Vasaros stovyklos – seminarai

Stovyklos gimė kaip dvasinio ugdymo seminarų tęsinys, kaip galimybė ne tik užsiimti dvasinėmis praktikomis, dvasiškai tobulėti, bet ir nuostabioje gamtoje, prie ežero, 10 dienų kartu gyventi, visiškoje tyloje valgyti vegetarišką maistą, praktikuoti tylos, bendravimo su ugnimi, kitomis stichijomis praktikas, mokytis Saulės pasveikinimo, energetinės – fizinės mankštos, kvėpavimo pratimų, sakraliosios geometrijos, galų gale – jautrumo, nuoširdumo, besąlyginės meilės.

Žinau, kad nemažai žmonių, buvusių 2003-ųjų metų stovykloje, svajojo apie būsimą vasaros stovyklą jau nuo žiemos, prisimindami žvaigždėtą dangų prie laužų, nuoširdžius gilius pokalbius bei dvasines patirtis, atradimus.

Man kiekviena tokia stovykla – dar vienas įkūnytas žmonių dvasinio bendrabūvio stebuklas, sušildantis žiemos šalčiuose.

Nijolė Gabija Wolmer

Atsiliepimai apie vasaros stovyklą

Mano širdis be galo džiaugiasi galėdama vėl prisiliesti prie stovyklos stebuklo – tiek perskaičius kitų atsiliepimus, tiek peržvelgus nuostabaus grožio nuotraukas. Ši stovykla man be galo daug davė. Pajutau didelį skirtumą tarp to, kaip buvau ir dalyvavau praeitos vasaros stovykloje-seminare, ir kaip jaučiausi ir buvau šiemet. Daug kas pakito.
Jaučiu, jog paaugau. Jaučiu, kad tikėjimo dorybė skleidžiasi manyje, jaučiu, kaip plečiasi mano sąmonė, kaip viskas aplinkui mane švinta.
Kvėpuojant dorybių mandala, kaip centrinę dorybę suradau paprastumą – man tai buvo be galo nauja ir netikėta. „Nuo proto“ niekaip nebūčiau to sugalvojusi… Šis atradimas man buvo ir yra tarsi stebuklas, kuris jau dabar daug ką keičia mano gyvenime. Atradau, jog ši dorybė išties man be galo svarbi, jog pasitelkusi paprastumą galiu daug ką pakeisti, visai kitaip eiti… Galiu tiesiog, neieškodama sudėtingumų, į visa pažvelgti paprastai. Juk visas genialumas ir yra paprastume, bet daugelis iš mūsų esame įpratę ieškoti stebuklo labai sudėtingai. Ačiū, ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū jums, mokytoja, už šį stebuklą.
Ugnies ir tylos praktika buvo be galo gili ir transformuojanti… Be galo nuostabi… Jos metu ir vėl pajutau, kaip jau gebu būti kitaip, jau galiu jausti kitaip nei pernai… Pajutau, kaip galiu atsiduoti dvasios vedimui, neleisdama protui manipuliuoti… ir tai yra nuostabu. Praktikos metu norėjosi bendrauti ne tik su ugnele, bet ir apkabinti žemelę, prisiglaust prie jos, apkabinti medį – išgirsti jo kalbą, atsigaivinti šventame Vilkokšnio ežero vandenėlyje…
Praktikos metu, kaip jaučiu, gavau aiškų atsakymą į klausimą, kuris man kėlė nerimą jau seniai: kaip turiu eiti toliau šiame savo gyvenime, kokį tolesnį žingsnį turiu žengti, kad mano darbas, veikla būtų susijusi su dvasios keliu, kaip turiu eiti, kad protas ir siela eitų išvien… Sėdėdama prie ugnelės, pakėliau akis į dangų ir iš visos širdies troškau atsakymo… Esu tikra (nors mano protas yra linkęs daug ką nuslopinti), jog jį gavau… Jis buvo toks aiškus… Jausmas buvo toks, tarsi tėvas ramiu tonu man sakytų: „Valykis, ateis…Valykis, ateis…” Šie žodžiai mane pribloškė… Norėjau verkti ir kartu buvo taip gera… Dėl to, kad gavau atsakymą, ir dėl to, kad niekas negali to paneigti, nes esu kaip niekad tuo tikra. Šio patirto džiaugsmo nepamiršiu niekuomet.
Tylos praktikos metu kaip apsauga nuo „karminių patarėjų” nuolat veikė “OM – ACH – HUM”… Jie savaime kartojosi mintyse ir neleido nukrypti į negatyvias mintis ar emocijas. Be valymosi ugnele, jutau begalinį džiaugsmą valydama mišką… Jutau, kaip žemelei palengvėja, kaip ji dėkoja už tai, kas yra daroma dėl jos. Nuostabi, nuostabi, nuostabi praktika…
Raimundo vedama rytinė mankšta – dar vienas iš nuostabių stovyklos prisiminimų ir ne tik… Sėkmingai naudoju kvėpavimą per charą kiekvieną rytą ir jaučiu kaip kaskart pasipildau gyvybinės energijos, kuri reikalinga ir tokia stebuklinga.
Išties visa, kas vyko stovykloje, žodžiais nenusakoma… Tai stebuklas, už kurį esu ir būsiu be galo dėkinga Jums, Nijole, ir visiems, kurie buvo šalia. Suvokimai, potyriai, kuriuos jutau, gavau ir patyriau būdama nuostabioje Vilkokšnio gamtoje, yra neįkainojami.
OM MANE PADME HUM.
MYLIU JUS VISUS.

Justina

Norėčiau pridėti ir savo atsiliepimą apie stovyklą. Buvau stovykloje praeitą vasarą. Man ji buvo labai svarbi. Prisimenu skaidrų, harmoningą skambėjimą tarp mūsų, tariančių „Aš esu Šviesa, aš esu Meilė“, prisimenu palaimos jausmą, ateinantį per ryšį su Dangumi ir Žeme. Tačiau svarbiausia turbūt buvo tai, kad nuolat girdėjau kvietimą skristi, išdrįsti gyventi, surasti ko noriu, išdrįsti svajoti ir eiti link svajonės.
Mokytoja Nijolė įdėjo į mūsų lūpas maldos žodžius, davė pamokymus ir nurodymus, kaip kreiptis į Visatos Kūrėjus. Ji ragino ir ragino patikėti šviesa savyje, pradėti pasitikėti savimi, surasti šviesą savyje, panorėti ją pasirinkti, ir patikėti meile.
Dar man labai svarbios buvo meditacijos, kuomet su Nijolės balsu ir vaizdiniais keliavau į Dangaus aukštybes ir Žemės gilybes, skridau virš kalnų, girdėjau Angelų sparnelius šlamant, Dangaus stebuklingą muziką skambant ir kvapnias gėles krentant ant mano galvos. Kaip tai padeda laikytis išvien su šviesa, išlaikyti atvirą širdį ir drąsą, sąmonę, rasti save kitokią, ne suvargusią iš nežinios, pykčio ir gėdos, bet švarią, šviesią, taikingą, kad net norisi verkti, kaip labai buvau savęs tokios pasiilgusi.

