Astraliniai išgyvenimai. „Kodėl aš bijau mirties?“

N. Gabija Wolmer

Galbūt jūs esate susidūrę su tuo, jog fizinis kūnas parodo netikėtas, keistas reakcijas kokio nors skausmo arba didelio pavojaus akivaizdoje. Tokias reakcijas, kurių jūs nesitikėjote. Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti: „Aš gi nebijau mirties, ko čia tas mano kūnas taip reaguoja, ko jis taip bijo?” Taigi noriu jums padėti atkreipti dėmesį į tas savo dalis, kurios nėra taip gerai pažintos, kaip mūsų proto ar fizinio kūno  veikla.

Elementalis

Viena iš tokių mažiau pažintų dalių yra  mūsų astralinis kūnas ir mūsų astralinio kūno elementalis, kuris animuoja mūsų astralinį kūną. Jo valia yra šiek tiek kitokia negu mūsų sąmoninga žmogiškoji valia, kuri yra nusikreipusi evoliucionuoti, tobulėti, tai yra – kilti link dvasios pasaulių, link subtilėjančių, aukštėjančių dvasios pasaulio energijų.  Vaduotis – vadinasi, kilti link subtilėjančių energijų, į dvasios pasaulius, suvaldyti emocijas.

Kita vertus, mūsų astralinio kūno elementalio evoliucija yra kitokia. Jo evoliucijoje tolesnis žingsnis yra ne kilti link dvasios, kaip žmogaus atveju, bet, atvirkščiai, leistis žemyn, pasiekti materiją, tapti daiktu. Taip yra dėl to, jog jis dar nėra nusileidęs  savo evoliucijoje iki materijos. Jam tai dar tik ateities reikalas, siektinybė. Taigi žmogaus visumos ir astralinio kūno elementalio evoliucinės kryptys yra priešingos. Todėl intuityviai, instinktyviai astralinio kūno elementaliui žemos emocijos  atrodo kažkas labai viliojančio, kai kas nešančio paslaptingą, mistišką ir labai jam reikalingą evoliuciją. Juk daiktų pasaulis, materijos pasaulis vibruoja žemiau už astralinį pasaulį, o žemos, grubios emocijos taip pat meta mus žemyn, link materijos, tapimo daiktu. Kada bus pasiektas dugnas – na, nežinia kaip ten bus, bet teoriškai po to evoliucija jau turėtų vykti vėl aukštyn, link dvasios.

Tai kas gi nutinka? Ogi astralinio kūno elementalis trokšta gyventi – ryškiai, galingai, kaip ir bet kokia gyvybė. Jis nori stiprių išgyvenimų, o ypač vilioja jį grubios, žemos emocijos, nes jos traukia jį žemyn, link trokštamos materijos, link galimybės tapti dar kažkuo materialesniu, nei jis yra dabar. Kažkuo svarbesniu, apčiuopiamu, regimu, tankiu.

Taigi kartais nutinka taip, kad būtent mūsų astralinio kūno elementalis paskatina mumyse žemiausius troškimus. Jam pavyksta, kada mes susitapatiname su juo ir leidžiame, kad taip vyktų.

Ką turiu omeny? Sakykime, ruošiamės normaliai, saikingai pavalgyti. Atsisėdom… ir kaip pradėjom! Ir kuo toliau, tuo daugiau. Paskiau, kai sustojome, suvokiame – apsivalgiau! Na, ką, astralinis kūnas bei jo elementalis  nori daugiau, kuo daugiau įspūdžių iš skanaus maisto, kai fizinis kūnas valgo!!!.. Ir nė motais tas saikingumas, juk jis nejaus nepatogumų, kuriuos jaučia fizinis kūnas arba jaus daug švelniau!  Arba, pavyzdžiui, yra kokia nors situacija, kuri jus dirgina, pykina. Pikta, kad kažkas yra na taip, kaip turi būti, ir jūs pradedate reikšti savo nuomonę. Lyg ir pradėjote visai normaliai ir saikingai, o paskui kažkas nutiko – kaip įsivažiavot!  Žiūrėk – aš jau rėkiu!  Emocijos gali būti įvairios. Ir vėl taip gali nutikti dėl to, jog tuo metu, kai kilo dar nedidelis sudirgimas, astralinio kūno elementalis, norėdamas pilnai, giliai patirti šią dirglumo ar pykčio emociją, paskatino mus suteikti jai daugiau energijos, įsijausti ir išgyventi dirglumą bei pyktį taip aštriai, kaip to visai nesitikėjome.

