Lina Rudaitienė

Gyvenimas mums suteikia puikią progą mokytis, gilintis į būties paslaptis, sujungiant mistines Rytų bei Vakarų patirtis, pasiekimus ir mokymą su naujausiais įvairių mokslo sričių atradimais, pažangiausių technologijų galimybėmis, pasiekimais. Paklausite, kam to reikia? Galbūt tam, kad geriau suprastume save, savo poreikius, interesus, pažintume savo tikrąją prigimtį… Ir gyventume tinkamai, sąmoningai remtumės tikrosiomis savo dvasinėmis vertybėmis… Kad tai taptų įmanoma, mes turime visą gyvenimą mokytis, nuolat tobulėti, žengti į koją su laikmečiu, džiaugtis gyvenimu ir tiesiog būti laimingi.

Sąmoningas kvėpavimas:
– tai šiuolaikinis pagalbos sau būdas remiantis senosiomis jogos žiniomis;
– tai kvėpavimo technika, padedanti pasiekti harmonijos būseną, atverti savo vidinius, sielos, dvasinius gebėjimus ir tokiu būdu valyti kūną, jausmus, mintis nuo sukauptų įtampų, streso poveikio;
– tai saugus, sąmoningai valdomas būdas transformuoti negatyvą, skausmą į sveiką, racionalų santykį, pozityvų mąstymą;
– tai valanti, atpalaiduojanti kvėpavimo technika, padedanti pažinti, suvokti esminius savo poreikius, polinkius, talentus bei mokytis siekti savo tikslų, svajonių realizacijos.
Man tai profesionalus ir atsakingas sąmoningo kvėpavimo, rebefingo mokymas.

Už kvėpavimo bei įvairiapuses dvasines žinias, mokymą esu dėkinga ne tik žemiau paminėtiems puikiems mokytojams-meistrams, bet ir Šri Babadži Nagaradž, Patandžali, Šri Svami Šivanandai, Lahiri Mahasajai, Šri Juktešvar Giri, B.K.S.Aijengar, Vivekanandai, Šri Šankaračarjai, Ramana Maharshi, Šri Nisargadatta Maharaj, Paramhansai Joganandai, Šri Aurobindo, Šri Šri Ravišankar, kt.

Visgi didžiausia gyvenimo dovana – gyvas dvasinio mokymo perdavimas. Už tokį ilgalaikį nuoseklų Dvasinį Mokymą nuoširdžiai esu dėkinga N. Gabijai Wolmer, padėjusiai nuolatos mokytis teisingai pasirinkti, kas yra visų svarbiausia, prasmingiausia, dosniai besidalijančiai beribiais dvasinių žinių lobiais, būdais, kaip tai įpinti į įvairiapusį gyvenimo audinį, kad tai būtų ne teorija, o gyva, gyvenimiška patirtis, nešanti savyje realizacijos jėgą. Bendri mūsų tikslai – dvasinių vertybių įtvirtinimas kasdienybėje, siekis būti tiesoje, tikrume, meilėje, stiprinant ryšį su Amžinąja Dvasia – sėkmės, įkvėpimo, prasmės tęstinumas, gyvenant esminėmis dvasinėmis vertybėmis. Manau, tai didžiulė dovana visai Lietuvai – turėti savo žemėje tikrą Dvasinį Mokytoją. Iš visos širdies esu N. Gabijai Wolmer dėkinga už ilgalaikį, gilų dvasinį mokymą.

* * * * * * *

L. Rudaitienės saviugdos studijos (kurios ir toliau tęsiasi):

N. Gabijos Wolmer Dvasinio ugdymo, Sąmoningo kvėpavimo seminarai, mokymas, ugdymas, dalyvavimas įvairiose pilietinėse iniciatyvose, kita veikla tęsiasi iki šiol.
Tibeto joga, Guru joga, Penkialypė Mahamudros praktika, Mistinės ugnies Tumo joga, Sapnų joga, mantrinis gydymas, kt. praktikos (Lama Khenchen Konchog Rinpoche, Lama Garchen Triptrul Rinpoche, Lama Drupon Kunsang Rinpoche, nuo 2008 m.).
Grand Meistro Jap Čen Hai Akademijos Bazinis Feng Šui kursas (Yap Cheng Hai Academy Feng Shui, Malaizija) (A.Sokolov, 2007 m.)
Krija jogos mokymai, praktika (Swami Shankarananda Giri, Indija, nuo 2007 m.).
Kvėpavimo terapijos, dvasinio kvėpavimo, rebefingo studijos (One Sky International and Life Skill and Healing Arts Institute) (Dan Brule, 2004-2005 m.).
Prieglobsčio priėmimas, Kalačakros ir kt. praktikos (Lama Kirti Tsenshab Rinpoche, 2004 m.).
Hiperaktyvaus kvėpavimo studijos (R. Kareckas, nuo 2003 m.).
Ajurvedos studijos, praktika (Aurelijus Piešinas, Partap Chouchan, Jiva Institute, Indija) (nuo 2002 m.).
Psichologijos studijos Vilniaus universitete (nuo 2002 m.).
Kinų arbatos tradicijos studijos, praktika (nuo 2002 m.).
Reiki meistrė (pagal Mikao Usui Shiki Ryoho, Japonija) (nuo 2000 m.).
Psichoenergetinės savireguliacijos tarptautiniai seminarai (N.I.Šerstenikov, Rusija) (1999-2000 m.).
N.V. Wolmer Dvasinio ugdymo, Sąmoningo kvėpavimo, Sakraliosios geometrijos, astromineralogijos, kt. seminarai, mokymas (nuo 1999 m.).
Radža jogos, bhakti jogos, džniana jogos, laja jogos, karma jogos, mantra jogos studijos, praktika (nuo 1997 m.).
Klasikinės hatha jogos mokymasis-intensyvas, praktika (nuo 1997 m.).
Antroposofinės medicinos, homeopatijos studijos (R.Štainer, Vokietija) (nuo 1996 m.).
Meno, judesio, garso terapijos mokymai (nuo 1995 m.).
Aura-Somos® praktikos trijų pakopų mokymo kursai pagal Tarptautinės spalvų meno ir mokslo technologijų akademijos programą (M.Mikkelsen, Anglija) (The International Academy of Colour Therapeutics) (1994-1996 m.).
Tarptautiniai holistinės aromaterapijos ir tradicinės vaistažolių medicinos mokymai (1994-1997 m.).
I, II, III pakopos Reiki (pagal Mikao Usui Shiki Ryoho, Japonija) praktika (nuo 1995 m.).
Tarptautinio sufijų ordinų „Mevlevi“, „Ruhaniat“ sufijų, dervišų praktikos (Videha, Italija; Džeims Burges, Anglija) (nuo 1995 m.).
Holistinio masažo mokymai (Smaran, Švedija) (nuo 1994 m.).
Baigus KPI (dabar KTU), inžinieriaus – technologo specialybę (1990 m.), ėmiau domėtis sveiku gyvenimo būdu, rytų bei vakarų filosofija, teosofija, dvasinėmis praktikomis, joga, netradiciniais gydymo, terapijos būdais.