Rasa L.

Laba diena, gerbiamoji Nijole Wolmer,
Labai ačiū Jums ir jūsų pagalbininkams už nuostabiai organizuotą stovyklą. Raimundui nuoširdžiausias ačiū už mankštą.
Sėkmės ir Viešpaties palaiminimo visuose Jūsų šviesos darbuose. Tegul šviesos jėgos ir sutarimas padeda Jums statant šventyklą visuose lygmenyse.
Stovykloje aš tikėjausi pajusti ryšį su gamta. Po praktikos su elementais pajutau, kad tvirtai, stabiliai stoviu ant žemės, kojos jaučia tvirtą pagrindą, malonu žengti žeme ir kad aš negriūsiu. Net jei ir dings šis pojūtis, vis tiek smagu.
Susitikimas su dorybėmis maloniai nustebino suvokimu, kad tai ne abstrakčios sąvokos, o gyvos būtybės, su kuriomis galima bendrauti. Gyvenime susidaro įspūdis, kad dorybės niekam nebereikalingos, nemadingos, nepatogu apie jas kalbėti. Meditacijos su dorybėmis sustiprino suvokimą, kad jos egzistuoja ir reikia jas išsaugoti savyje, nepasiduoti bendrai neigimo tėkmei. Man šis sustiprinimas labai svarbus. Darbas su savos mandala leido suprasti, kad tos dorybės, kuris mes turime, reiškiasi labai natūraliai, lengvai, suteikdamos pasitenkinimą. Tai ir vėl sustiprino suvokimą, kad reikia leisti joms gyvuoti ir reikštis.
Praktika su ugnimi išvalė organizmą, lengva ir natūralu buvo giliai kvėpuoti. Be to, antroje meditacijoje dorybes galėjau justi ir žemesniais, ir aukštesniais organizmo centrais – kaip šviesą, be vaizdinių.
Dar supratau, kuo skiriasi meditacija nuo mantrų kartojimo. Mantros – apsauga, bendravimas su pasirinkta dievybe, o meditacija – teiginių, sąvokų pajautimas.
Tik stovykloje supratau, kad po 2 pakopos seminaro aš pradėjau išsakyti savo nuomonę ramiau, be puolimo, be agresijos. Tai baimė yra agresyvi, o drąsa, pasitikėjimas savimi – ramūs.
Iš vienas kito palaikymo praktikos suvokiau, kad abipusis pasisveikinimas, elementariausias, paprasčiausias veiksmas labai svarbus žmogui, net jei jis to nesuvokia. Gal tai vienas iš stebuklingų veiksmų, vis dar vienijančių žmoniją.
Pritarimas kokiam nors žmogaus veiksmui – tai pritarimas tam, kad žmogus gali padaryti, ką pasirinko daryti, bet nereiškia, kad pritariantis irgi pasirengęs tai daryti. Pritarimas – tai dar ne pažadas ką nors kartu daryti.

Su nuoširdžiausia pagarba – Nijolė N.

Man meditacija Tikėjimo Dorybė buvo labai stipri.
Iškėliau sau ketinimą, kad atsiveriu procesui, atsiduodu jam, visiškai pasitikiu. Tevyksta taip, kaip bus man leista. Neturėjau jokių lūkesčių. Kurį laiką protas vis bandė įsikišti, tapatindamas Tikėjimo Dorybę su pasitikėjimu savimi. Protas bandė klaidinti ir neleisti priartėti prie Tikėjimo, kaip prie Dorybės. Keletą kartų įsakiau protui: „Netrukdyk“. Ir tuomet per viršugalvį atsivėrė šviesos jūra, kurį plūdo į mane, į mane. Srautas buvo toks stiprus ir platus, kad plaukiau palaimoje aukštai ir plačiai. Mane išskalavo, išplovė, išskaidrino, užpildė. Baigiantis procesui, pajutau, kad tampu rudu piramidės formos kalnu su storiausiu lukštu. Buvau tvirtas kalnas, užpildytas Tikėjimo. Aiškiai atpažinau jau anksčiau pažintą Tikėjimo Dorybę.
Gyvenime, sunkiose situacijose, netikėtai iš sielos gelmių iššoka aiškus Tikėjimas, kaip Dorybė, tiesiog Tikėjimas. Aiškumas ir tikėjimas būna toks tikras, kad protas sustingsta, nuščiūva ir nebegali paaiškinti, iš kur tai, kas tai: „Koks gi gali būti aiškus Tikėjimas, kai taip blogai ir perspektyvos nematai?“ Dabar aiškiai suvokiau, kad mano siela jau pažįsta tą tikėjimą iš anksčiau ir sugeba prasiveržti per protą ir parodyti: „Žiūrėk, tai tiesiog tikėjimas“. Jis labai staiga pakelia į aukštesnius lygmenis. Procesas dar nesibaigė, tebesitęsia ir suvokimai lyg laukia, kol suintegruosiu, nors paprastai man gana dažnai jie greitai užsiveria. Tikėjimas, kaip Dorybė, jos pajautimas gali išvaduoti iš didžiausių sunkumų.

Malvyra R.

Pavyko prisiliesti prie pasitikėjimo dorybės. Net nežinau, kaip tai apibūdinti. Nebuvo lengva. Prisilietusi prie tikėjimo dorybės, supratau, kad galiu tikėti. Ne fanatiškai, bet net nemoku pasakyti kaip… Suvokiu, kad tikint galima daug daugiau pasiekti. Jutau, kaip tikėjimas užpildo visus mano kūnus. Jutau pilnatvę ir džiaugsmą. Daugiau nieko nereikėjo. Šio gyvenimo (gal net ne šio gyvenimo) nuoskaudos, susijusios su tikėjimu, ištirpo. Nebejaučiu neapykantos žmonėms, kuriais aš (iš dalies) tikėjau, o jie mane nuvylė. Manau, esu ir pati prie to prisidėjusi. Galbūt reikėjo 100 procentų tikėti, ir viskas būtų pasisukę kita linkme.
Tikėjimo jėgą fiziniame kūne jutau truputį žemiau bambos, tai buvo tarsi koks spaudimas, kuris išnyko 10-15 minučių po meditacijos. Meditacijos metu fizinis kūnas tai drebėdavo, tai įkaisdavo. Buvo kažkas didelio, bet kartu ir labai mylinčio.
Labai ačiū Jums.

