Apie pokyčius mokymosi procese ir ne tik… II dalis

V. Kas vyksta mokymo metu energijų lygyje?

Jei dvasinės praktikos etapai yra tik įžanginiai, pradiniai, tuomet žmogus tiesiog orientuojamas doros, darnos, santarvės su pačiu savimi bei pasauliu, didesnio vienio savo vidiniame pasaulyje link. Jame žadinamas dorybių – tokių, kaip meilė, tiesa, pagarba, padorumas, atjauta – suvokimas bei ugdymas.

Tuomet energijų dažnis kinta asmenybėje, jo auroje, jo sąmonėje po truputį, dažnai nejuntamai ir pasireiškia kaip pakitusios, šviesesnės emocijos, pozityvesnis mintys, doresnis elgesys.

Jei praktikos skirtos labiau pažengusioms, brandesnėms sieloms arba tiesiog žmonėms, kurie to ieško, tada jos padeda atgręžti asmenybę sielos bei dvasios pasaulio link, padeda atsiverti šiam pasauliui, priartėti prie jo ir po truputį susilieti su juo. Jei žmogus stengėsi atsiverti dvasios pasauliui, jei jo siela yra brandi, energijos, kuriomis vibruoja jo aura, ir sąmonė gali pasikeisti gana stipriai, šoktelėdamos į lygį, kuris ženkliai pranoksta anksčiau turėtąjį.

Žinoma, ir vienas, ir kitas atvejis turi savo privalumus ir trūkumus. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju (antruoju, be abejo, stipriau ir greičiau) asmenybės visuma prisiliečia prie intensyvesnių, aukštesnių energijų, vibruojančių artimesnėmis dvasios pasauliui vibracijomis. Čia verta paminėti, jog materijos pasauliui yra būdingas lėčiausias vibracijų dažnis ir jis laipsniškai kils, greitės, artėjant link subtilesnių pasaulių – astralinio (arba emocijų), mentalinio (arba minčių bei idėjų), kauzalinio, bodhialinio bei dvasinio. Dvasinis pasaulis, lyginant su kitais, vibruoja aukščiausiu, greičiausiu dažniu. Tai yra visa aprėpiančio vienio lygmuo. Jame visi prieštaravimai susieina, susilieja į viena. Neišskiriami, neatsiejami tampa mikro ir makro pasauliai. Jame – dar neišsiskaidę, latentinėje, dar neišreikštoje būsenoje -gyvena daugybė pasaulių su įvairiausiomis charakteristikomis, didžiausia dimensijų įvairove. Jam būdinga begalybė, didybė, galybės, išėjimas už laiko ir koordinačių ribų.

Daugiau – tai šaltinis, iš kurio gimsta laikas, energijos, erdvė, fenomenai. Tai šaltinis, iš kurio išeina visa, kas gimsta, ima gyventi, jaučia, turi formą, kūną, mintis. Todėl natūralu, jog jame susilieja į viena priežastis ir pasekmė, gėris ir blogis. Tai lygis, esantis aukščiau dualumo, prieštaravimų – tai didžiojo vienio, visų priežasčių priežasties šaltinis, visų galių, visų fenomenų šaltinis. Todėl kuo labiau mintimis, jausmais priartėjama prie Dvasios pasaulio, tuo prie aukštesnių, intensyvesnių energijų prisiliečiame.

VI. Pokyčiai kasdieniame gyvenime – maistas, gyvenimo būdas

Prisilietimas prie aukštesnių vibracijų gali vykti ne tik meldžiantis, šnekant mantras, bet ir praktikuojant sąmoningą kvėpavimą, įvairias jogos praktikas.

Kas iš to seka? Pažvelkime to atspindį paprastame kasdieniame gyvenime.

Jei žmogus daug praktikavo, meldėsi, sąmoningai kvėpavo ar užsiėmė viena šių praktikų, jo auros, sąmonės vibracijų dažnis taps intensyvesnis, aukštesnis.

Natūralu, jog tuomet grubus maistas – toks kaip gyvūnų mėsa, ypač rūkytas, keptas – taps ypač sunkiai suderinamas su pakitusiomis, tapusiomis aukštesnėmis asmenybės vibracijomis.