* * * * * * *

Atsiliepimai apie sąmoningą kvėpavimą su Lina Rudaitiene:

Ačiū už kvėpavimo pravedimą Žemės šventėje, panirau kaip reikiant skruzdėliukų apsupty :) Vienu metu išgyvenau save kaip žolę, kurioje knibždėte knibžda gyvybė. Iš arti detaliai mačiau skruzdėlytę, ropojančią žolės lapeliu. Po kurio laiko tarsi iš viršaus stebėjau pačią planetą Žemę, jos sukimąsi, cikliškumą, prisiliečiau prie jos meilės Saulei kaip Mokytojo… Jos susitraukimo ir atsivėrimo ciklus – atgręžia savo pusę į Saulę – atsiveria, nueina į šešėlį – užsiveria… Atėjo suvokimas – pamatymas, kad tai neatsiejamai įtakoja žmonių gyvenimus ir kokia yra palaima kvėpuoti vienu ritmu su Žeme, kartu prisiliečiant prie jos begalinės meilės Saulei…
Po to vėl žvilgsnis iš arčiau, lyg vėjas skriečiau virš žemės paviršiaus – miškai, vandenynai, dykumos, suarti laukai… Pojūtis lyg žemės viršutinė pluta būtų visa nuklota kūnų pelenais… Šventyklos – toks pojūtis, kad buvusios, esančios ir būsiančios… Ir pačioje pabaigoje, kai keliavome į susitikimą su Žemės siela, buvo neišdildomas pojūtis lyg panyru į ją – auksinę, lyg šilkas (jaučiau, kad jos energija yra šiek tiek tankesnė) šviesos jūrą… Graži ir mylinti yra mūsų planeta, einanti savo evoliucijos keliu, besimokanti ir visam kam, kas yra joje, leidžianti būti…

Dėkoju. Su meile ir dėkingumu, Dalia

Kvėpavimas 2013 m. rudens lygiadienio metu.
Jutau, kad tampu šviesa, kad tai vyksta. Tame kvėpavime pradėjau labiau tikėti savimi. Ir tai, jog iš tiesų ruduo man niekada neatnešdavo ir neatneša nostalgijos, depresijos – tai ir dėka tos vidinės šviesos. Jos tiesiog paprastai niekada nepritrūksta.
Kaip ir paprastai labai gera buvo kvėpuojant susiderinti su Saule įkvepiant Šviesą per pirštus, per delnus, galiausiai visu kūnu. Ypatingai pasidarė gera, kai pajutau iš savęs išeinančią atliepiančią energiją. Kai ritmas susivienodino – tiek įkvėpiu, tiek iškvėpiu – energija tapo vientisa, harmoninga – taip būčiau ir būčiau. Pilnatvė. O kad taip išmokčiau kasdienoje!
Kai pereidinėjau į save, nukreipėm dėmesį į savo vidinę šviesą – buvo labai labai sunku. Per kietos struktūros, pereiti reikėjo kaip per luobą, kaip per sieną – neprasibrauti, nepraeiti… skaudėjo ir nesiėjo… perštėjo… tik ne ten, rodės, aš to visai nenoriu, man nereikia! Tuo pačiu suvokiau, kad turiu galimybę tai įveikti, praeiti. Bet einant jaučiausi kaip skverbiuosi ir mane raižo – kaip einant per didžiausius brūzgynus. Mane traukė, tempė atgal, trūko oro. Užtvaros tokios stiprios ir itin skaudžios…
O kai praėjau – ne iš kart, o po truputį išlengvėjo ir pamažu pradėjau kvėpuoti su savo vidine Šviesa visai panašiai kaip su Saule. Vienu metu net suabejojau – ar tik vėl nebūsiu pradėjusi ne su savimi, o su Saule kvėpuoti. Bet tas kvėpavimas su Saule tebebuvo. Tada atsisukau į save ir ėmiau kvėpuoti ramiai, įsiklausydama. Šviesa buvo švelni, gera. kai pajutau, kad delnai spinduliuodami savo šviesa „kalbasi“ su ateinančia Šviesa – ir delnai, ir pirštų galiukai – bendravau, pasakojau. Labai aiškiai prisimenu, kad sakiau: „žiūrėkit, žinokit – žmonės geri, jie eina į šviesą, dorą,“ – pasidžiaugiau tuo, sulaukiau atliepimo. Tame bendravime, manau, pirmą kart jutau proceso aiškumą, tikrumą. Nebeklausiau savęs – ar tai tikra? Tai buvo taip tvirtai tikra ir ramu. Buvo puiku, kad galiu, kad moku ir kad tai žinau. Taip išeina, kad mano „derlius“ – bendravimas su Šviesa
Po to ramiai savaime pasibaigė – ne tai, kad pasibaigė sesija ir turėjau grįžti, bet jutau, kad mano procesas pats išsibaigė – tęsėsi tiek, kiek turėjo tą kartą tęstis ir savaime baigėsi – tai buvo taip pat nuostabu. Tai kaip pabusti be žadintuvo :) O taip dabar ir prabundu kasdienoje. Na taip, yra gretimame kambaryje vyras, kuris prabunda su žadintuvu – tai kaip saugiklis būtų, tačiau turiu savo laiko ciklą, kurį įteikiau Viešpačio valiai ir, esant reikalui, koreguojamą prabudimo laiką. Kiek prisimenu, mano kelionė baigėsi net keliomis sekundėmis anksčiau, nei baigėsi bendroji sesija.
Šis kvėpavimas buvo tarpe dviejų kvėpavimų ir taip darniai įsiliejo į jų tarpą – kaip jungiamoji grandis. Visada stebina, kaip švelniai ir tuo pačiu giliai vedate kvėpavimo sesijas – labai Jums ačiū. Kiek kartu esu kvėpavusi Jūsų seminaruose, visada turėdavau sau atradimų, patirčių, kurios į mano gyvenimą atnešdavo brangių dalykų. Ne išimtis buvo ir šis kvėpavimas – tokios patirties dar neturėjau – Šviesa gali kalbėti ir tai vyksta visai paprastai! Labai ačiū Jums.
Labai labai Jums dėkoju. Te laimina Jus Dievas.