Karolina B.

Labai dėkoju tam rateliui stovykloje, kuriame darėme „Pritariam“ praktiką! Pamenat, jaunaties diena, po jaunaties meditacijos susėdom į ratelius ir darėm postulatų praktiką? Tai aš išsakiau pirmus du labiausiai mano šį mėnesį trokštamus dalykus – išsilaikyti vairavimo egzaminą ir išspręsti konfliktą su vyru, išgryninti santykius su juo. Pamenu, kai visas ratelis žmonių su didžiausiu tikėjimu žiurėjo į mane ir sakė „Pritariam“ „Tau pavyks“, tai net šiurpas per kūną ėjo. Ir štai! Vakar išsilaikiau vairavimo egzaminą (iš 5-to karto – prieš stovyklą juodai nesisekė!), o konflikto su vyru priežastis suvokiau stovykloje, tad grįžus tiesiog pasitvirtino, kad viską teisingai suvokiau! Aš dabar laiminga žmona-vairuotoja!
Aišku, Nijolei ir visiems stovykliečiams taip pat didelis dėkui, nes tada mes visi sukūrėme galingo užtaiso atmosferą!

Egidija T.

Noriu pritarti Egidijai ir padėkoti visiems vasaros stovyklos dalyviams. Taip, iš tiesų, svajonės pildosi! Jaunaties metu prašiau tiesiog harmoningų pokyčių savo gyvenime. Stengiausi neturėti jokių išankstinių nuostatų, kaip tai turėtų vykti, atrodyti ir pan. Postulatų praktikos metu nuolatinis grupes palaikymas, kad aš galiu keistis, labai stipriai drebino mane iš vidaus ir skleidė dideli tikėjimą savimi.
Ir tai pradėjo vykti, pačiu netikėčiausiu būdu, t.y. pokyčiai vyksta laike ir erdvėje… Gavau pasiūlymą šokti parašiutu ir nors kaustė nerimas, suvokiau, kad tai dovana ir privalau tai padaryti. Iššokus, suvokiau, kiek daug manyje yra baimių, kurios tiesiog uždarė man daug galimybių. Bet aš tai pabandžiau pakeisti ir mano „ribos“ – galimybes išsiplėtė. Dabar giliau suvokiu galimybę rinktis: „Aš galiu bijoti, galiu ir nebijoti“.
Dėkoju dar kartą visiems, kurie mane palaikė, t.p. Nijolei bei Raimundui už šias nuostabias praktikas.

Ačiū visiems, myliu!!! Jovita A.

Taip, iš tiesų… Ir aš pritariu visiems, kad tai nuostabi jaunaties svajonių palaikymo praktika. Mane tada taip sudrebino iš vidaus tas galingas grupės palaikymas, tiesiog kažkas viduje stipriai suvirpėjo iš nuostabos: tos nuostabios palaikančiųjų akys, žvelgiančios į mane. Viskas vyko dideliu greičiu: ir tikiu, ir netikiu, kad šitaip palaiko, bet galų gale, aišku, tikiu, ir kokia laime…
O po stovyklos buvo nuostabus pasaulio palaikymas. Vieną dieną teko daug eiti pėsčiomis ir važiuoti per Lietuvos kaimus pas savo močiutę, tai tiesiog bendravau su žmonėmis ir buvau sužavėta tuo, kaip kiekviename žingsnyje vis kas nors nuostabaus įvyksta, žmonės padeda, nepažįstamas senukas šypsosi, ir juokiausi iš laimės bei linksmumo (ir meilės tam žmonių paprastumui).
Dar kartą dėkoju visiems stovyklieciams, Mokytojams už buvimą kartu, palaikymą, šiltas akis.

Su meile, Aušrinė

Dėl Tikėjimo Dorybės labiausiai įstrigo tai, kad jutau kvėpavimą tiesiogiai širdimi. Norisi įvardyti, kad tai buvo betarpiškas kvėpavimas „iš širdies į širdį“ su mano Tikėjimo Dorybe. Po tokio betarpiško bendravimo mano audiniuose, ypač karminiame, vyko daugiasluoksnis vyksmas. Būdavo blyksnių, kai įsijungdavo Tikėjimo dorybė. Jutau, kaip tada išsiplečia, susilieja, susijungia sielos įdirbiai su asmenybe.
Kiek aš prisimenu save sąmoningai, galiu drąsiai sakyti, kad tai, prie ko lietėmės stovykloje, yra vieni iš nedaugelio brangiausių, švenčiausių, didžiausią pilnatvę man skleidžiančių dalykų! Už ką esu be galo dėkinga visiems, prisidėjusiems prie šio mano vidinės, giluminės, tiek brangios ir kartu trapios vilties išgyvenimo. Kalbu apie dorybių žemę. Gyvenimą dorybių žemėje taip pat. Ir kai girdėjau ir mačiau, taip aiškiai, nuoširdžiai, kiek daug tai reiškia daugeliui, tai tos mano vilties trapumas dabar yra labai sustiprėjęs, palaistytas, išpurentas ir jaučias jau, kad gali augt toliau.
Po šios stovyklos jaučiuosi daug stipresnė. Daug duoda tai, kad leidžiu savo dabartinei asmenybei klausytis Sielos, kad yra jungtis tarp jų suvokta… Ir asmeninių dorybių Mandala… dar negaliu kalbėti apie ją. Ir dar, juntu, kad buvo veikiama tokiame subtiliame lygyje, vibracijų dažnyje, ko pasakoje rezultatas man buvo juntamas beveik tuoj pat. Čia kalbu dabar labiau apie praktikas su teiginiais… Ir priartėjimas prie galių pajautimo… suvokimas – tai tiesa, galiu daryti, galiu nedaryti… Nuo to buvau likusi „be žado“ didesnis suvokimas to, kad aš galiu valdyti – pradėt, pratęsti, ar sustoti… Ačiū.

Rita Grigaravičiūtė

Dorybių pasaulis iš pradžių pasijautė esąs galingas, beribis, bet nutolęs. Iš pradžių prie jo priartėti, atrodė, sunkiai sekasi man ir visiems.
Po truputį tikėjimo jėga ir šviesa tvirtinosi aplink bambą, po to plėtėsi ir apėmė visą kūną. Kaito kakta. Pajutau artėjantį, nusileidžiantį jėgos, šviesos stulpą. Po to jis, atrodo, plėtėsi ir apėmė visą stovyklą. Buvo labai gera, šviesu, be galo šilta, skaidru. Daugiau nieko nejutau: jokio pasipriešinimo, baimių, vaizdinių, vertinimų – tiesiog žinojimas, tikėjimas, nuostabi savijauta, buvimas. Nors kūnas buvo sušalęs, dar ilgai kaito delnai. Dėkoju Jums.