Juk mėsa – tai miręs ir dar visaip apdorotas kūnas, substancija. Natūralu, jog po intensyvių praktikų dėl atsiradusio didelio vibracinio skirtumo žmogui gali visiškai nesinorėti mėsos ne tik dėl etinių sumetimų, o tiesiog todėl, jog tai sunkai suderinama su dažniu, kuriuo ėmė vibruoti jo visuma. Kartais tokiais atvejais žmogų ima tiesiog fiziškai pykinti, prekybos centre atsiradus šalia mėsos, žuvies skyrių.

Panašiai ir rūkymas – žmogus, ėmęs nuolat praktikuoti jogą, sąmoningą kvėpavimą, intensyviau bei nuolat melstis, šnekėti mantras, pastebi, jog jo kūnas nebetoleruoja rūkymo. Atsiranda pykinimo, atmetimo reakcija.

Dėl panašių dalykų dauguma dvasinių praktikų savaime, po truputį (kai kurie – ir staiga) atsisako mėsos valgymo, rūkymo, alkoholio, kitų kvaišalų bei sunkaus maisto. Tai yra viso to, kas ypač sulėtina sąmonės bei auros vibracijas.
Daugybę panašių dalykų mačiau savo tarp mokinių. Nors niekada nekalbėjau, jog negalima vartoti maistui mėsos, jog negalima rūkyti ir panašiai, visgi tie, kurie likdavo mūsų bendrame dvasiniame kelyje ilgesnį laiką, savaime po truputį atsisakydavo šių dalykų.

Lyg „savaime“, po truputį, likdavo vis mažiau noro valgyti mėsą, rūkyti, vartoti alkoholį ar kitus kvaišalus, vaistus ir žmonės natūraliai, po truputį jų atsisakydavo.

Iš pradžių, per porą metų, iš jų gyvenimo išeidavo grubiausias maistas – rūkyta, kepta mėsa, alkoholis, rūkalai. Vėliau – tiesiog visa mėsa, dar vėliau – žuvis. Dar vėliau dauguma atsisakydavo kai kurių pieno produktų, palikdami vartojamų produktų sąraše kiaušinius, sviestą, sūrį, varškę. Kai kurie tapo visiškais vegetarais, veganais, žaliavalgiais.

Niekas šių žmonių nieko neverčia daryti. Prieš pradėdami praktikuoti, jie, kaip ir dauguma, valgė mėsą, žuvį, vartojo alkoholį, kai kurie – rūkė. Kitimai natūraliai atėjo iš vidaus, apie tai net nekalbant, neįkalbinėjant: „Darykite taip, nedarykite šitaip“. Nesprendžiu, ką kam geriau valgyti. Kita vertus, natūralu, jog svarbu nesikvaišinti, dvasiškai praktikuojant.

Kuo pokyčiai greitesni, didesni, tuo sunkiau išsaugoti dvasinę ir emocinę pusiausvyrą, tuo greitesni kitimai vyksta žmoguje. Dėl to artimiesiems taip pat gali būti neramu bei nesaugu. Visgi žmogus vis tiek renkasi pats – kaip jis maitinasi, koks jo gyvenimo būdas.

Be abejo, yra dar ir ta problema, jog Lietuvoje mažoka saulės, norint greitai atgauti jėgas bei išlaikyti gerą savijautą, vartojant tik augalinį maistą, tačiau tai jau kita tema, kuria turėtų prabilti specialistai. Kalbu apie dvasinius, energinius procesus, kurie vyksta savaime, neverčiant, kaip kintančios žmogaus sąmonės bei energetinės būsenos pasekmė.

Taigi natūralu, jog pradėjus dvasinį kelią, keičiasi žmogaus gyvenimo būdas: valgymo įpročiai, dienotvarkė. Jis stengiasi daugiau laiko surasti praktikoms, maldai, meditacijai. Padidėja gryno oro, saulės, gyvo maisto poreikis – tai yra to, kas padeda išlaikyti įgytą aukštesnę sąmonės bei auros vibraciją, padedančią išlaikyti artimesnį santykį su aukštesniais sielos, dvasios pasauliais.