Pagarbiai, dėkinga Jūratė J.

Laikas bėga labai greitai…Supratau jog galiu prarasti šansą pasidalinti praeito antradienio kvėpavimo potyriais (Sąmoningo kvėpavimo studija, tema: sąmoningas kvėpavimas dvasiniu tyrumu, dvasinis gyvenimas kaip pasirinkimas), o norisi… Galiu išskirti tris ryškiausius, prie kurių vis grįžta mintys.
Pirmasis patyrimas – akių lygyje (o gal trečiosios akies) staigios, ryškios, intensyvios šviesos blyksnis. Ir toliau šviesa sklinda žemyn ir kūgio forma apgaubia visą kūną. Buvimas šviesoje kasdienybėje, klausimas, kaip, pvz., tai išlaikyti darbe…
Antrasis – didžiulis, visą apimantis dėkingumas Žemei. Už buvimo džiaugsmą, kad turiu galimybę būti, gyventi Žemėje, už jos grožį. Tai nebuvo akimirka, tai buvo išgyvenimas.
Trečiasis patyrimas – įspūdingas momentas – lyg susitikimas su Dvasia… ir dvasios išraiška, aplankęs šypsenos jausmas, lyg sąmonė kyla į viršų ir susitinka su Dvasia – tai lydėjo džiulė šypsena.
Ateina mintis, „gal čia aš šypsausi, čia juk vyksta tokie rimti dalykai – susitikimas su Dvasia ir nėra ko čia šypsotis“. Ir kaip atsakymas ateina ta pati šypsena (gal dar didesnė).
Ir toks jausmas – lyg abi viena kitai šypsomės :) (Nors…mes abi kaip ir vienis…).
Man tai buvo labai stipru, ryšku…, bet namuose, kai nėra vedimo – taip nesigauna…

Su meile, Salva U.

Trumpai noriu pasidalinti savo patirtimi, gal joje kiti žmonės atras savo klaidas ir turės puikias galimybes iš jų pasimokyti.
Patyrusi stiprų stresą ir išgyvenimus per ne vienerius metus, praradau norą gyventi, nukrito mano savivertė, kvėpavimas tapo paviršutiniškas. Energijos nesiejau su gyvybe. Na energija man tik buvo žodis, nors ir jaučiau, kaip ji teka. Stresas savo darbą padarė. Po rebefingo praktikų susivokiau, kad reikia kvėpuoti giliai, kad viskas, kas mus supa, yra gyva… GYVYBĖ man tapo pagrindiniu žodžiu. Visatoje yra tik gyvybės principas ir tik jis yra remiamas, o ne mirties principas.
Suvokusi tai, savo viduje pajaučiau, kad atėjo žinojimas, jog galiu padaryti „žvakę“ (tai fizinis pratimas), kaip būdama jaunystėje. Šiuo metu man 52,5 metų. Man pavyko :))) Ir ne tik „žvakė“. Lengvai ir paprastai. Kaulai pradėjo „keistai“ traškėti, transformuotis. Pakito svoris. Nuo 80 kg iki 72 kg (ankstesnio įprastinio svorio). Tai įvyko labai greitai.
2013 m. liepos 20 d. susigrąžinau savo ryšį su siela (taip aš tą suvokiau). Mano širdyje jausmas buvo gana stiprus, gilus, neįprastas ir viskas vyko per skausmą. Supratau, kad viskas eina tik į gerą ir jaučiau Visatos jėgų palaikymą.
Susigrąžinau einant per gyvenimą pamestą manyje esantį TIKĖJIMĄ.
Žodžiai MANO GYVENIMAS įgavo naują prasmę.
Rugsėjo 21 d. aš susitikau su savo siela.
Iš naujo mokausi mylėti save, laiminti tai ką darau, matau, mokausi atleisti sau ir kitiems, sąmoningai keliu savo vertės pajautimą, nesekmėse pamačiau daug gerų dalykų. Pasirodo aš esu tokia drąsi, kad anksčiau apie tai ir pagalvoti neišdrįsčiau. Dabar susivokimas ir pokyčiai vyksta labai greitai :)
Tai tiek trumpai. Visiems linkiu susigrąžinti tai, kas jiems teisėtai priklauso iš prigimties :)
Dar kartą, Lina, labai Jums ačiū ir žemai lenkiuosi Jums.

Pagarbiai, Birutė R.

Suvokimai po sąmoningo kvėpavimo motinystės tema…
Aš esu mama. Nei gera, nei bloga. Tiesiog mama. Esu ramstis, padedantis atsistoti, bet ne ramentas. Esu užuovėja, jei kartais reikėtų pasislėpti nuo lietaus, bet ne skėtis nuolatos esantis virš galvos.
Motinystė – tai menas dalintis su savo vaiku tuo, ką turi. Motinystė atveria vartus į Kūrybos Paslaptį. Mama ir vaikas yra laisvi rinktis, susijungę įveikti, panirę pajusti Kūrybos Slėpinį.
Žinojimas, kad kadaise buvau paika mama, palikusi savo vaiką, mane ramina. Nes suprantu savo šiandieninių poelgių priežastį.
Dvasinė motinystė. Dar reikia pagyventi su šia mintim, nes iki šiol maniau, kad esu nelabai tikus mama savo vaikui. Nors bendraujant su žmonėmis būna jausmas, kad esu jiems lyg mama… Žemai Jums lenkiuosi.