Lina V.

Klausydamas kitų laiškų, nutariau pasidalyti ir savo patyrimais.
Ryškiausia man buvo tylos ir ugnies praktika. Išvakarėse man pavyko suformuoti Dorybių mandalą kaip savirealizacijos raktą, kaip trūkstamą savo paties dalį, kaip būsimojo mano šviesos kūno pamatinę struktūrą. Man nebuvo lengva ją piešti, nes ji įsispaudė mano sąmonėje kaip švytintis ženklas. Jis švyti visą laiką, su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu, jau kelios dienos. Paprašiau, kad man būtų leista gyventi ir kurti save pagal šią dorybių mandalą.
Ugnies praktikos metu iš pradžių sąmoningai išvaliau fizinį kūną ekstremaliu karščiu. Toliau gilioje meditacijoje prašiau Aukštesniųjų Esmių leisti susilieti su mano dorybių mandala, priimti ją kaip mano kūno dalį, kad ji manęs neapleistų tada, kai mano protas ją pamirš. Pradėjau kvėpuoti Dangiška Ugnimi per viršugalvį, tuo pat metu leisdamas ugnies – laužo energijai persmelkti mano kūno struktūras.
Pajutau senas sąmonės struktūras kaip juodus krešulius, juos atpalaidavau ir deginau vienu metu dviem ugnimis – raudona ir balta. Perkėliau savo dėmesį į Begalinę Kosminę Meilę, Šviesą.
Pajutau, kad esu atsakingas ne tik už save, bet ir už visą stovyklos kolektyvą. Labai prašiau Dievo skleisti šviesą visiems mums. Būtent tuo metu vidiniu žvilgsniu pamačiau Jūsų, Mokytoja, veidą. Kažkurį laiką buvau su Jumis, kvėpavau sėkme visai stovyklai, suvokdamas visus laužus ir žmones apie juos kaip didžiulės Dorybių mandalos piešinį. Buvo gera nors truputį Dangiškos Šviesos praleisti per save ne sau, o kitiems. Tai yra viena iš pačių šviesiausių stovyklos patirčių.
Toliau staiga atsidūriau kažkokioje keistoje erdvėje už laiko ribų, kvėpavimas susiliejo su amžinu ugnies vėju. Kūno struktūros išnyko kaip nesvarbios – liko tik 2 spiralės, besisukančios apie centrinį kanalą su švytinčiomis sferomis. Kanalas buvo laisvas ir tęsėsi nuo žemės gilumos iki dangaus.
Buvo nepaprastai gera ir lengva. Pajutau, kad esu ant Gyvenimo ribos ir žvelgiu į anapusybę. Fiziškai suvokiau, kad esu amžinas, nesunaikinamas, laisvas kurti savo kūną ir gyvenimą. Bet sielos sąmonei jau nebesinorėjo vėl kurti sau materialų kūną. Pirmą kartą pajutau, kokia saldi ir šventiška yra Mirtis. Mirtis kaip didžiausia gyvenimo šventė, kaip nuotakos žengimas prie altoriaus. Prisiminiau šimtus kankinių ir jogų, kurie džiaugsmingai liepsnose išvalė savo žemiškuosius kūnus. Tą akimirką buvau su jų dvasia.
Staiga prieš mane atsirado didis Mokytojas. Jo veido nemačiau – dar nedrįsau pakelti į jį akių. Tiesiog pajutau, kad tai yra pats Dievas. Galbūt tai buvo Babadži. Norėtųsi tikėti, kad tai buvo Jis. Pirmas impulsas metė mane prie jo kojų, kurias su didžiausiu džiaugsmu apkabinau. Jutau jo kūną fiziškai. Ta akimirka, kai galėjau išgyventi ir paliudyti Jam savo ištikimybę, buvo pati džiugiausia mano gyvenime. Turėjau tik tą mažą akimirką šalia jo, spėjau tik vidine sielos kalba prisipažinti meilėje ir paprašyti jo vesti mane pas jį, po daugelio gyvenimų susitikti su Kosminiu Mylimuoju.
Labai džiaugiuosi, kad sugebėjau būti tiek susikoncentravęs ir nuoširdus, kad man buvo leista paliudyti Jam mano atsidavimą. Ir dabar jaučiu nuostabų ryšį su juo.
Žinoma, šis susitikimas buvo trumpas. Jis išnyko, o man liko tik nuostabus laisvos sąmonės pojūtis. Likau sėdėti kvėpuodamas Dangiška šviesa ir suvokdamas savo Dorybių mandalą, priimdamas ją visomis savo čakromis, energijomis, juslėmis ir dar nežinau kuo… Liko aiškus suvokimas, kad turiu ir galiu savąsias dorybes – įžvalgą, ramybę, drąsą, tikėjimą – paversti savo kūno pamatais.
Buvo gana įdomi kelionė atgal, į savo fizinį kūną. Suvokiau jį kaip savotišką automobilį, į kurį įsėdu dar keliems dešimtmečiams. Gera rūpintis savo kūnu – jis sukurtas pagal grynosios dvasios struktūros paveikslą. Dabar tai žinau, nes aiškiai suformavau jį apie grynąjį kvėpavimą. Toliau kvėpavau Dieviškąja šviesa, prašydamas jos pakeisti kiekvieną mano kūno ląstelę, išvalant ir pakeičiant ją.
Dorybių praktika leido labai sustiprinti savarankiškumą, pasitikėjimą savimi – kaip Dievo atspindžiu. Manosios Dorybių mandalos centre yra balta šviesa, tuštuma, kurioje skamba „tat tvam asi“. Esu tas, kas esu.
Aš negaliu žodžiais suformuoti atsakymo. Jo gal ir nereikia protui. Tikrasis mūsų „amžinojo aš“ pavidalas yra bekūnis ir beformis, jis yra toks tyras, kad ant jo neturi nusėsti jokios dulkės, jokie žodžiai. Jis nepasiekiamas jokiam mąstymui, jokiam kalbėjimui. Jis nepasiekiamas todėl, kad jo nereikia siekti, jis visad yra čia ir dabar. Labai norėčiau su visais pasidalyti šiuo jausmu, tačiau nerandu nieko, kas galėtų padėti tai padaryti, išskyrus patį buvimą savimi, ištikimybę savajam dieviškajam aš.
Labai norėčiau, kad man būtų leista šį suvokimą paversti aktyviu, kad mano veiksmus išoriniame pasaulyje lydėtų Dieviškas palaiminimas, kad Žemėje ir kituose pasauliuose gausėtų Dievo suvokimas.
Ačiū už nuostabią galimybę atkreipti dėmesį į Amžinąsias Dorybes.

