Kantrybė – kaip ją auginti?

N. Gabija Wolmer
Ką reiškia žodis „kantrybė“? Ką reiškia „pritrūko kantrybės“? Gal kantrybę galima auginti? Kur ją rasti?

Tai keistai paprastas klausimas, tačiau kartais mes neįmename gyvenimo paslapčių vien dėl to, kad neleidžiame sau, nedrįstame taip tiesiai, paprastai pasižiūrėti ir paklausti: „Kas tai yra?“.

Kas gi vienija visas situacijas, kuriose mums yra reikalinga kantrybė? Manyčiau, kad tai yra situacijos, kuriose kažkokia dalis yra diskomfortiška, mus dirginanti, tačiau mes turime su ta dirginančia, diskomfortiška dalimi susitaikyti dėl kažkokio didesnio tikslo. Ir, žinoma, turėsime daugiau kantrybės, jeigu suprasime tą didesnį tikslą, – tada ir tas diskomfortas mums nebus toks jau labai nemalonus arba mes tiesiog lengviau jį iškęsime ilgą laiką.

Kokį būtų galima paimti pavyzdį? Pavyzdžiui, nėštumas reikalauja daug kantrybės. Vaikas auga, didėja svoris, ir savaime aišku, jog reikės kantrybės jį išnešioti. Bet jeigu motina aiškiai supranta: „Aš nešioju vaiką, aš jo labai laukiu, myliu“, jinai lengviau pakels tuos fiziologinius sunkumus, jai šiame procese padės įgyti kantrybės susivokimas, kad tai yra neišvengiamas dalykas, kad tai tam tikra ilgalaikė fiziologinė kliūtis, kad nėra įmanoma labai lengvai jaustis tokioje situacijoje. Jeigu turime mažą vaiką, reikia pasitelkti daug kantrybės, nes, savaime aišku, jog jis garsiai kalbės, bėgios. Mes jaučiame, kad turime atsisakyti kažkokio savo intereso, komforto, ramybės, jėgų, energijos ir pinigų dėl kai ko didesnio. Šiuo atveju, tai darome dėl didesnio ciklo – kad išaugintume vaiką. Mes išlauksime, kol jis bus didesnis, ir jau kada nors padės mums.

Ką daryti, kai kantrybė dingsta ten, kur ji buvo?

Kartais staiga dingsta kantrybė situacijoje, kurioje jinai ilgą laiką buvo. Pavyzdžiui, žmogus, šiaip jau kantrus, staiga pradeda visiškai nekantriai, nepakančiai reaguoti į viršininko žodžius arba tuos sunkumus, kuriuos jis anksčiau darbe pakeldavo visiškai lengvai. Galima sakyti: „Kur dingo mano kantrybė? Kas pasidarė, juk aš anksčiau taip lengvai visa tai pakeldavau?“ Reikėtų paklausti savęs, kodėl nebėra stimulo, motyvacijos atlaikyti tą diskomfortą, kuris anksčiau buvo lengvas? Tai reiškia, jog jūs nebetikite ta situacija, nebetikite, kad yra kažkas daugiau, dėl ko jums vertėtų prisitaikyti šitose aplinkybėse, susitaikyti ir pakentėti. Galbūt nesąmoningai dingo tikėjimas, kad yra verta tai daryti.

Tokiu atveju reikėtų pasigilinti į pačią situaciją ir labai paprastai paklausti: „Ar apskritai man tai yra reikalinga?“ Nesvarbu, kad protas gali galvoti: „Man to reikia“, bet jeigu pasąmonėje atsiranda pojūtis, kad to nereikia, iš to nieko gero nebus. Žinoma, kartu su tuo dingsta, tirpsta ir kantrybė. Ir atvirkščiai: jeigu mes vis dėlto suvokiame, kad tai yra neišvengiama, pasitelksime kantrybę. Na, pavyzdžiui, kada mokomės kokios nors kalbos, pradžioj mums yra labai sunku ir reikia daug kantrybės, kad išmoktume. Mokomės vieną žodį, du, tris, tačiau dar negalime sudėlioti sakinių, bendrauti. Tada reikia kantrybės. Bet žinome, kad ateityje tai padės bendrauti, – štai iš kur gimsta kantrybė. Panašiai ir visuose kituose procesuose: jeigu žinote, kad situacijos neišvengsite, kad nebus kitaip, kad tiesiog reikia kantrybės, nukreipkite sąmonę į tikslą, aiškiai matykite tikslą – tuomet ir kantrybės bus daugiau.

Ką daryti nekantruoliams?

Yra žmonės, kurie moka įveikti tiktai trumpalaikes, momentines kliūtis, tačiau jeigu tai trunka kiek ilgiau, jie jau nervinasi, susidirgina ir apskritai nori nutraukti procesą. Apie tokius galima sakyti, kad jie yra nekantrūs. Ką gi jiems galima būtų patarti? Ogi tą ilgalaikę neišvengiamą kliūtį savo sąmonėje galima padalyti į mažytes trumpalaikes kliūtis, tai yra suskaldyti procesą savo sąmonėje, parodant sau aiškiai: „Štai yra kažkokia atkarpa, kurioje aš pasiekiau tam tikrą rezultatą“. Reikia išryškinti rezultatą, išryškinti būtent tą pozityviąją pusę, įtvirtinti tai, ką Jūs jau pasiekėte, netgi atšvęsti tą etapą ir pasveikinti save, kad visas šis ilgalaikis procesas, kur reikia ilgalaikės kantrybės, nebūtų toks niūrus.