Rasa

Pirmiausia noriu padėkoti Linai, Aukščiausiajai Dvasiai, Sielai, Visatai, Dievui… Visiems ir tuo pačiu sau už pagalbą bei galimybę susipažinti su rebefingu ir, svarbiausia, už patirtis, kurias išgyvenau kvėpavimų metu. Esu ten, kur turiu būti. Patirtis iš tiesų neįkainojama, akivaizdžiai atvėrusi man kitas perspektyvas, kitokį matymą, pajautimą. Kiekviena sesija savotiška, vertinga, įdomi, reikalinga. Tarytum žingsnis po žingsnio eita tiek, kiek reikia ir tiek giliai, kiek tam buvau pasiruošusi.
Individualių sesijų metų gavau daug atsakymų, kurie buvo svarbūs man. Mano gyvenimas natūraliai įgavo kitokią prasmę, tiksliau netgi ne gyvenimas, o būtis. Viskas tarytum verčiasi, išoriškai pokyčių gal ir nelabai matyti, bet viduje tai vyksta kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną, akimirką esu kitokia, kiekvienas momentas unikalus, daug svarbesnė tapo dabartis. Dabar aš jaučiu, mąstau, renkuosi, veikiu – ir tai vienareikšmiškai įtakos mano ateitį, mano rytojų. Ir dabar jau aš renkuosi gyventi palaimingai, lengvai, laisvai, džiaugsmingai…
Vienas pačių svarbiausių laimėjimų, mano suvokimu, – tai atkurtas ryšys su Siela bei sustiprėjęs santykis su Amžinąja Dvasia, kurią nuoširdžiai suvokiu daug artimiau ir, kad esu jos dalis… Kreipiuosi į Amžinąją Dvasią labiau kaip Siela, nebe kaip asmenybė. Tarytum atsivėrė aiškesnė, kitokia nauja kokybė.
Dėkoju už pamokas, nes be jų nebūčiau atėjusi į tokią šiandieną ir tikiuosi, kad mokysiuos daug lengviau bei harmoningiau. Einu plačia, atvira Širdimi tolyn… Einu į gyvenimą, meilę, pažinimą… Esu atvira, pasiruošusi, sustiprėjusi…

Vilma

Visų pirma norėjau padėkoti už šviesą, kurią nukreipiat į mus, kad mes surastume savąją… Dėkoju už sąmoningo kvėpavimo nešimą, už dvasines praktikas, tai taip stipru ir išsiilgta…
Noriu pasidalinti atradimais, pojūčiais, patirtais dvasinių praktikų metu… Beje, po energetinio šokio, aš jau tą pačią dieną jaučiau kiekvieną raumenėlį neįtikėtinose vietose. Dalyvauju Jūsų vedamuose vienadieniuose seminaruose jau trečią kartą, ir tik šiame seminare pajutau, kad kažkur „pramušo“, atėjo suvokimas… Po energetinio šokio integracijos metu ypač stipriai jutau energiją, tekančią pradedant pėdomis ir aukštyn… Grįžinėjant po kvėpavimo namo, atėjo suvokimas, kad negerbiu, nemyliu moteriškumo savyje, visąlaik žavėdavausi ir pati norėdavau būti stipria moterimi, o silpnos, verkšlenančios moterys man keldavo panieką… Ir tik dabar suvokiau, kokia tai yra dovana būti moterimi, būtent švelnia, silpna, užjaučiančia, mylinčia, pasiaukojančia, nekovojančia … Viešpatie, koks tai nuostabus jausmas… Dėkoju, dėkoju, dėkoju…
Ir aš Jums visa savo esybe pritariu, kad tiesos energija gydo… Pastebėjau, kad tik pati pradžia yra sunki sakyti tiesą, o po to tai darosi daug lengviau negu meluoti, ateina tas laikas, kai nebegalėsiu ir nebenorėsiu gyventi mele, kad ir kaip jį įvardinčiau…
Sakoma, į žmogaus gyvenimą ateina Mokytojai, kokių jis nusipelno… Dėkoju Aukščiausiajam, kad Jūs atėjote į mano gyvenimą, dėkoju už vedimą, ėjimą šalia…

Dalia

Noriu padėkoti už suteiktas žinias ir paskirtą laiką bei dėmesį. Šiltas ir švelnus ačiū. Dar vienas ačiū už šiltus, minkštus ir jaukius dekučius, atvykusius kartu su jumis. Dar vienas – už rūpestingai apkamšytas šalančias mano kojas kvėpavimo metu. Buvo taip tyliai gera ir ramu pajusti mamišką rupestėlį.Tuo metu pamaniau, kad jau turbūt žinau, kaip jautėsi Jėzaus mokiniai, kai Jis mazgojo jiems kojas…
Kvėpuoju kasdien, suteikiu kiek kitokias prasmes ir spalvas net savo įprastiems fiziniams pratimams. Skirtumas neįtikėtinas! Dar vis mokausi atsipalaiduoti. Veidrodyje susitinku ramią, gražią ir besišypsančią moterį. Gera…

Nora

Sąmoningai kvėpuojant gyvenimas darosi vis idomesnis. Kvėpuoju, stengiuosi pajausti ir suprasti, kas vyksta. Visą šį laiką kvėpavau energija iš viršaus (jan), buvo įvairūs patyrimai. Įkvėptos energijos įvaizdis kaip vanduo keitėsi į ugnį, buvo gera kvėpuoti dvasine ugnimi. Tikriausiai man trūko ugnies, nes namie nėra židinio, galiu pasėdėti tik prie žvakės, o vandeniu džiaugiuosi 3-4 dienas per savaitę lankydamasi SPA. Kvėpavimas šviesa į save ėjo tuneliu, kurį norėjosi išvalyti, ir stengiausi tai daryti. Tai vyko keletą dienų. Žemės (in) energija kvėpuoti vengiau, nes tai sunkiau sekasi…
…Pradėjau kvėpuoti moteriška energija, sunkokai sekėsi, bet šiandien tai pratęsiau. Nuotaikos keičiasi, pats kvėpavimas taip pat. Įkvėpti sekasi kaip ir lengviau, geriau, srautas plečiasi, bet aukščiau pakelti sunkiau, fiziniam lymeny tai panašiai kaip darant koki naują pratimą. Pats kvėpavimas pasidarė lygesnis, iškvėpimas – daug trumpesnis, atpalaiduotas, panašiai kaip Jūs mokėte. Jaučiau įkvepianti stabiluma… Daugiausia kvėpuoju prana, pakylėdama samonę vis aukščiau ir aukščiau. Visų pirma dėkoju Dvasios vedimui, kurį stipriau ar mažiau kai kuriais atvejais jaučiau savo gyvenime, o gavusi iš jūsų mokymą, už ką esu dėkinga jums, galiu tai jausti aiškiau ir sąmoningiau, nors turiu su tuo dar labai daug dirbti, ką pastaruoju metu ir darau… Svarbiausia suvokiau ir įvardijau, kad esu be galo laiminga gyvendama „čia ir dabar“. Pasakiau tai garsiai sau ,po to pasidalijau su keletu žmonių. Po kelių dienų suvokiau, kaip tai svarbu – įvardinti ir tarsi užtvirtinti tai savo gyvenime.