VII. Draugų, artimųjų reakcija

Pabandykime suprasti, kaip toks žmogus jaučiasi tarp savo draugų. Pradžioje jie negali patikėti, jog tai įvyko: „Tai tu jau nebevartoji mėsos, alkoholio? Pasikėlei, kažką vaizduoji, turbūt manai, kad esi ypatingas? Tai tu išdavei mus, atsitraukei nuo mūsų! Kaip dabar su tavimi bendrauti? Kuo tave pavaišinti, ką tu išvis valgai? Tai kaip dabar mums šalia tavęs valgyti mėsą, mes ką, dabar blogesni už tave? Palauk palauk, nusibos, vėl sugrįši prie normalaus gyvenimo arba garantuotai susirgsi iš persistengimo,“ – panašių reakcijų neretai sulaukia tie, kurie praėjo tokį virsmą atsisakydami grubaus maisto, alkoholio bei kvaišalų.

VIII. Ką gi daryti?

Jei nenorime griauti santykių, mums ir vėl teks ilgai ir kantriai aiškinti, jog „nieko tokio, nieko tokio, jūs valgykite, kas jums tinka, o aš rasiu, kas man gerai, nesirūpinkite. Aš nesmerkiu jūsų, bet turiu savo įpročius, kurie man geriau tinka. Nesmerkite ir jūs manęs…“

Pradžioje aplinkiniai, draugai, artimieji piktinasi, įkalbinėja, netgi gailisi: „Vargšelis, tai tu beveik nieko negali valgyti… Ir neišgeri, net per Naujuosius metus??? Tai kaip tu gyveni?“

Kelis kartus teko išgyventi, jog geranoriški draugai, bandydami išlaikyti mane savo gretose, pobūvio metu, nepavykus įkalbėti gerti alkoholio, slapčia jo pylė į sultis, visaip bandydami išsaugoti savo smagioje įkaušusioje kompanijoje.

Argi keista, jei neretai vegetarai ar dar tik pasukę šiuo keliu, stengiantys nesikvaišinti, ima vengti panašių pobūvių, kur nuolat reiks kažką įrodinėti, teisintis arba net saugotis, jog iš „geros valios“ nenugirdytų prieš jo norą, neįkalbėtų dar taurelę už mamytę, už tėvelį…

Visgi, nors tikroji draugystė, paremta prasmingomis vertybėmis, išlieka, atlaiko ir šiuos pokyčius, natūralu, kad žmogus ieško tokių draugų, kurie jį suprastų, palaikytų jo siekiuose, o ne stebėtųsi, atkalbinėtų, stabdytų nuo užsibrėžtų tikslų. Atsisijoja tie ryšiai, kurie nebūtini arba nereikalingi, išlieka svarbiausieji, esminiai, tačiau natūralu, jog formuojasi ir nauji, paremti panašiomis vertybėmis, panašiu gyvenimo būdu. Šiame etape žmogui labai reikalingi bendraminčiai, kurie palaikytų, sustiprintų dvasiškai bei emociškai.

Dabar situacija jau kiek kitokia, kai vis daugiau žmonių atsisako rūkymo, daugiau vegetarų, daugiau užsiimančių joga, dvasinėmis praktikomis, daugiau tolerancijos kitokiam gyvenimo būdui, saviraiškai. Tačiau prieš penkiolika, dvidešimt metų žmogus, patirdamas su panašius pokyčius ir savo poreikius, susidurdavo su totaliu aplinkos nesupratimu, pasipriešinimu, net smerkimu. Dabar daug lengvai eiti savo keliu, nesukeliant smerkimo.

Ir visgi… tai, kam mes iš tiesų esame subrendę, kas yra susiję su mūsų esminėmis vertybėmis, prasiskina kelią net ir nepalankioje aplinkoje. Rimtai pasiryžusį, susivokusį kliūtys tik sustiprina. Argi ne taip? Juk atėjome čia, į materialius kūnus, į šią planetą ne poilsiauti, o tobulėti, įveikdami tai, kas netobula mumyse.

