Savigaila – lyg sielos narkotikas

N. G. Wolmer

Mes visi gyvename Kali jugoje, tačiau joje būti  visgi galime įvairiai. Įsikūnijimas šioje kalpoje sielai gali tapti pragaištingas arba neįdomus, nykus,  apnešantis sielą pilkumu. Jis gali būti ir labai sustiprinantis, net jeigu tai kupinas kančios įsikūnijimas, kai nepaisydami sunkumų išskleidžiame kūrybingumą, baisiuose išbandymuose per meilę įžiebiame atjautos, pasiaukojimo kibirkštį. Visaip gali būti.

Svarbu, kad mes, kokiose aplinkybėse bebūtume, nesirinktume sąmoningo nuopuolio. Pasitaiko netyčia pameluoti,  neįvykdyti pažadų, suklysti – visiems kartais taip nutinka. Tačiau svarbu nepradėti sąmoningai eiti ydų keliu, nes tai sielai yra labai rimtas sprendimas, po kurio sugrįžti atgal nėra lengva net ir labai stengiantis.

Kokios bebūtų aplinkybės, kai sunku, ieškokite pozityvo. Žiūrėkite, kokias dorybes galite ugdyti bet kokioje jums nutinkančioje situacijoje. Kiekvienoje jų galime ugdyti dorybes, užuot degradavę,  pasidavę ydoms. Klauskite savęs,  kokias dorybes situacija, kurioje esu, verčia mane ugdyti, jei noriu likti žmogumi, tobulėti?

Ką ugdyti sunkiose situacijose?

Labai dažnai tai yra kantrybė. Tiesiog kantrybė. Ji tampa dorybe ne tada, kada esame priversti kentėti ir bambame: „Oi, kaip sunku, oi, kaip sunku.“ Ir jaučiamės auka. Tuomet ir esame tik auka. Toks būvis sielą silpnina, apneša ją pilkuma, formuoja vergo sąmonę.

Kantrybė

Kantrybės dorybę ugdome tuomet, kai sąmoningai ją renkamės, suvokdami, jog kita  reakcija būtų nuopuolis, degradacija. Sąmoninga kantrybė yra tuomet, kai suvokiu, jog  dabar reikia gebėti išlaukti, ramiai pakelti sunkumus. Ramiai ir kantriai, neprarandant orumo, nesitapatinant su aukos pozicija. Štai tuomet ugdome kantrybę. Jeigu siela sąmoningai ugdys šią savybę ir padarys ją bent kiek didesnę, nei turėjo anksčiau, tai bus didžiulis, sunkiai įgyjamas laimėjimas. Tai bus pergalė, įprasminanti kančias bei išbandymus.

Atjauta

Kita dorybė, kurią pats metas ugdyti tuomet, kai sunku, yra atjauta.

Atjautą galime  ugdyti, suvokdami, jog yra daug būtybių, kurios kenčia taip pat, kaip ir mes, o nemažai gyvena dar didesnėje kančioje nei mūsų. Tai gali padėti nukreipti mintis nuo mūsų asmeninės  kančios į tai, kaip galime joms padėti, ką galime padaryti jų labui. Tokiu būdu ugdysime atjautą ir patys stiprėsime. Savęs gailėjimas, lyginant su šia pozicija, yra nepalyginamai silpnesnė, neatverianti vystymosi perspektyvų pozicija.

Tvirtybė

Kita dorybė, kurią ugdydami galime įveikti auką savyje, – tai tvirtybė. Kai sunku, ugdykime tvirtybę. Užuot buvę auka, galime sustiprėti, tuo įprasminti savo gyvenimą bei kančias, kurias patiriame. Galime padovanoti savo sielai prasmingą gyvenimą, nepaisant sunkumų, kančios. Galime įprasminti kančias, ugdydami jose atjautą, kantrybę, tvirtybę…

Pusiausvyros išmintis

Kita vertus, išbandymų metu galime mokytis ir kitų dalykų, galime mokytis labai daug vienu metu.  Tai gali būti ir pusiausvyros išmintis, suvokimas, kaip atkurti balansą, sugrįžti į vidinę pusiausvyrą. Kaip nebūti maksimalistu, kaip aptikti vidurio kelio išmintį, kaip atgauti optimizmą, džiugumą, nepaisant bėdų ar skausmų.