Irena

Sąmoningai kvėpuojant išmokau geriau pajausti savo kūną, atpažinti įtampos vietas ir sąmoningai kvėpuojant jas išlaisvinti. Aptikau skausmo ir įtampos sritis savo kūne, apie kurias iki tol nežinojau, o jas „prakvėpuojant“ palengvėjo ne tik fizinis kūnas, bet ir emocinė būsena. Išmokau ne bėgti nuo skausmo, bet eiti į jį, pažinti jo priežastį, išgyventi ir paleisti.
Sąmoningai kvėpuodama patyriau įvairius jausmus: baimę, pyktį, nuskaudą, švelnumą, meilę. Stipriausius iš jų galėjau aiškiai jausti gyvenant konkrečioje mano kūno vietoje, „prakvėpuodama“ tas kūno sritis galėjau pamatyti (vaizdinio ar minties keliu), iš kur šie jausmai kyla, kokios gyvenimo situacijos ar žmonės juos sukelia, ką tai reiškia man. Tada, sąmoningai kvėpuojant į situaciją, įtampa mažėjo arba didėjo atskleisdama dar gilesnį suvokimą ir priežastis, esančias už paprasto pažinimo ribų. Nuostabu, kai galiu pasirinkti paleisti iš karto, ar įsigilinti, išgyventi praeities įvykį, suvokti jo poveikį dabartiniam gyvenimui ir tada paleisti.
Kai pradėjau kvėpuoti, geriau pajaučiu savo kūną, net ir sąmoningai nekvėpuodama. Gavau paprastą galimybę efektyviai išsivaduoti iš fizinių įtampų ir nemalonių emocinių būsenų, suprasti kodėl atsitinka tai, kas atsitinka ir kas tai sąlygoja, pažvelgti į save tarsi ‘“nuo kalno“, pamatyti savo raidos ir patyrimų kelia, išvysti „jėgos“ momentus, kai buvo padaryti svarbūs pasirinkimai. Tokiu būdu tampu išmintingesnė ir atlaidesnė, nes suprantu, kad visi mes einame tokiu pat keliu, mokomės, ieškome įvairių patirčių ir esame įtakojami praeities gyvenimų įvykių. Gyvenimo suvokimas pradeda netilpti į vienos asmenybės gyvenimo ribas. Paprasčiau kalbant, tapo lengviau paleisti tai, kas trukdo, atrodo svetima ar primesta, ne tik per kvėpavimo sesijas, bet ir gyvenant kasdienybėje.

Jurga

Man kvėpavimas virto vidine transformacija – su kiekvienu nauju seansu aš vis rasdavau kažką naujo, ko iki tol dar negalėjau suprasti. Per visus kvėpavimo seansus aš lukštenau tą dovaną, kurią atidengia ar padeda rasti kvėpavimas. Aš lukštenau priėjimą iki savo sąmonės, nes pasirodo, kad jos visai nejaučiau…aš lukštenau priėjimą iki gilesnio, visą apimančio savęs ir aplinkos supratimo… Kvėpavimo dėka aš sugebėjau save keisti daug lengviau, man labai lengva ir aišku buvo pamatyti, ką savo gyvenime turiu keisti ir labai aišku buvo, kaip toliau turiu gyventi…tik pasirodė, kad sunkiausia tapo tą kvėpavimo atidengtą savo kelio aiškumą apginti savo senais ar įprastais mąstymo būdais…
Taigi aš pajutau, kad kvėpavimas išvaduoja nuo to, kas man nereikalinga, bet atradau, kad deja, aš pati labai sunkiai atsisakau to, kas man visai nereikalinga… Susidūriau su savo pačios kuriama inercija… Anksčiau aš net neįsivaizdavau kad tokia yra… Aš jau seniai supratau, kad esu visko, kas yra mano gyvenime kūrėja, bet, pasirodo, žinojau per siaurai – dabar pamačiau, kad galiu daug daugiau: tiek visa ko kūryboje, ir deja visa ko apribojime. Tiksliau, mano galimybės nepasikeitė, bet aš jas pamačiau… taigi turi gilėti ir atsakomybės pajautimas… Kažkodėl jaučiu, kad lukštensiu tol, kol nieko nebeliks… Ir man visai nesvarbu, kiek daug liko.

Ramunė

Noriu labai Jums padėkoti už tai, ką patyriau rebefingo seminaro metu. Gavau labai išsamų, racionalų, nuoseklų procesų paaiškinimą, geriau suvokiau anksčiau turėtas patirtis ir ką galiu daryti toliau. Pirmo kvėpavimo metu apsipyliau ašaromis, tačiau tai nebuvo liūdesys, greičiau džiaugsmas buvo labai didelis. Tie suvokimai, kurie atėjo kvėpavimo metu buvo man tokie vertingi, suteikiantys vilčių, kažką labai puikaus savyje užčiuopiau ir tai buvo greičiausiai atradimo džiaugsmas. Suvokiau, kad rebefingas man išties suteikia puikių galimybių, man jis reikalingas. Taigi ačiū Jums už perversmą mano suvokimuose, ačiū labai.