Panašiai gali būti ir su baimėmis: „Lyg bijojau nedaug, o paskiau kad ėmiau bijoti!..”. Įsijaučiau, staiga pajutau entuziazmą, tarsi pagundą bijoti, ją patirti ir rodyti labai ryškiai.

Panašiai gali būti su pavydu: „Pavydėjau nedaug iš pradžių, o po to kaip užpavydėjau! Po to dar ir kaip supykau!”. Arba su gobšumu: „Na, truputį truputėlį tik gobšavau, po to kaip užgobšavau, net nespėjau susigaudyti, kaip tai nutiko !” Tai va, kartais tai yra susiję būtent su tuo, kad astralinio kūno elementalis pagauna tą bangą: „O, valio! Dar labiau, labiau! Kuo labiau, kuo stipriau, tuo geriau! Va, čia yra tai, ko reikia! Va, dabar aš gyvenu!”. Supraskime, kartais būtent tas astralinio kūno elementalis paskatina mus išgyventi kažką labai stipriai, iki dugno, nors to visai neketinome. Dažnai mes su tuo susitapatiname, kad čia esu aš. tai aš to norėjau, noriu. Tai man to reikia!

O „aš“ – tai yra kas? Tai didysis klausimas, kas tas „aš”. Nuo tavęs gan stipriai priklauso, ties kuo tu centruoji savo „aš”, kuo tampi pasirinkdamas, kas tu esi.

Evoliucinis ir involiucinis judesys

Jeigu mes norime turėti evoliucinę kryptį kaip pagrindinę, tai mums reikėtų tą „aš” centruoti ties aukštesnėmis dalimis, pavyzdžiui, ties mentaliniu kūnu ir aukštesniaisiais, kurie yra nusikreipę į evoliuciją, į kilimą link dvasios pasaulio, link doros, link žemųjų dalių suvaldymo, bet netapatinti savęs su astraliniu ir fiziniu kūnu. Juk astralinis kūnas dar aistringai nusikreipęs žemyn, o fizinis jau tiesiog fizinis. Jeigu mes susitapatiname, per susitapatinimą imame vykdyti to involiucinio žemesniųjų kūnų troškimo valią.

Taip pat svarbu suvokti, kad tokiose situacijose, kur yra potencija būti didelėms emocijoms, nemaža tikimybė, kad astralas sieks įsiūbuoti mūsų būties laivą. Įsiūbuoti iki audros. Kuo didesnė audra, tuo puikiau, įspūdingiau jo atžvilgiu, ar ne? Kad po to vibracijos kristų kuo žemiau, link materijos.

Na, natūralu, kad ne iš karto gimsta susivokimas ir savikontrolė,  bet vienas iš būdų yra paklausti, ar čia mano gobšumas? Ar čia aš pykstu? Ar čia aš pavydžiu? Ar čia tu, mano elementalis? Mes galime net vardą kokį duoti: „Jau čia tu, ar ne?..” O jis, na ką, jis priešinasi, nes mes trukdom jo evoliucijai. Čia vyksta, tiesą sakant, nuolatinė kova – kas ką?

Būtent toje sąveikoje ir vyksta esmių išryškėjimas. Jeigu evoliucija, tai negali ji būti be pasipriešinimo. Reikia kliūčių, reikia jų įveikimo, kad vyktų evoliucija. Mes negalime absoliučiai pasipriešinti jam, bet jis irgi negali mūsų valdyti visiškai. Be abejo, tai susiję ir su sielos amžiumi.

Paklauskite savęs dažniau, kada jūsų emocinė reakcija yra keista arba nevaldoma, ar tai jūsų ta emocinė reakcija? Ar jūsų esminės žmogiškosios dalies? Ar tai yra tik žemesniojo kūno elementalio provokacija, siekiant sau svarbių išgyvenimų?