Verta paklausti savęs: „Kas yra vertingiausia mano sielai iš to, ko išmokau, ką ugdžiau, ką įgijau šiame gyvenime? Kas vertingiausia iš to, ko dabar galiu mokytis, ką vertingo įgyti?“ Paklausk ir ištrauk iš savęs atsakymą, nesitenkink tik retoriniais klausimais ir dejonėmis.

Turi atsakymą? Čia ir dabar. Neturi – tai galvok, giliai apmąstyk, nes tai yra svarbu žinoti. Bent vieną savybę, labai svarbią sielai, kurią įgijai sunkumuose, ar jau radai? O kokia dar viena svarbiausia savybė iš to, ką mokeisi ir darei? Va, aš, pavyzdžiui, girdžiu vieną svarbiausių: nepasidavimas, tvirtybė sudėtingose aplinkybėse. Juk tam išsiugdyti reikia sunkių situacijų.

Tikėjimas

Toliau – tikėjimas nepaisant kliūčių arba tada, kada beveik nėra vilties. Kada mažai vilties, o vis tiek tiki arba kada tikėjimas stiprėja nepaisant didėjančių sunkumų, kada jis ima prasilaužti tarsi ledlaužis pro kliūtis ir dar sustiprėja prasilauždamas, prasiverždamas –  va, taip auginama tikėjimo jėga, nepriklausomai nuo aplinkybių.

Juk mes galime surasti tikėjimą savyje, surasti, kad mes patys galime būti tikėjimo šaltinis, beribio tikėjimo – kuriančio, transformuojančio, keičiančio. Tokį tikėjimą išsiugdyti irgi reikia ekstremalių situacijų, tiesa? Tu ugdeisi tokį tikėjimą? Turi jo savyje bent kiek? O argi jo nereikia dabar?

Kokia dar savybė tai galėtų būti? Kas dar tavo sielai brangiausia iš to, ką ugdei? Saikas? Kuklumas? Vidurio kelio išmintis? Meilė? Bet jau nepasiduok, iš pasiutimo tikėjimą augink!  Mes jau įmesti į peklą, na, tai nepasiduokim! „Vis tiek auginsiu valią, tvirtybę, vidinę jėgą, nesubliukšiu, neištišiu, sunkumai man – tik nemokamas atsparumo treniruoklis!“

Auka ir ne auka

O kaip yra, kai žmogus pasiduota? Kaip jis tada atrodo? Kuo skiriasi auka nuo žmogaus, kuris nepasiduoda?

Auka sako arba tyliai sau galvoja: „Nuo manęs niekas nepriklauso, nepriklausė, aš nieko negaliu padaryti.“  T.y. auka neprisiima atsakomybės už tai, kas buvo arba yra („Aš nieko negalėjau pakeisti, nuo manęs niekas nepriklausė.“)

Auka neprisiima atsakomybės už tai, kas buvo, už tai, kas vyksta, už tai, kas vyks. Ji drauge su tuo praranda ir gebėjimą nugalėti, gebėjimą ką nors keisti. Pavojinga savęs gailėti ir tapti auka, nes savęs gailėjimas ir aukos pozicija yra nusimetimas atsakomybių, bet drauge dingsta ir galėjimas. Galėjimas ką nors keisti arba spręsti.

Atvirkščiai, jei mes už ką nors prisiimame atsakomybę, kartu ateina ir galia ką nors daryti, keisti. Tuo iš esmės skiriasi žmogus, kuris pasidavė ir kuris ne.