Eugenija

Labai Jums dėkoju už tas patirtis, atsiskleidusias kvėpuojant. Viskas vyko taip harmoningai, ramiai, švelniai. Pačiai sau netikėtai kvėpavau tokiu giliu, ilgu kvėpavimu – iš kur tai? Ir netrūko oro, ir nespazmavo, o buvo gera. Po abiejų kvėpavimų, jų integracijos metu jaučiausi palaimintoje būsenoje – nejaučiau svorio, buvau tarsi apsupta lengvu, švelniu debesėliu – tokia saugi, rami, laiminga, kaktoje jaučiau besisukančią šviesą, per atskiras kūno vietas taip švelniai, trumpai nuvirpuliuodavo, nuvilnydavo švelni energija – tarsi atliepdama skambančiai muzikai – tokia ypatingai maloni būsena… Tai jėga, galia apskritai. Joje ne viena, o daug savybių, gėrybių.
Tada kilau palaipsniui aukštyn, kol išvydau ryškią šviesą, tokią apčiuopiamą, baltai auksinę, sklindančią iš kažkokios ertmės aukštai dešinėje. Nuo jos man pradžioje taip staiga buvo skaudu, jautru, bet ir perštinčiai gera – joje jutau Meilę, Gėrį, Gerumą, Švelnumą, Jautrumą, Dorumą, Tiesą… – tiesiog begalybę…tą šviesą suvokiau kaip sklindančią iš savo Dvasios ir tada supurtė verksmas… Kokia graži Dvasia ir tai yra iš tikrųjų!… Ta šviesa apgobė mane, ramino, aš dėkojau ir buvau laiminga… Nesinorėjo išeiti iš švelnaus, saugaus, žydrai balto integracijos debesėlio… Ačiū Jums už buvimą kitaip, už patirtis, kurias taip norisi išsaugoti. Jaučiu, kad turiu prisiliesti prie kažko giliai, atidaryti ir paleisti, tačiau prašau, kad tai vyktų pačiu harmoningiausiu būdu.

Jūratė

Nuolatos Jums dėkoju už mokymą, už meilę, išmintį, kantrybę. Jau beveik du metai, kaip pirmą kartą atėjau Į rebefingo seminarą arbatinėje. Suvokiau, jog sąmoningas kvėpavimas – tai, ko taip ilgai ieškojau. Kvėpavimo dėka vyksta mano gyvenimo nuostabūs pokyčiai. Dabar į gyvenimą žvelgiu visai kitomis akimis, einu per pasaulį, mokausi, kaip vaikas, žengdamas pirmuosius žingsnius. Kvėpuoju ir man gera gyventi. Esu be galo dėkinga. Ačiū.

Kristina

Kvėpuoju, kai tik turiu tam laiko, bet reikia prisiversti. Tačiau žinau, kad reikia, nes už mane niekas to nepadarys, ir darau. Užtat pirmą savarankišką kvėpavimą buvo toks momentas kai tarsi sustojo akimirka, atėjo suvokimas kad štai laikau momentą „čia ir dabar“ savo rankose, kad turiu tą momentą su visiška atsakomybe, kad iš tikrųjų kuriu save, savo net ne likimą, bet tiesiog dabartį, laikau savo rankoje, nutvėrusi, buvau tiesiogiai „čia ir dabar“, o ne kur nors kitur.
Dabar kvėpuojant suvokimai pas mane ateina labai tyliai, labai takiai, taip tarsi išplaukia. Bet supratau, kad vien patirti suvokimą negana .Reikia labai daug valios pastangų, kad tą suvokimą padarytum „galiojančiu“. Jaučiu, kad keičiasi bendras mano gyvenimo fonas. Didžiausios mano silpnybės ir minusai dar yra išlikę, bet tarsi ryškėja jų kontūrai, nebėra taip viskas užvelta, kai nežinai, kas čia, kodėl čia, viskas įgauna, tam tikrus kontūrus, o taip žymiai lengviau, matyti ir atpažinti reiškinius. Jau labiau vertinu save… Dabar einu link to auksinio vidurio. Geriau jaučiuosi tarp žmonių, lengviau bendrauju. Daug ką jau kitaip vertinu ir kitom akim matau. Kaip suprantu, tai mano kelias toks ir yra – mažuliukais žingsniukais. Kol kas nėra didelių, staigių transformacijų. Tačiau labai reikia pačios nuolatinio susikaupimo, valios, kontrolės.