Nuoširdžiai – Rimas K.

Laba diena, Mokytoja.
Nors aš prisijungiau prie bendros stovyklos tik ketvirtadienį, tai, ką gavau praktikose, man buvo labai stipru ir brangu. Tai, prie ko aš prisiliečiau pačių praktikų metu, dabar vis stipriau nusėda į mano gyvenimą ir vis plačiau skleidžiasi, atveria daugiau džiaugsmo, šviesos, palaimos ir vidinės ramybės.
Po stovyklos, pirmadienį, visą dieną netvėriau džiaugsmu, nors turėjau begalę neatliktų darbų. Širdis tiesiog šventė. Suvokiau, kaip stipriai pakylėta siela, kaip ji pamaitinta, kad ir užgriuvę rūpesčiai to negali nuslopinti. Tad leidau sielai skleistis – palaimingos ašaros riedėjo skruostais ir buvo nesvarbu, kad į kabinetą bet kada gali įeiti bendradarbiai.
Dorybių Žemė vėl iškilo. Mano Dorybių Žemė – TIKĖJIMAS, BESĄLYGINĖ MEILĖ, SANTŪRUMAS, PAPRASTUMAS, o centre – TIESA, tiesiog TIESA. To šviesoje daugybė dalykų paprasčiausiai prarado prasmę, tą svarbą, kurią, matyt, suteikdavo mano asmenybė. Spalvos tapo šviesesnės, džiugesnės, pati būtis – lengva ir pakylėta. Žinau, kad TAI turiu savyje, ir pasistengsiu šias Dorybes išlaikyti ir puoselėti. Visada jutau Dvasios vedimą, bet dabar tas ryšys tapo dar glaudesnis.
Man taip pat buvo leista prisiliesti, o tiksliau – pajausti tarsi sėklą savyje sakralų Moteriškumą. Aš ilgai ieškojau atsakymo: kas tas Moteriškumas? Pasitelkiau daug dvasinės literatūros, išbandžiau tantrines praktikas, bet atsakymo vis nerasdavau. Man tai labai šventas patyrimas, suteikęs didžiulę pilnatvę. Žodžiais tai nenusakoma. Pajutau, kaip gyja senos žaizdos, pažeista mano moteriškoji dalis.
Manyje visada buvo labai stiprus protas. Ir norint jį nuraminti, neleisti būti jam vienvaldžiu diktatorium, reikėjo labai daug laiko ir pastangų, kad jis taptų geru patarėju. Nelengva buvo išmokti klausytis širdies, išgirsti jos išmintį. To aš mokausi jau ne vienerius metus, bet proto puikybė kartais vis tiek ima viršų. Galiu pasidžiaugti, kad aš tai jau galiu pastebėti ir keisti.
Jūs kalbėjote apie dėmesį, koks jis gali būti. Kaip kartais jis gali žeisti, nes būna per daug aštrus. Kaip svarbu suvokti, iš kokio lygmens tu rodai tą dėmesį. Kaip svarbu tai daryti su meile.Man tai leido suprasti, kodėl kartais kai kurių žmonių dėmesys vargina, nors asmenybė ir labai palankiai nusiteikusi. O ir pati nustojau rodyt, kaip dabar suvokiu tuščią, be meilės rodomą dėmesį.
Ne pirmą kartą praėjau palaikymo ir pritarimo praktiką. Dar kartą pajutau, kaip svarbu gauti palaikymą ir pritarimą.Tarsi tau suteikia sparnus – ir tavo skrydžiui, jo pradžiai tereikia mažo judesio. Jautiesi Titanas, galintis pakelti kalną. Bet tereikia išreikšti aplinkiniams abejonę… – ir didelę dalį savo jėgos atiduodi abejonėms įveikti. O jei nesi tvirtas savo siekyje, jo ir iš viso gali atsisakyti. Kaip svarbu tai suvokti.
Daug davė savo galių atskleidimas. Aš GALIU. Galiu rinktis. Žinau, dar daug kas, ką gavau stovykloje, manyje skleisis. Jaučiu, lyg savyje pradedu sodinti naują sodą, kurį turiu auginti ir puoselėti.
Ir dar – labai noriu išreikšti didelę ir nuoširdžią padėką Raimundui už jo vestas rytines mankštas. Tai netgi ne mankšta – daug daugiau – nerandu atitikmens tam įvardyti. Tai sielos ir kūno pamaitinimas. Kiekvienas pratimas kruopščiai parinktas ir apgalvotas su didžiule meile ir dėmesiu. Ir tos dvi valandos (pirmąkart išgirdus laiką pasirodė kad tai labai daug) praeidavo kaip pusvalandis. Taip atrodė ne man vienai. Ačiū dar kartą už viską, ką gavau.

Su meile ir pagarba, Danutė J.