Galima sakyti: „Aš šiandien dar nematau būdo pakeisti, kaip yra, bet kai tik atsiras šansas, tučtuojau stosiuosi ant kojų, veiksiu ir pakeisiu, ką įmanoma.“ Tai jau ne aukos pozicija – tai kantrybė ir išmintis ieškant variantų, stiprėjant…

Ji daug efektyvesnė energijos, sveikatos, dvasios jėgos išsaugojimo prasme, ji palankesnė ryšio su siela bei dvasia prasme.

Jūs galite būti žemo starto pozicijoje, laukimo, ilgalaikės paieškos pozicijoje, tai yra geriau, nei  kristi į savigailą, nes tai būtų dvasios išdavimas, dvasios atsisakymas. Kodėl?

Dvasia mumyse gali viską. Jeigu jaučiamės auka, vadinasi, pasirinkome neefektyvų kelią. To nesuvokdami, pasirinkome, jog mes esame bedvasė būtybė, jog dvasia mumyse ar pasaulyje nieko negali pakeisti…

Galbūt, taip yra dėl to, jog persieikvojome, galbūt netinkamą veikimo metodą pasirinkome, galbūt teisingos informacijos pritrūko. Nesvarbu dėl ko,

tačiau kažkur, gyvenimiškoje pozicijoje, pasaulėžiūroje, yra klaidų, neefektyvumo, jei tegalime būti auka.

Išeitis visada yra. Tiesiog kai ką reikia taisyti, ieškoti efektyvesnių būdų veikti, gyventi ir būti. Bet  svarbu suvokti, kad kol turime ryšį su dvasia, visada galime rasti išeitį. Iš tikrųjų mes visada jį turime, tik kartais jis lieka nesąmoningas. Mes galime jį daryti sąmoningą, sąmoningesnį, stipresnį, aiškesnį, labiau suvokiamą ir iš to ateina galia. Jeigu mes jį tokį turime, iš karto nyksta priežastys savęs gailėti, nes dvasia gali viską. Beribis potencialas joje yra, tiktai klausimas, kaip šitą potencialą savyje padaryti veiksmingą.

Kad ateitų jėga, galimybės į asmenybę iš dvasios, svarbu jai atsiverti, tikėti, kad tai įmanoma.

Viskas įmanoma dvasiai

Viskas įmanoma, įmanomi pokyčiai, jei veikiame kartu su dvasia, kartu su siela – kantriai, atkakliai, nenuilstamai, išradingai. Todėl svarbu suvokti: jei pasiduodame, vadinasi, išsižadėjome dvasios, to nesupratę, tiesiog įkritome į dvasios tinginystę, sąstingį.

Savęs gailintis žmogus yra dvasios tinginys. Jis leido sau padaryti sprendimą, kad dvasia yra bejėgė arba neegzistuojanti, nieko negalinti jam padėti, jį paliko, jį išdavė, o iš tikrųjų tai jis pats dvasią išdavė. Jeigu jautiesi auka, vadinasi, reikia kažką keisti, reikia prasiveržti arba pro savo tingumą, arba pro nežinojimą, inerciją, uždarumą. Reikia kažką sužinoti naujai, kad atsirastų didesnis efektyvumas, susivokimas, ir viskas gali vėl stotis į vietas, gali ateiti naujas būdas gyventi.

Visada galime keistis. Norėdami to ar ne, mes vis tiek kartu su pasauliu nuolat keičiamės. Juk esame nuolatinių pokyčių pasaulyje. Šiame pokyčių vandenyne svarbu išmokti plaukti, suvaldyti savo gyvenimo eldiją, turėti kokį nors aiškų kursą, tikslą. Svarbu turėti pojūtį, kad savo laivo vairą laikome tvirtai. Neleisk, kad pokyčių bangos, emocijų verpetai  taškytų, vartytų tavo gyvenimo laivą aukštyn ir žemyn, į šonus.