Karminės priežastys

Na, ir galima būtų dar kalbėti apie momentus, kada kantrybės nebuvimas yra sąlygotas karmos, praeities įvykių – arba šiame gyvenime, arba praeituose. Tuomet žmogus, kuris šiaip jau yra kantrus, gali staiga pastebėti savyje visiškai neadekvačią, dirglią, nekantrią reakciją į kažkokią vieną gyvenimo situaciją, kai būna be galo nekantrus būtent su kažkokiu vienu arba keliais žmonėmis. Tada, manyčiau, kad greičiausiai priežastis yra karminė ir šitoje situacijoje tas diskomfortiškas momentas yra didesnis. Galime sakyti, kad tiesiog ši situacija yra sužeista karmiškai ir mums reikia daug daugiau resursų, kad ją įveiktume. Tuomet čia kalba eina netgi ne apie kantrybę ar žmogaus nekantrumą, bet apie tai, kad tai yra karmiškai dirginanti situacija ir kantrybės čia reikėtų pasitelkti visiškai kitaip. O kartais galbūt netgi neakcentuoti šios situacijos ir geriau iš jos pasitraukti, ugdant kitas savo gyvenimo savybes.

Kaip tai gali atrodyti? Pavyzdžiui, ramus žmogus, visiškai kantrus ir saikingas, visiškai nepakančiai reaguoja, matydamas kažkieno rankoje peilį. Virtuvėj vyksta maisto gaminimas ir vienas iš žmonių, kada kažkas pradeda daržoves smulkinti su aštriu, dideliu peiliu, žiūri, žiūri, žiūri ir staiga pratrūksta: „Ar nepadėsi tu to peilio? Kiek čia galima pjaustyti tas daržoves? Kam čia reikia tų pietų ir iš viso kam mes kvietėmės tuos svečius?“ Argi nepažįstama situacija, kada žmogus pratrūksta, rodos, visiškai neadekvačiai: pats norėjo kviestis svečių, jam reikalingi tie pietūs ir tos daržovės, bet kas gi įvyko? Ogi šitą įsiūtį, sudirgimą suaktyvino peilio vaizdas. Neretai tai gali būti dėl to, jeigu žmogus yra nukentėjęs nuo peilio šiame arba praeituose gyvenimuose. Jis tada gali jaustis, kad artėjant prie tokio instrumento jam darosi neramu. Ir ar mes tokiu atveju patartume jam pratintis prie peilio vaizdo? Jokiu būdu, ne. Tai nepagydys šito žmogaus, o kaip tik gali sukelti neurozę.

Tokiu atveju reikėtų arba tiesiogiai išeiti į tą situaciją, kada gi tai buvo, tačiau tam jau reikia specialisto, kuris išvestų į tą atsiminimą. Kitais būdais tai savyje išgydyti, išgryninti, galima tiesiog kaupiant savyje ramybės resursus, pavyzdžiui, kad ir sąmoningo kvėpavimo pagalba: „Įkvepiu pasaulio harmoniją, ramybę ir t.t.“ Kada mes savyje sukaupiame bendruosius ramios, harmoningos energijos resursus, jie padės įveikti mums bet kokius praeities karminius negatyvius darinius, kokie jie bebūtų, dėl apskritai geranoriškesnio santykio su pasauliu ir realybe.

Jūsų santykis su realybe yra geranoriškas ar negeranoriškas. Kiek geranoriškas? Ir koks Jums atrodo pasaulio santykis su jumis? Kiek pasaulis geranoriškas ar negeranoriškas jūsų atžvilgiu? Tai gali būti labai iškreiptas vaizdas, nuo to labai daug priklauso žmogaus sėkmė ir kartais kantrybė.

Paprasčiausia – nelįsti į dirginančias situacijas

Dar kitas variantas yra tuokart paprasčiausiai nelįsti į situacijas, kur jus būtent kažkoks konkretus dalykas labai dirgina ir jūs tai žinote. Nes jeigu nesame dvasiniai praktikai, jeigu neturime tų įgūdžių, kaip suvaldyti emocijas, reakcijas, gali labai susiaktyvinti kažkokie labai sunkūs skausmingi praeities dalykai, ir žmogus gali iš tiesų pažadinti savyje kažką visiškai netikėto – kartais netgi monstrą. Aš manau, kad pačiais dramatiškiausiais atvejais neretai taip ir įvyksta: prabunda situacijos per prisiminimą, per rezonansus su kažkokiomis visai kitomis gyvenimo aplinkybėmis, kur buvo baisi drama, baisus skausmas, ir žmogus nejučiomis perkelia tai į šį gyvenimą, nespėja susiorientuoti, kaipgi tai įvyko. Pasekmės kartais yra apgailėtinos. Tai yra momentai, kada žmogus labai aštriai, ryškiai susiduria su neadekvačiu, karmiškai sąlygotu savo paties elgesiu. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie kantrybę, bet apie gebėjimą susivaldyti ir emociškai nerezonuoti praeities energijų, vibracijų, kurios šiandienoje gali mus priversti elgtis neadekvačiai.

N. Gabija Wolmer

TOP