Indrė

Dėkoju, dėkoju, dėkoju… lyg mantra be perstojo sukasi šie žodžiai… Dėkoju už vedimą, už siūlymą klausytis ir išgirsti, už mokymą mylėti, ir visų pirma savęs, už tikėjimo nešimą, už šviesą… Kol „neįjungi“ šviesos, taip ir gali nesuprasti, kokioj tamsybėj gyveni…
Jau ne pirmąkart dalyvauju Jūsų, Lina, vedamuose sąmoningo kvėpavimo užsiėmimuose ir kiekvienąkart, regis, viską girdi pirmą kartą… Ne išimtis ir šįkart… Užbėgdama noriu padėkoti, kad vis ateina naujų žmonių ir Jūs būnate savotiškai įpareigojama jiems papasakoti apie šio proceso esmę, o mes, atėję jau nebe pirmą kartą – vėl išklausome, ir ačiū Dievui, nes mane apimdavo jausmas, kad didžiąją dalį girdžiu pirmą kartą, ir tik šįkart supratau, kodėl taip yra.
Jaučiau, kad struktūros sąmoningam kvėpavimui „Asmenybė. Siela. Dvasia“ pradėjo ruoštis gerokai anksčiau, jaučiau stiprų vedimą… Neįtikėtini dalykai atsidenginėjo, supratau, kad intensyviai ruošiuosi, o sąmoningas kvėpavimas tik patvirtino, kad buvo kam…
Jau po pirmos dalies, kvėpavimo „Asmenybe“, mano protas šaukė: „Šiandien tu nebegali daugiau kvėpuoti, matai kaip jautiesi, esi tik po ligos, grįžk namo, netempsi…“ Ir iš tikrųjų savijauta buvo baisi, dar niekados taip nesijaučiau kvėpavimo ir integracijos po jo metu… Tik pradėjus kvėpuoti, kūnas iki kaklo kaip suakmenėjo… Po kvėpavimo metu iškelto klausimo „Kodėl mane siela sukūrė būtent tokią, kokia esu, ką ji turi per mane išmokti? Kokie mano, kaip asmenybės tikslai Sielos akivaizdoje?“, man aklinai užėmė nosį, užspaudė kaktą, toks jausmas, kad visa kaukolė prisipildė snarglių ir jie ten teliūskuoja, tik tiek tetrūksta, kad prasiveržtų pro ausis, pro gerklę… Kvėpavau pro burną ir su kiekvienu įkvėpimu užguldavo ausys nuo“turinio“ galvoje, kartais apimdavo jausmas, kad dūstu ir tada pagavau save priekaištaujant sau: „Tu tokia, tipo, pažengusi, o negali net prakvėpuoti, jokie atsakymai tau neateina…“ Galvoje tarsi skambėjo: „Nevykėlė“… Po šios minties pagavau save, kad visiškai nebeprakvėpuoju, tarsi sprogstu iš vidaus, ant kaktos toks jausmas, lyg kas būtų akmenį padėjęs… Savijauta klaiki…
Apėmė kaltės jausmas prieš save, tai atpažinusi pradėjau kartoti: „Atpažįstu tai, suvokiu tai, atleidžiu sau, atleidžiu tau, kaltės jausme, renkuosi paleisti tai…“ Šiek tiek atslūgo, normaliai įkvėpiau – tai jau buvo integracijos metu.
Ruošiantis antram kvėpavimui, pabandžiau atsistoti – man pakirto nugarą, jaučiau skausmą visuose sąnariuose, turbūt nebuvo vietos, kad neskaudėtų… O kai išgirdau Jūsų pasakojimą apie merginą, kuri susirgo reta liga ir negalėjo paeiti, supratau, kas vyksta su manimi – aš niekinu save kaip asmenybę, nesąmoningai tarsi esu jos išsižadėjusi, aš tik laukiu mirties, štai kodėl aš turiu problemų su atmintimi – paprasčiausiai, aš nenoriu prisiminti, jaučiu, kad bet koks mokymas tik prailgins mano egzistavimą. Siela nori didesnių dalykų, ji mane veda, tačiau aš nesuvokiau, kad tai galiu padaryti tik per tai, ką turiu, savo Šventą Asmenybę… Prieš antrąjį kvėpavimą Jūs patarėte: „Atsiprašykite savęs, priimkite save tokią, kokia esu ir paprašykite Sielos atleidimo, juk ji negalėjo suklysti sukurdama Jus tokią, ji tam turėjo savų planų“… Taip ir padariau… Palengva viskas atslūgo, galėjau įkvėpti pro nosį… Jūsų patarimas įsivaizduoti Sielą kaip Motiną, o save kaip vaiką, 100 proc. pasiteisino. Aš sėdėjau Mamos glėby ant kopos ir mes žiūrėjom kaip leidžiasi saulė, klausėmės jūros ošimo… Jaučiau tokią begalinę meilę… Po to pamačiau prie savo kojos styginį instrumentą, panašų į mandoliną ar buzukį… Po to pamačiau save įsibėgėjančią ir… vietoj rankų išaugo galingi sparnai, aš pakilau…
Trečiasis kvėpavimas – vienas malonumas… Dieviški gamtos vaizdai, kalnų prieigos, žydintys slėniai…Vienu metu pajutau save kaip paukštį (panašus į erelį), sklendžiantį virš bedugnės…Jokios baimės, tik sklendimo džiaugsmas, didybė… Ir staiga matau save lotoso pozoje medituojančią ant bedugnės krašto, stebiu save tarsi iš viršaus, bet kartu matau, kad sklendžiu… Kažkas mane žadina, o aš:“Palauk, neskubėk, kad nenukrisčiau, turiu pati grįžti“… Prieš akis iškyla popieriaus lapas, o jame kažkas su plunksnakočiu rašo, pamenu tik pirmus žodžius – „Aš esu…“ ir tada staiga sūkuriu pakylu aukštyn, vėl matau kalnus, jų didybę, grožį, save medituojančią… O Jūs sakot:“Pažvelkite į Dvasią iš Asmenybės taško“ … Ir aš staiga pajuntu save sėdinčią tamsoje tarp kažkokių krūmų ir žiūrinčią į saulę – baltą, baltą…
…Važiavau namo jau turėdama raktą, padėsiantį atrakinti surūdijusias duris… Kaip niekad jaučiau didelį alkį valytis… Jau kitą rytą pabudusi, jaučiau tokį vedimą dirbti su savo Asmenybe, kad atlikusi kelias savo praktikas, įsitaisiau ir pati nepajutau kaip viskas įsisuko. Dirbau su savo gyvenimo įvykiais, įtakojusiais mano asmenybės formavimą. Kvėpavimo metu prabėgo keletas vaizdinių, tačiau integracijos metu jaučiau, kad jų labai daug (dirbau tik su keliais pirmaisiais), nes po to visos dienos metu pagaudavau vis iškylančius užmirštus savo gyvenimo fragmentus…
Svarsčiau, kaip dirbti su kylančiais vaizdiniais – ar integracijos metu tik stebėti, o po to dirbti su iškilusiomis situacijomis, ar iškilo – ir iškart darbuotis? Šįkart aš dirbau iškart, nors tokiu būdu jaučiau, kad gal tik stebėdama aš būčiau daugiau pamačiusi įvykių ir jų prisiminusi, nes pradedant dirbti su tuo metu iškilusiu, sekantys vaizdiniai sustoja. Tačiau noriu pasakyti, kad prieš akis iškilo iš vaikystės skausmingas įvykis, su kuriuo jau esu anksčiau dirbusi, tačiau, kaip įsitikinau, tai dar many kaip veikianti bomba tiksėjo… Buvo taip skausminga vėl išgyventi ir vis kartojau: „Atpažįstu tai, atleidžiu sau, atleidžiu tėvams, kurie galbūt kitaip nemokėjo mūsų auklėti, jie patys taip užaugo, atleidžiu jiems, renkuosi paleisti…“ Ech, kaip palengvėjo… Po kvėpavimo tokia energijos banga užplūdo, kad, regis, kalnus galėčiau nuversti ir niekaip nesupratau, kaip aš išvis galėjau judėti su ankstesniu energijos kiekiu…
Atėjo žinojimas, kad Viešpats mane visokią mylėjo ir myli ir kad jis nesuklydo sukurdamas mane tokią, kokia esu…Dėkoju, dėkoju, dėkoju…