Miela Nijole,
esu labai Jums dėkinga už stovyklą – už laikotarpį iki jos, pačią stovyklą ir, tikiuosi, ateitį.
Palyginti su būsena po ankstesnių stovyklų, dabartinė mano būsena skiriasi tuo, kad nesinori lakstyti, džiūgauti, šėlti. Puikiai žinau, kaip visas tas pozityvus užtaisas, gautas stovyklos metu, išsisklaido po savaitės, jei nesiimi darbo. Nuoširdžiai noriu gyventi geresnėje kokybėje, stipriau nei iki stovyklos, labai nenoriu, kad šis laikotarpis ir vėl baigtųsi tik suvokimų aprašymu (nors ir tai nėra blogai) ir nostalgišku nuotraukų pavartymu.
Prieš stovyklą buvau išsikėlusi du klausimus: kaip spręsti savo santykius su vyru ir kurlink judėti profesinėje srityje. Šios dvi temos iki stovyklos man buvo įtempčiausios. Per pačią pirmą stovyklos meditaciją pirmadienį šie du klausimai griausmingai nugarmėjo kažkur žemyn kaip visai nereikšmingi. Gavau aiškų suvokimą: man svarbiausia savo „darže“ – asmenybėje, sieloje, dvasioje – darbuotis, o visa kita susidėlios, kaip reikės. Kaip paskui supratau, svarbiausia – dorybės, vertybių hierarchija, žinojimas, ko sieki, ko nori, ir ėjimas su savimi, su savo siela. O kurlink ji ves, ten bus gerai – neabejoju.
Tikėjimo dorybės meditacija buvo viena tų, kurios giliai įsirėžia į atmintį ilgam laikui. Jos metu darbavausi iš peties, nes širdimi jutau, jog tikėjimas man labai svarbus. Visomis sąmonės jėgomis ieškojau tikro tikėjimo pajutimo. Pamenu, kaip jūsų žodžiai tolo ir nutolo kažkur erdvėje, o man parūpo aptikti savyje tikėjimo TIKRUMĄ. Pajutau, kaip iš kaktos, o po akimirkos ir krūtinės pliūptelėjo tikėjimas. Aš jį atgaminau savo viduje. Lyg nupūtus dulkes nuo seno prisiminimo, jis ėmė ir sušvito. Pajutau begalinį palengvėjimą. Man taip reikėjo nesumeluoto, nuoširdaus, vaduojančio tikėjimo. Savo dorybių mandaloje tikėjimą mačiau pačiame centre. Tada jis man išryškėjo žodžiu DIEVAS ir sušvito Dovydo žvaigždėje (nors jaučiu, kad su žydų agregoru mane sieja sunkūs prisiminimai).
Dar Tikėjimo meditacijos metu išgyvenau begalinę svarbą to, ką mes darėme.
Mano dorybių mandala nebuvo užbaigta stovyklos metu. Iškart pajutau, kad jos dar kurį laiką nebaigsiu, nes noriu išjaust iki smulkmenų. Netgi nenoriu jos greit baigti – tas procesas mane „užvedė“. Savo altoriuje namuose noriu suformuoti šią mandalą taip, kad, kaskart pažvelgusi į ją, kilčiau, plėsčiausi. Noriu surast kiekvienai vertybei po simbolį ar kelis, kurie geriausiai man atskleistų tas dorybes. Noriu, kad jie mane nuolat suptų. Stovyklos metu man susidėliojo 8 pagrindinės dorybės, o kaip jų reikšmę atskleisti materialiai, savo aplinkoje, dar mąstau.
Dar noriu pasidalyti apie pačią Dorybių žemės meditaciją. Kiekviena dorybė skleidėsi man nuostabiais paveikslais. Ir nesinorėjo klausinėti savęs: „Ar čia vaizduotė man juos piešia? Ar protas man tai diktuoja?“ Pasinėriau į meditaciją ir mėgavausi tuo, ką jaučiau ir mačiau. Beje, meditacijos pradžioje suformavau ketinimą: „Aš pasitikiu savo sąmone“.
Grožio dorybė skleidėsi gamtos grožiu. Grožis man – kaip Dievo manifestacija. Lyg Dievas būtų pasakęs žmonėms: „Štai, Aš bendrausiu su jumis per grožį. Aš esu Grožis, pažinsite Mane per jį.“
Sąmonei atsigręžus į Meilės dorybę, išvydau voveriuką – siaubingai apgailėtiną, šlapią, pasišiaušusį, liesą, drebantį, kaip iš „Ledynmečio“. Pajutau jam begalinę meilę, atjautą. Paėmiau jį į rankas, priglaudžiau. Jutau, kad jis net nesuvokia, ar jam reikia tos mano meilės. Jis tiesiog nori išgyventi. Žinau, kad jis man nesakys ačiū už meilę, nes nesuvokia, kas ta meilė yra. Kaip ir su žmonėmis – kartais jie man atrodo tokie apgailėtini, purvini visomis prasmėmis. Bet dabar, meditacijos metu, man norėjosi tiesiog juos mylėti. Ne už ačiū. O todėl, kad Meilė savaime yra prasminga ir kad nebegaliu nemylėti.
Pati Dorybių žemė išniro prieš mane intensyviai šviesiai žalios spalvos. Graži, bet po ją vaikštinėjo keisti žmogystos su apsiaustais ir kapišonais. Vaikštinėjo ten jie – ne aš. Jaučiau, kad jie – tikresni tos žemės šeimininkai nei aš. Jutau, lyg tai būtų įspėjimas, kad ne viskas taip gražu ir žalia. Kad man reikia susigrąžinti tą Dorybių žemę sau ir žmonėms be tų apsiaustų.
Visas dorybių mandalos formavimo procesas man suteikė labai daug džiaugsmo, lengvumo. Tai yra tai, ko man labiausiai dabar reikia.
Ugnies ir tylos dieną man ryškiausiai suskambėjo dvi temos – gerovės ir mano požiūrio į žmones. Ugnis ne primą kartą man iškelia gerovės temą, bet iki šios stovyklos tai buvo tiesiog gražus gerovės sąvokos išgyvenimas, ir tiek. Šiais metais ugnis man padėjo suvokti, kad į gerovę žvelgiu ne su džiaugsmu, lengvumu, o su kančia, kaip į neišvengiamybę (pvz., kaip man nusibodo „arti“ dėl daiktų, dėl pinigų. Ir kodėl jų niekada negana ir negana? Ir vėl neturiu pinigų, ir vėl jų trūkumas mane stabdo, t.t.) Rodos, tos mintys sukasi galvoje kasdien, o tik 2007 vasarą aiškiai jas pamačiau! Iki šiol „patarėjai“ man kuždėjo, kad gerovė – tai silpnybė, ego norų tenkinimas. O dabar matau, kad gerovė man šiame gyvenime labai svarbi – tai kaip šviesi materiali išraiška to, kuo tikiu, kuo gyvenu, ko siekiu. Visokeriopa gerovė – tai lyg Dvasios – gausios, dosnios, absčios – manifestavimas ir man, ir kitiems. Šviesioje gerovėje yra kažkas didingo, kilnaus, plataus, dieviško užmojo.