Lygiai taip pat, panašiai, žmogus gali turėti tam tikrą mirties baimę arba nebijoti mirties. Žinoti, kad yra persikūnijimai, yra anapusybė ir t.t. Bet kokioje  nors grėsmingesnėje situacijoje jis gali aptikti, kad, pasirodo, jame iššoko baisios baimės reakcija. Na, sakykim, jeigu patiriama avarija eismo įvykyje arba prie jos priartėjama.

Čia reikia dar atsižvelgti ir į tai, kad yra dar ir fizinio kūno elementalis, kuris nori gyventi. Ir, kada mes artėjame prie fizinės mirties, mūsų fizinio kūno elementalis patiria siaubą, nes jam tai yra absoliuti mirtis. Ir suvaldyti tą instinktyvų fizinio kūno elementalio siaubą irgi nėra lengva. Tas suvaldymas vyksta per daug gyvenimų, tai irgi yra susiję su sielos branda. Todėl vienas žmogus, atrodo, nebijodamas mirti, staiga žiauriai išsigąsta ir gali išduoti svarbiausias vertybes, nesuvaldęs elementalio instinktyvaus troškimo išlikti, kuris jam yra aukščiau visko. Kitas žmogus gali tai  lengviau ar sunkiau suvaldyti. O trečias – ir visai lengvai suvaldys, nes tiesiog nebesitapatins su savo žemesniosiomis dalimis, mokės atskirti instinktyvią reakciją nuo sąmoningos valios bei esminių žmogiškų vertybių.

Taigi turėkime omenyje, kad gali būti ir tokios reakcijos, kylančios iš mūsų fizinio kūno elementalio, iš mūsų astralinio kūno elementalio, kurias bus sunkiau suvaldyti, nei tikėjomės, susidūrus su ekstremaliomis situacijomis. Taigi norėdami likti sąmoningi evoliuciniame žmogaus, kylančio dvasios pasaulio link, kelyje nesitapatinkite su šiomis žemesniųjų kūnų mums peršamomis reakcijomis. Mokėkime jas atpažinti, išmokime nesitapatinti su jomis.

Elementalis ir instinktas

Visgi fizinio kūno elementalis nėra tas pat kas instinktas. Ne visai tas pats. Instinktai, išlikimo instinktas yra daugiau negu fizinio kūno elementalis, nes jis aprėpia mūsų įsikūnijimų sąmonę, taip pat ir prieš žmogiškųjų įsikūnijimų – žvėriškųjų – įrašus: kaip reikia išlikti, ko reikia vengti, kad galėtum išlikti ir t.t. Bet, be abejo, kad jie susiję.

Kartais tai gali reikštis ne tiktai situacijose, kur jau tiesiog gresia fizinio kūno sunaikinimas, bet ir tada, kada yra kitokios gresiančios gerovei situacijos. Na, pavyzdžiui, jeigu tai susiję su žeme, namais, pinigais, skolomis, kurios instinkto lygyje yra glaudžiai susiję su išlikimu. Tuomet per tą išlikimo baimę instinktyviai įsijungia aliarmas: „Pavojus, ginkis, nes pražūsi. Mes visi pražūsim!” Visi tie, kokie kažkada buvo – lapės, paukščiai, vorai ir kiti – tarsi ima šaukti mumyse:  „Gelbėkis, gelbėk mus, kitaip mes pražūsime!!! Aliarmas!!!”

Todėl turto, žemės dalybose tai vienas žmogus reaguoja adekvačiai, žmogiškai, o kitas gali sureaguoti iš instinktyviosios, gyvuliškos, prieš žmogiškos dalies reakcijų,  bijančios, kad neišliks.  Tuomet staiga, to nesuvokę, galime imti dalyvauti situacijoje kitaip, negu kad jis iš viso tikėjomės ar esame įpratę.