Su begaline meile Dalia

Šiam sąmoningam kvėpavimui ruošiausi kaip niekada, priežasčių dėl mano sveikatos sutrikimų ieškojau jau porą mėnesių, per tą laiką daug kas lukštenosi, atėjo daug suvokimų, terapija, žinių, praktikų, tik nebuvo aišku, kaip juose atsirinkti ir išskirti pagrindinę problemą, atskleisti Sielos diagnozę.
Pokalbis prieš kvėpavimą buvo labai man pačiai aktualus ir išsamus, daug ką sudėliojantis į savo vietas, įvardijantis apie tai, kas ir kaip vyksta, vyko su manimi. Supratau, kad kasa – tai organas, padedantis transformuoti gautą energiją iš aplinkos į vidinę energiją, paverčiant ją įsisavinama ir gyvybine… Sutrikimas arba jos pažeidimas byloja apie šios transformacijos sutrikimus, neharmoningą procesą… Galbūt tai vyksta jau daug metų, tik nėra suvokta, ir dabar atėjo laikas tai spręsti, suvokti ir išrišti…
Akivaizdu ir tai, kad Žemės elemento manyje buvo per daug, ilgą laiką bandžiau kvėpuoti intensyviai juo vienu, tad jo perviršis galėjo paskatinti, sutirštinti tas energijas, kurios sūkuriavo saulės rezginyje… Žinoma, ryšiai su mama ir tėčiu bei seneliais čia irgi vaidino ir vaidina didelį vaidmenį. Supratau (analizuojant savo santykius su artimaisiais), kad manyje In ir Jan energijų balansas yra gana panašus, su tam tikrais negatyviais jų pasireiškimais šiame gyvenime (Sielos gyvenimų įspaudai ir inercija)…
Pats kvėpavimas buvo kaip niekad lengvas, ramus, jaučiau tik lengvą tetaniją rankose pradiniame sąmoningo kvėpavimo etape, buvo labai panašu į praeitą Asmenybės, Sielos ir Dvasios kvėpavimą, tik viskas vyko daug kokybiškiau ir harmoningiau. Užduotis buvo kvėpuoti In (moteriška) ir Jan (vyriška) energijų harmonija, atrasti tarp jų sąsajas ir galbūt priežastis, susijusias su jų paieškomis.
Prisiminiau save mažą ir tas situacijas, kai man trūko tėčio, kai jis buvo pakėlęs ranką prieš mamą, jo drąsą, virtusia agresija ne tada, kada ramios drąsos reikia kasdienoje. Tada aš nenorėjau tokio tėčio ir man buvo labai baisu, bet kartu kilo ir pyktis, neharmoningas atsakas į tai. Prisiminiau ir tą situaciją, jaučiausi apmaudžiai ir pykau ant pasaulio, kad mama turėjo nutraukti nėštumą ne savo noru. Pasąmonėje aš ją teisiau ir tai galbūt pasireikšdavo kasdieniniame bendravime, mes nuolat konfliktuodavome, susipriešindavome, aš iškart reaguodavau panašiai kaip tąsyk tėtis… Jie ir dabar elgiasi tam tikrose situacijose neharmoningai – tai kaip mano asmenybės atspindys, kai in ir jan keičiasi vietomis ir vaidina ne savo vaidmenis, arba nesusišneka…
Kvėpuojant toliau, prisiminiau netolimus įvykius, Dvasinių Mokytojų atliepimą krizinėje situacijoje, suvokiau, kad mano Sielos kelyje vyriškas pradas yra progresyvesnis, man aiškesnis ir sėkmingesnis (ekstremaliose situacijose būtina veikti, ieškoti priežasčių, o ne pulti į paniką ar depresiją…), tik aš nemokėjau to suvokti, apskritai sunkiai susiderinu su savo moteriškąja prigimtimi.
Per aptarimą atskleidėte tai, kad man trūksta tų sąsajų, energetinio apsikeitimo tarp Sielos ir Dvasios, kuomet reikalingas teisingas įvardijimas ar elgesio modelis, adekvatus reagavimas į tam tikrą situaciją bei savistaba. Būtina palaikyti, atkurti tą apykaitą tarp pajautos ir žinojimo (suvokimo, kas tai), vedančio link teisingo pasirinkimo bet kurioje situacijoje. Apskritai šio kvėpavimo metu neįkritau į didelius apmastymus apie tai, kas slypi už ligos ar kaip man pasielgti, tiesiog buvo svarbesni, subtilesni dalykai, ką turiu suvokti, galbūt tie pagrindiniai suvokimai ir Dvasios dėmesys ateina ne desperatiškai reikalaujant, pernelyg daug tikintis, o tiesiog, kada esi ramus ir žiūri į tai iš pakylėtos sąmonės…
Į rebefingo sesijos pabaigą ir integracijos metu jutau didžiulę šilumą ir lengvumą, fiziškai mačiau spalvų ir besisukančių mandalų žaismą, pulsaciją ir nenusakomą būseną, kuomet viskas yra gerai ir tiek daug meilės…
Labai dėkinga Jums už šią sesiją, atrodo, lyg ir priežasties pagrindinės konkrečiai situacijai neradau, bet radau tas priežastis subtiliame lygmenyje, labai sunkiai man įvardijamame ir kad tai gali būti susiję su Sielos mokymusi ir Dvasios vedimu. Apie jų susišnekėjimą, neišskiriant ir Asmenybės, kuri atspindi tą jų santykį. Man atrodo, kad aš dabar mokausi, kaip įvardinti savo procesus, kaip pasiekti tą kokybę, kuomet galima tęsti mokslus šiame gyvenime. Dabar prisiminiau, kad paskutiniu metu labai dažnai sapnuodavau egzaminus, baigiamuosius ir būsimus stojamuosius, juk tai buvo svarbu mano gyvenime, manau, kad kažkas vyksta dabar Sielos lygmenyje. Lyg būčiau žadinama nepavėluoti, pasiruošti.

Nuoširdžiai Jūsų Asta

TOP