Be to, kiek daug sielų čia būtent tam čia ir atėjo, kad padėtų ne tik ir ne tiek sau, kiek kitiems savo pavyzdžiu – švariau, taikiau, ekologiškiau ir dvasingiau gyventi, išsaugoti šią planetą ir žmoniją kaip sąmoningą, tobulėjančią, ne degraduojančią rasę.

IX. Paauglys dvasiniame kelyje

Visai kitaip gali būti, jei į dvasinį kelią veržiasi paauglys ar tiesiog labai jaunas žmogus, kuriam būdingas nekantrumas, išdidumas. Tuomet, pajutęs artimųjų baimes ir iš to kylančias nesupratimo reakcijas, jis dažnai elgiasi inspiruojamas tokių minčių: „Kodėl aš kam nors ką nors turiu aiškinti, jei darau tiktai gera, jei niekam nekenkiu? Kodėl aš turiu teisintis tarsi nusikaltėlis, jei tiesiog stengiuosi tobulėti, užuot vartojęs alkoholį ar lengvabūdiškai linksminęsis? Neprivalau niekam nieko aiškinti. Jie patys turi stengtis mane suprasti, jiems to reikia labiau nei man.”

Dar blogiau, jei toks žmogus ima pulti kitus, kritikuodamas jų gyvenimo būdą, net jei tai yra tik gynyba…

Kita vertus, panaši reakcija gali būti ne tik žmogaus, kurio fizinis kūnas yra dar labai jaunas, ir todėl jis taip reaguoja. Taip gali būti ir tuomet, kai dvasiniu keliu pradeda eiti nebrandi, dar jauna siela, kuriai yra būdingas kategoriškumas, didelis aktyvumas, stipriai išreikštas ambicingumas.

X. Besąlyginė meilė padės susišnekėti

Gal tokioje pozicijoje ir yra tiesos, jog mes neprivalome teisintis, kaip gyvename, jei tai nekenkia pasauliui, tačiau tai pasaulietinė, sąlyginė, ego tiesa.

Susilietę su dvasios pasauliu, mes turime mokytis besąlyginės meilės, kuri dalija save net tuomet, kai negauna tinkamo įvertinimo, net tuomet, kai neprivalo to daryti, net tuomet, kai ego jaučiasi sumenkinęs save dėl panašių pasiaiškinimų. Besąlyginė meilė įveikia kliūtis, nesupratimą, baimes, tačiau tik kartu su kantrybe, tikėjimu, kuklumu. Štai kokiu būdu dorybės apsikabina ir sustiprina viena kitą, nevaikšto pavieniui. Besąlyginė meilė, jei nori įveikti ego sukurtas sienas ir baimes, turi pasitelkti kantrybę, kuklumą, nuoširdumą, jei nori sukurti pasaulį, kuris išsiplečia, švinta ne tik praktikuojančiam, bet ir jo artimiesiems.

Turiu daug tokių pavyzdžių tarp savo mokinių, už ką jiems esu labai dėkinga.

Taigi žmogus, kuris pasiruošė rimtam intensyviam dvasiniam keliui, turėtų žinoti, jog dėl to keisis jo mąstymas, keisis jo pasaulėžiūra, energetika, jausmai, aura, keisis jo įpročiai, gyvenimo būdas, aplinka, ko gero, ir mainų su pasauliu būdas. Keisis jis pats, ir tai yra gerai, taip ir turi būti.

Visgi dideli pokyčiai, net pozityvūs, taip pat yra stresas, ir tai reikėtų žinoti. Todėl pradėję eiti dvasiniu keliu laikykite tvirtai savo gyvenimo vairą, ypač, jei užsibrėžėte praktikuoti daug, stipriai. Tuomet ir pokyčiai bus dideli.

Be abejo, visa tai neįvyks iš karto – galbūt per pusmetį, porą metų, galbūt užtęs ilgiau. Visgi mes turime teisę į stiprų, galingą, transformuojantį dvasinį kelią, nors ne visiems jis tinka, ne visiems skirtas.
Kodėl?
Nes susijęs su išbandymais – ne tik su laimėjimais…

Sarva mangalam
(Teesie palaiminta visa)

Nijolė Gabija Wolmer