Savirealizacijos esmė
Paramhansa Joganandos išmintis
SAVIREALIZACIJOS ESMĖ
„Savirealizacija yra visas kūno dalis – kūną, protą ir sielą – apimantis žinojimas, kad jums priklauso Dievo karalystė dabar, kad nereikia melstis, jog ji pas jus ateitų, kad Dievo buvimas visame yra jūsų buvimas visame ir kad visa, ką jums reikia daryti, tai tobulinti šį savo žinojimą.“
Paramhansa Jogananda
Šioje knygoje vienas ryškiausių 20 amžiaus dvasinių Mokytojų, pirmasis Vakarų pasauliui atskleidęs jogos paslaptis, paprastai ir aiškiai atsako į savo mokinių ir oponentų klausimus apie Dievą, karmą, reinkarnaciją, maldą, meditaciją ir religijų sąveiką. Knygoje pateikta apie 300 trumpų pokalbių, užrašytų Joganandos mokinio Svamio Krijanandos, kuriuose dera gili išmintis, humoras ir trumpos šmaikščios istorijos.
Ištraukos iš knygos:
„Siela turi tik vieną kelią – ji turi grįžti į Dievą. Žmonių klaida ta, jog prie kelio jie prilipina vardą ir užsispiria, kad tą vardą pripažintų kiekvienas.
Ieškodami tiesos verčiau atsigręžkite į šventuosius nei į kunigus ir dvasininkus. Šventųjų galima rasti kiekvienoje religijoje. Kvailių ir nusidėjėlių taip pat galima rasti visur.“
* * *
„Savirealizacija reiškia savo tikrosios Esaties suvokimą kaip Dvasios Vandenyną, sugriaunant iliuziją, kad jūs esate šis mažas ego, šis mažas žmogaus kūnas ir asmenybė.“
* * *
„Siela turi tik vieną kelią – ji turi grįžti į Dievą. Žmonių klaida ta, jog prie kelio jie prilipina vardą ir užsispiria, kad tą vardą pripažintų kiekvienas.
Ieškodami tiesos verčiau atsigręžkite į šventuosius nei į kunigus ir dvasininkus. Šventųjų galima rasti kiekvienoje religijoje. Kvailių ir nusidėjėlių taip pat galima rasti visur.“
* * *
„Tikrasis religijos pagrindas yra ne įsitikinimas, o intuityvus patyrimas. Intuicija yra sielos galia pažinti Dievą. Tam, kad suvoktume, kas iš tikrųjų yra religija, mes turime pažinti Dievą.“
* * *
„Asilas ant nugaros gali nešti Biblijų ir kitokių Šventųjų Raštų nešulį. Ar jis nuo to tampa dvasingas? Greičiau jau tų visų knygų svoris atims iš jo ramybę, kurią jis galėjo jausti anksčiau, nieko nenešdamas!“
* * *
„Tikėjimas skiriasi nuo įsitikinimo. Tikėjimas glūdi patyrime. Įsitikinimas yra laikinas tikėjimas.
Įsitikinimas iš pradžių yra būtinas. Be jo žmonės nesivargintų ieškoti Dievo. Tačiau vien įsitikinimo nepakanka. Kai žmonės pasitenkina savo įsitikinimais, jų religija tampa dogmatiška, stabdanti tolesnį jų augimą.
Aš sakau: „Savo „dogma“ paverskite dvasines praktikas, o ne įsitikinimus. Nelikite patenkinti net nuolatine meditacija, kol nerasite Dievo.“