Gyvenimo įprasminimas

Turėk tikslą, virš tikslą. Jeigu jo nėra, sunku išlaikyti pusiausvyrą, prasmę. Įprasmink savo įsikūnijimą. Gali pasakyti: „Aš nežinau, kaip formuoti viršuždavinį. Ką čia dabar galiu sugalvoti, koks čia gali būti svarbus tikslas? Gyvenu, ir tiek…“

Tačiau tu visada gali surasti didingą tikslą, kuris visuomet yra šalia kiekvienos sielos. Jis toks paprastas, toks aiškus, jog mes tai dažnai  pamirštame. Jis pasiekiamas kiekvienai sielai, kuriai brangi dvasios šviesa, tobulėjimas, prasmė.

Įprasmink savo įsikūnijimą dorybių ugdymu ir tuo tapk pavyzdžiu kitiems. Pavyzdžiu, kaip likti ramiu, sveiku, harmoningu žmogumi besikeičiančiose, sudėtingose aplinkybėse. Kaip būti džiugiu, harmoningu, sveiku, veiksniu žmogumi, nepaisant kliūčių ir netikėtumų.

Sprendimai ir tikslai kuria realybę

Išsikelk sau uždavinį – jei ne dėl savęs, tai dėl kitų – išlaikyti tam tikrą kokybę, į kurią gali lygiuotis daugybė žmonių. Išugdyti gebėjimą ištraukti save iš krizių, iš ligų. Atkurti savo jėgas, nepaisant nieko, ir tai labai stipriai įprasmins tavo įsikūnijimą. Tu būsi vertingas žmogus tuo, kad tai sugebi, kad nepasiduodi, kad išsikeli sau tokį uždavinį. Ar tai būtų emociniai sunkumai, ar finansiniai, ar sveikatos, ar dar kokie jie ten bebūtų – visada tikėk, kad išspręsi, rasi sprendimą.

Žvelk į savo gyvenimą ir sau pasakyk: „Gyvenimo pabaigoje džiaugsiuosi puikiu rezultatu, prasmingu įsikūnijimu. Toks yra mano pasirinkimas, taip aš kreipsiu savo gyvenimo laivą, tegu taip ir bus – džiaugsiuosi rezultatu, kad nedegradavau, nenupuoliau, bet sustiprėjau. Daug padariau artimiesiems ir aplinkai. Toks yra mano pasirinkimas, toks yra mano sprendimas. Nepasiduosiu, darysiu, ką galiu, kad taip ir būtų.“

Dažniausiai žmonės bijo daryti tokius sprendimus, juos gąsdina baubai, atėję iš vaikiškos sielos amžiaus, iš dramatiškos pasaulėžiūros, iš viduramžių ir ankstesnių laikų įsikūnijimų, kai tikintiesiems akcentuodavo  pirmiausia Dievo baimę: „Bijok Dievo, ką tu čia dabar susigalvojai? Ar tu manai, kad nuo tavęs kažkas priklauso? Viskas tik nuo Dievo priklauso.“

Na, tačiau dabar dauguma įsikūnijusių sielų jau perkopė vaikiškos sielos amžių, jos išaugo, peraugo tokią pasaulėžiūrą, liko tik pasąmoninės baimės. Todėl šiais laikais brandžioms sieloms,  (o ir jaunoms) jau vertėtų savęs paklausti: „Jeigu nuo tavęs niekas nepriklauso, tai ką tu čia veiki?  Kokia tavo įsikūnijimo prasmė, jei neturi jokios atsakomybės, laisvės, jokio pasirinkimo?“

Tačiau, aišku, jei mąsto vaikiška siela, jai dar per anksti prisiimti atsakomybę – jai reikia tiesiog paguodos, pagalbos, supratimo. Tačiau jaunai sielai ne per anksti. Brandžiai sielai tuo labiau ne per anksti – spręsti, prisiimti atsakomybę už sprendimus, pokyčius, už tobulėjimą, už savo gyvenimą.

Tai spręsk. Daryk sprendimus, turėk sąmoningus pasirinkimus. Juk pagal tai, ką renkamės, kas esame – auka ar ne auka –  formuojasi ir mūsų gyvenimo aplinkybės.

N. Gabija Wolmer

TOP