Žmogaus užduotis

Mūsų užduotis yra suvaldyti tas žemesniąsias dalis žmoguje. Grandioziškas uždavinys! Mes kiekvieną dieną turime daugybę užduočių! Darome paprastus darbus, bet yra daugybė užduočių, kurių nesimato paviršiuje – evoliucinių, mažai suvoktų bei neregimų kasdienių uždavinių, kuriuos turime atlikti. Tai yra suvaldyti, įdvasinti savo žemesniąsias dalis bei proto abejones, užtikrinti savo dvasinius bei sielos poreikius. Mes darome didžiulį darbą kasdien, net to nesuvokdami!

Kas turėtų vadovauti?

Vadovauti šiame procese turėtų sąmonė, aukštesnysis mentalas ir dar aukščiau – siela ir dvasia. Taip turėtų būti! Bet, kol to nėra, mus neretai užvaldo astralinė sąmonė ir materialaus kūno instinktai – tai yra, jausminė ir gyvuliškoji. Mes turime tai, ką turime. Mes tampame tuo, kuriomis savo dalimis pasirenkame vadovautis, kaip esminėmis, vertingiausiomis. Apsidairykit!…

Tačiau jei imame iš esmės reaguoti savo žemesniosiomis dalimis kaip svarbiausiomis, mes kenčiame! Тodėl, jog emocijos, susijusios su žemomis vibracijomis bei žemesniaisiais kūnais, ypač jų grubiais pasireiškimais,  yra grubios, žiaurios. Ir jeigu panyrame į grynai tiktai fizinio išlikimo realybę, tai mes tampame tuo, kuo nesame, – daiktais, tiktai mirtingais daiktais.

Per šitą iššūkį, kad turime tiek tų kūnų, tiek daug sudėtinių dalių, mes esame priversti labai greitai tobulėti – galbūt, todėl žmogui duota pasiekti galutinį nušvitimą žmogiškame būvyje. Jis yra priverstas tvarkytis su tais savo kūnais ir elementaliais. Jis visą laiką turi labai daug dirbti, jei nori turėti ramybę ir nekentėti. Tai yra faktas.

Suprantat, yra tokia subtili riba, ar ne? Tarp buvimo kančioje ir buvimo Rojaus Žemėje. Kaip pasirinksi, kaip pakreipsi, kokį požiūrį suformuosi, ten link ir judėsi. Yra tiek daug galimybių, tiek daug spalvų, tiek daug energijų, tiek įvairovės, tiek visko! Mes esame tame grandioziniame įvairovės pertekliuje. Na, ir valio! Tiesiog taip yra, mes to nepakeisim. Taip yra. Geriau žinoti apie tai, surasti dar kelis siūlus, už kurių mus tampo, jeigu mes nenorim, kad mus tampytų žemyn, jeigu jau kalbame apie išsivadavimą. Jeigu aš noriu turėti sąmoningą požiūrį į gyvenimą ir mirtį, aš noriu žinoti, kas gali man trukdyti turėti tokį požiūrį ir man piršti daikto sąmonę, mirtingo daikto sąmonę.

O juk persiimam ir gyvenam netiesoje. Pasielgiame taip, kaip nesitikėjome. Faktas. Juk dažnai emocionuojame labiau, nei tam yra sąmoningas pagrindas, ir kenčiame, nesuvokiame, kodėl! Taigi yra kur vaduotis, iš ko vaduotis! Pamatykime tai. Mes galime būti visiškai priklausomi nuo mūsų žemesniųjų dalių – instinktų, žemų aistrų – tapti jų vergai. Tačiau taip pat galime  mokytis sąmoningai suvaldyti savo žemesniąsias dalis. Galime matyti didžiulį, labai ilgą evoliucinį kelią. Turėsim kantrybės, atkaklumo sąmoningume – būsim laimingi, išsiugdysim neprisirišimą, nesitapatinimą su žemomis aistromis. Kelias ilgas – keiskim požiūrį, kad čia, kur esame, ir yra Rojaus Žemė. Ją galime tokią daryti kasdien! Etapais. Žingsnis po žingsnio. Ligi pergalės nušvitime, dieviškume, realizuotoje žmogiškoje evoliucijoje…

N. Gabija Wolmer

TOP