Kita sritis, kurią ugnis ir tyla padėjo man atverti sau – mano požiūris į žmones beveik visiškai karmiškas! Kaip Egidija aš beveik nebendrauju! Vos išvydusi žmogų ar išgirdusi jo vardą, iškart perleidžiu situaciją „patarėjams“. Aš tai vadinau nuojauta. Ir nėra ko stebėtis, kad dažniausiai „nujausdavau“ blogus, negerus žmones. O prie „gerų“ pernelyg prisirišdavau ir niekaip nesuprasdavau, kodėl santykiai su jais ne visada gerai klojasi. Pastebėjau, kad esu labai nepakanti žmonėms, kad noriu jiems vadovauti ir gana kietai, be kompromisų, diktatoriškai. Laikiau save „kultūringa“ moterimi, tad slėpdavau šį savo troškimą giliai giliai, nors nuo to nė kiek nepalengvėdavo. Paklausiau savęs, ar aš tikrai noriu nurodinėti žmonėms, kaip gyventi, elgtis? Visai ne. Pajutau, kad man norisi, kad jiems būtų gerai, bet nė su žiburiu neradau dabartinėje savyje troškimo manipuliuoti, lenkti, veikti, žeminti. Man norisi tiesiog su jais draugauti ir kad jie su manimi draugautų. Pamačiau, kad esu susidariusi „žmonių reitingą“ pagal jų išvaizdą. Pvz., „Šviesiaplaukiai vyrai su šviesiomis blakstienomis vienareikšmiškai yra negeri, nieko iš jų gero,“ – sakydavau. Svarbiausia, kad šiame gyvenime jie man nieko bloga nėra padarę. Ir tas pats su moterimis, vaikais. Išankstinis nusistatymas pagal išvaizdą. Koks absurdas! Juokingiausia, kad savaitę po stovyklos sėkmingai išlaikiau vairavimo egzaminą, o egzaminuotojas buvo toks pat šviesiaplaukis vyras! Geras, draugiškas, palaikantis žmogus.
Ugnies ir tylos dieną vakare vaikščiojau po kaimo kelią, pievą, palydėjau saulėlydį ir išgyvenau nepaprastai sakralią būseną. Dangaus ir Žemės spektaklis užbūrė mane iki plaukų galiukų. Žiūrėjau akis išsproginusi ten, kur Dangus jungiasi su Žeme ir gėriau tos akimirkos vaizdą, kvapą, prasmę, grožį ir dar kažko daug daug. Regis, pirmą kartą gyvenime į Dangų žiūrėjau iš Žemės. Pagavau save besistebint: „Tai štai kaip visa tai atrodo iš Žemės.“ Toks įspūdis, kad esu ilgai ilgai žiūrėjusi į Žemę, svajojusi apie ją ir pagaliau išdrįsusi čia ateiti. Kažką panašaus patyriau 2006 metų stovyklos metu po Merkabos meditacijos. Pamenu, mane sukrėtė suvokimas, kad aš atėjau į Žemę. Pati. Kad norėjau čia ateiti, svajojau, laukiau, mylėjau Žemę giliai giliai. Šiais metais, žiūrėdama į saulėlydį, patyriau tai, jog atėjau į žemę sava laisva valia. Karmos neapčiuopiau. Atėjau ne dėl to, kad turėčiau kažką atpirkti, atiduoti skolas ar dar kokią priedermę atlikti. Atėjau čia kaip laisva amžina stipri esmė, atėjau vedama gilios meilės Žemei ir žmonėms. Nuostabus jausmas.
Tai kur ir kada prasidėjo karma? Tylos dieną norėjosi pratęsti bent jau iki trijų dienų. Su bičiulėmis pakalbėjome, kad puiku būtų turėti kelias dienas praktikų ir tiek pat dienų tylos. Tai padeda ir integruoti, ir susikaupti, ir save išgirsti.
O „Pasirinkimo“ praktika iš viso mane pritrenkė. Sulaukiau atsakymo į dažnai mane kamuojantį klausimą: „Kaip elgiasi laisvas žmogus?“ Matydavau nemažai tokių, kurie nuolat situacijose elgiasi neįprastai: daro tai, ko daugelis tuo metu nedaro. Žiūrėdavau aš į juos, o jie sakydavo: „Aš laisvas. Aš deklaruoju laisvę. Aš elgiuosi, kaip noriu.“ Bet juose visada būdavo kažkas nemalonaus, atstumiančio.
Aš pati nesuvokdama kartais imdavau ir padarydavau ką nors neįprasta – ne iš laisvės, o iš begalinio noro būti laisva. Tada visuomet pasijudavau sumautai – dar labiau nelaisvesnė nei iki tol. Ir pagaliau suvokiau, kad tikros laisvės niekas neįrodinėja! Aš galiu rodyti, kad esu laisva, o galiu ir nerodyti. Šis suvokimas davė daug darbo – kasdienoje atskirti, kaip dabar elgiuosi: ar vedama laisvės, ar noro įrodinėti laisvę? Pasirodo, manyje labai daug nelaisvės. Ne veltui Laisvę įrašiau į savo dorybių mandalą. Dar turiu daug dirbti su postulatu: „Galiu matyti, galiu ir nematyti.“ Suvokiau, kad retai sąmoningai suvokiu, kad renkuosi. Retai kada vadovaujuosi mintimi, kad galiu kurti save. „Patarėjų“ labai daug. Juos, pasirodo, galima nuginkluot ne tik griežtuoju, bet ir gudruoju, geruoju. Aiškus pripažinimas, koks dabar esi ir ko sieki, nuramina ir juos, ir pačią mane pakylėja.
Ši stovykla pastūmėjo mane savęs link. Savęs kūrimo link. Smagu, kad aš ir mano pasaulis vis glaudžiau ir gražiau bendradarbiauja.
Praėjus savaitei po stovyklos suvokiau dar vieną tiesą – niekas nesuteikia tokių sparnų, kaip dvasinių praktikų metu įgytų suvokimų įrodymas materialioj erdvėj.
Nuoširdžiai dėkoju už viską, mieli Nijole ir Raimundai.

