelkime į save – į ką kasdien renkamės nukreipti dėmesį?

Jei per daug laiko skiriame įtampos kupinoms, destruktyvioms situacijoms, įprantame jose būti, tuomet būtent jos gauna didžiausią mūsų sąmonės energetizavimą, jėgą įeiti į mūsų realybę ir ja tapti. Tuomet mes ne tik jas stebime, bet ir energetizuojame, suteikiame joms didžiausią svarbą. Tuomet tos aplinkybės, kurios galėtų teikti mums laimę, lieka apleistos, nepastebimos, nesvarbios. Jos negauna energijos likti mūsų realybėje arba jų energija senka, mažėja tuo sparčiau, kuo mažiau dėmesio skiriame tam, kas kuria mūsų laimę, o ne bėdas.
Čia galima būtų pacituoti, jog „jei per daug ilgai žvelgiame į bedugnę, bedugnė ima žvelgti į mus. Jei per daug ilgai žvelgiame į bėdą, bėda ima žvelgti į mus“. O jei žvelgiame į laimę, ar ji ima žvelgti į mus? Taip, jei jos nepavydime, jei ja džiaugiamės, ją sveikiname, ja tikime, su ja susideriname. Jei tampame su ja viena. Jei po truputį vis labiau tampame viena su ja, per susiderinimą, per sąskambį. Galėčiau sakyti: „Įgykime laimės akis, laimingą žvilgsnį… Netikėkime savo bėdomis, netikėkime savo ligomis – nesuteikime joms svarbos. Pasirūpinkime, kiek reikia, tuo, kas būtina,  bet nesureikšminkime bėdų, neenergetizuokime jų nuolat, prilipę dėmesiu, padarydami tai svarbiausiu dalyku gyvenime.“
Pasakyk sau: „Netikiu savo bėdomis – tikiu savo laime! Žvelgiu laimės akimis į tai, ką matau, įsidedu laimę į akis – į kiekvieną akį, į kiekvieną mirksnį. Laimė mano akyse man parodo, kur jos ieškoti, kur ji tiesiog nuolat gyvena. Jos tiek daug mūsų gyvenime – laimei yra labai daug priežasčių būti kiekvieno iš mūsų realybėje. Yra ištisi klodai mūsų būtyje, dėl ko galime būti laimingi.
Jeigu žmogus nors kiek prasivalęs, nebeturi sunkios karmos, jis gali būti laimingas dėl daugybės dalykų, jis gali padaryti šiuos dalykus savo laimės pagrindu, priežastimi. Jis gali būti laimingas, matydamas ugnį, saulės spindulius, tiesiog šviesą ar jausdamas vandens vėsumą, žemės ramybę, dirvožemio kvapą, žalumos stebuklą.  Jis gali būti laimingas, džiaugdamasis vėjo gūsiu, vaiko juoku, matydamas geranoriškas, palaikančias draugo akis. Galime būti laimingi dėl to, kad nieko neskauda, kad šiandien kvėpuojame, dėl to, kad galime girdėti garsus,  matyti spalvas,  jausti kvapus, judėti, mėgautis muzika, būti sotūs, mąstyti, kalbėti, juoktis, susivokti – yra miriadai priežasčių, dėl ko mes galime būti laimingi, kreipti dėmesį laimės link. Mes to dažniausiai nedarome, nes, jei visa tai turime, mums tai atrodo savaime suprantami dalykai, kurie tiesiog turi mus supti ir tiek…
O ar savaime suprantami dalykai gali būti laimė? „Ne, ne, – pasakys arba pagalvos dauguma. – Jie – tik jos savaime suprantamas pagrindas, o pati tikroji laimė – kažkas daug daugiau…“ Ką gi, galime ir taip žiūrėti, tačiau tuomet visa tai, ką jau turime, nuvertinsime kaip nesvarbius, nenešančius laimės dalykus, o tai, kas yra laimė, visuomet bus kažkur, ten, toli, ateityje arba nepasiekiamame aukštyje. Laimė – viliojanti, bet taip ir nepasiekiama… Vadinasi, neišgyvensime jos čia ir dabar, dabartyje.
Bet juk laimę galime išgyventi tik dabartyje! Neįmanoma išgyventi laimės ateityje – ateities dar neegzistuoja. Neįmanoma išgyventi laimės ateityje, bet ir praeityje – jei ji ten ir buvo, dabar tai tik prisiminimai, bandymas daryti buvusios laimės kopiją, pernešant  ją į dabartį. Bet tai ir bus tik kopija, to, kas buvo, atgarsis…
Kita vertus, mes galime suteikti daugybei mažų dalykų laimės statusą. Nenuvertinti jų iki savaime suprantamų dalykų, bet suteikti jiems stebuklo, palaimintų dalykų statusą. Juk jie tokie ir yra, jei tik mokame matyti stebuklą, slypintį juose. Mes kaip labai turtingų tėvų vaikai nuvertiname neįtikėtinos gausos stebuklą,  įpratę prie jos, tarsi sakydami savo tėvams: „Man ir taip visa tai priklauso. Kodėl dėl to, ką turiu, kuo naudojuosi, turėčiau jaustis laimingas? Man to per mažai, aš noriu daugiau, daug daugiau, daug ryškiau! Manęs jau netenkina tai, ką turiu, noriu būti laimingesnis, turtingesnis!“
Nesuvokdami, kokį turtą jau turime,  norime turėti vis daugiau ir daugiau… Tačiau nuvertinimo liga, jei leisime, kad tai vyktų, viską, ką vėl gausime, taip pat nuvertins, skubindama Tvėrėją: „Na, na, šito jau negana laimei, man vėl reikia kažko daugiau, daugiau, daugiau, tai jau nėra laimė, tai per daug paprasta, tai jau įprasta, tai per daug įprasta, paprasta, kad galėtų būti laime…“
Čia, ko gero, praverstų panagrinėti laimės sąvoką ar fenomeną žmogaus daugiaplanėje raiškoje. Kaip pats žmogus yra daugiaplanė, sudėtinga būtybė, taip ir jo laimės sąvoka bei išgyvenimas taip pat yra daugiasluoksniai, susideda iš daug dedamųjų, yra susiję ir su jo proto, mentaline, dedamąja, ir su emocine, jausmų,  dedamąja. Juk yra kažkokia samprata apie laimę mūsų prote, sąmonėje. Mums nuo mažumės formuojama, kas yra laimė ir kaip jos turime siekti.

Kita žmogaus dedamoji, susijusi su laime,  yra emocinė – savo emocijomis išgyvename laimę. Čia vertėtų atkreipti dėmesį – protu žinome, kaip turime laimės siekti, o emocijomis ją  išgyvename!

Bus daugiau…

N. Gabija Wolmer