Egidija T.

Laba diena, Nijole.
Grįžau iš atostogų kelionių ir noriu tiesiog pasidalyti savo suvokimais iš šios vasaros stovyklos.
Dėkoju Jums už tokias nuostabias praktikas, už jaunaties meditaciją, kurios dėka , manau, mumyse pasėjote šviesos sėklas ne vienam mėnesiui, o visam gyvenimui. Šis jaunaties sutikimas buvo išties galingas – drebėjau visa savo esybe, vis labiau suvokdama, kad aš, mes galime išties neįtikėtinai daug. Reikia tik panorėti ir tikėti.
Labai stiprios buvo palaikymo praktikos, siūlyčiau tai dažniau naudoti klubo susitikimo metu. Juk mes atėjome čia, kad galėtumėme kurti, augti. O palaikymas tam visad reikalingas ir jo niekad nebus per daug.
Paskutinę seminaro dieną priėjome ir prie galių. Kai Jus kalbėjote, jaučiau, kad mano struktūros tai taip sunkiai suvokia, man buvo tai taip nauja (arba greičiau netikėta), kad puoliau kaip pirmokė užsirašinėti visas Jūsų mintis, kad tik tos informacijos neprarasčiau. Nustėrau, suvokusi, kiek manyje neharmoningo santykio tarp galėjimo ir ne, kiek daug davatkiškumo. Suvokiau, kaip dažnai rinkdavausi nedaryti to ar kito, kad tik kuo mažiau būčiau vertinama. Atrodė, kad būti visai neįvertintai, nepastebėtai – mažesnė blogybė, nei tikėtis blogo, užgaulaus žodžio. O Dieve, dieve, kokia aš pilka pelė ant šios žemelės… Šiandien stengiuosi rinktis ir nesukelti įtampos tarp pasirikimo galios, nes aš išties galiu ir bloga, ir gera…
Būtų nuostabu, jei būtų galima dar sugrįžti būtent prie galių, prie gebėjimo rinktis mokymosi, nes supratau, kiek šitose sąvokose yra daug prisidėjęs auklėjimas, visuomenės pasaulėžiūra: dažnai atrodydavo, kad normalu galėti viena ir negalėti kito.
Dar norėčiau pasidalyti apie mantrų praktikas. Neįtikėtina, bet mantrų kalbėjimo sėkla manyje pasisėjo giliai ir, kaip suprantu, ilgam. Jau kitą rytą, dar stovykloje, nubudau bumbėdama mantrą : „Om Mani Padme Hum“.
Apie šią mantrą norėčiau papasakoti atskirai. Ją žinojau anksčiau, bet kažkodėl ji man pasirodė sudėtinga, aš ją tiesiog užmiršdavau: jei norėdavau kalbėti, turėdavau skaityti iš popieriaus lapo. Tad kalbėjau kitas – Taros mantrą, bidža mantras. Per šias Velykas (dabar jau neatsiminsiu konkrečios datos, bet Jus minėjote, kad astrologiškai tai labai stiprus metas būtent dvasiniams dalykams), prieš miegą meldžiau, kad man būtų suteikta tai, kas man tuo metu svarbiausia, reikalingiausia… Ryte nubudau būtent su „Om Mani Padme Hum“ mantra lūpose, buvau pusiau miego būsenoje. Nežinau, kiek ilgai ją kalbėjau, bet vos tik miegai išsisklaidė, automatiškai užmiršau jos žodžius. Ir „pilkasis peliukas“ gyveno toliau, nepagalvojęs, kad čia kažkas svarbaus, kad tai ir yra tai, ko man reikia
Stovykloje tai „pramušė“: apėmė toks jausmas, kad turiu sukalbėti tai begalybę kartų (kaip Jus sakėte, 100 000 ir daugiau), atrodė, kad esu tai kažkada kalbėjusi, bet nespėjau to sukalbėti ir šiandien tai tęsiu.
Šioji mantra visų pirma sutaiko, gydo ir guodžia mane. Vos tik išsišoka koks kipšiukas iš mano mentalinio kūno ir ima neigti, netikėti ciniškai tyčiotis, imu kalbėti mantrą. Pradžioj kalbėdavau tik todėl, kad kuo mažiau galvoje spardytųsi prieštaringos mintys, jausmai, ir nurimdavau. O savo gimtadienio dienos proga (tai buvo trečia diena kaip kalbėjau ją), gavau dar vieną dovaną: pajutau, kad mano sąmone išsiplėtė, bekalbant mantrą. Tai buvo momentinis pojūtis, bet labai stiprus ir aiškus. Dabar suprantu ir sutinku su Jumis, kad praktikuojant ir vieną dvasinę praktiką visa gyvenimą, galima dvasiškai tobulėti gana stipriai.
Jaučiuosi vientisesnė ir ramesnė.
Dėkoju Jums už meilę mums ir mokymą.

Su meile – Jovita A.

Miela Mokytoja.
Dar kartą nuoširdus ačiū už stovyklą! Man ji buvo pirmoji po dviejų praeitų seminarų ir labai stipri bei kupina įvairių patirčių, iš kurių svarbiausia turbūt buvo prisilietimas prie dorybių ir dorybių mandalos savo įsikūnijimui atvėrimas, suvokimas. Iki šiol norisi piešti mandalas, labai gera tai daryti, jaučiu, kaip nurimsta protas ir vyksta tolesnis valymas, gryninimas.
Įvyko įdomus dalykas: kai miegu, jau kelis kartus suvokiau, kad kvėpuoju tomis dorybėmis, kurios atsivėrė mano mandaloje, o daugiausiai kantrybe, ir tas miegas lyg ir ne miegas, o kaip meditacija. Tokio dalyko man dar neteko patirti, nors medituoju jau gana seniai su mantrom ir be jų. Tik šioj stovykloj aiškiai suvokiau, kiek dar mano sielai reikia darbuotis, nes tai, kas vyko su manim, iki šiol buvo tobulinimas daugiau asmenybes lygyje. Man labai patiko Jūsų palyginimas sielos su tuo mažiuku, kuriam dar reikia užaugti iki universiteto. Tai čia kaip tik man.
Labai gera ir galinga buvo tylos ir ugnies diena, aiškiai jaučiau tokią palaimą ir harmoniją su Žeme, Vandeniu, Oru, Ugnimi. Aš buvau tarsi ištirpusi gamtoje, buvau jos dalis. Buvo nepaprastai gera, ramu. Protas buvo nuščiuvęs ir klausė manęs. Aš tikrai buvau vairininkas ir džiaugiausi tuo. Pagalvojau, kad tą dieną patyriau tobulą poilsį, ir norėčiau daryti tai ir toliau savo gyvenime… Ačiū už galimybę prisiliesti prie to šventumo, tiesiog būti tyloje, tarp žmonių.
Dar sėdint prie ugnies iš ryto pajutau didžiulį, tiesiog begalinį dėkingumą Jums, Mokytoja, kuris man tiesiog ištryško spontaniškai su ašaromis, už Jūsų BEGALINĮ GERUMĄ perduodant mokymą ir visiems mūsų mokytojams – matomiems ir nematomiems. Lenkiuosi ir dar kartą DĖKOJU…
Jaučiu, kad po stovyklos daug kas vyksta. Dar įvardyti visko negaliu, bet žinau, kad „tarkuojama“ mano puikybė ir gan stipriai. Tai skausminga ir nemalonu, bet suvokiu, kad man to reikia. Juk stovykla ir seminarai – tai ne vien malonios patirtys, kyla daug užgniaužtų dalykų ir daug įtampų, ypač susijusių su gimine, santykiais joje. Mano gyvenime tai vyksta dar stipriau negu po karmines korekcijos pirmos pakopos. Bet tai yra gerai, nes aš manau, kad turiu jėgų, turiu tikėjimą ir galiu su tuo tvarkytis. Galiu kurti sėkmingą ateitį, tai priklauso tik nuo manęs, nuo mano požiūrio. Neprarandu optimizmo!

Ingrida R.