Dorybės – žmogiškumo stuburas

Reikėtų suvokti vieną dalyką, apie kurį dažnai nepagalvojame: kad dorybės yra tarsi žmogiškumo karkasas. Kaip žmogaus kūne yra kaulai, stuburas – struktūra, ant kurios viskas laikosi, – panašiai yra dorybės yra kaip tas karkasas, kaip struktūra, koncentratas. Nėra dorybių – nėra žmogiškumo, nėra sąmoningo dvasios pasireiškimo. Sąmoningas dvasios pasireiškimas visada yra dorybių pasireiškimas.

Jei sutraumuojam stuburą nors truputėlį – nebegali judėti visa sistema. Panašiai ir dorybės. Ir todėl gali būti pakankamai sudėtinga su jomis dirbti. Reikia tam būti, be abejo, pasiruošus. Siela turi būti tam pasiruošus. Tai panašu, lyg mes labiau, negu įpratę, priartėtume prie Saulės šviesos.

Artėjant prie darbo su dorybėmis mūsų ego pradas, ego dalis, kuri dar nepasiruošusi būti dorybinga, gali labai spardytis ir trauktis nuo šitos temos. Priešinasi ego, kuris dar nori būti pats sau, dar nenori tarnauti pasauliui, dar yra vedamas ydų: tingumo („Ai, tingiu su tuo dirbti!“),  pataikavimo sau. Taigi pasipriešinimas yra visiškai natūrali tam tikros ego dalies reakcija, darbuojantis su dorybėmis, taigi reikia tam tikros pastangos.

Kas gali įveikti ego pasipriešinimą?

Visų pirma veda flagmanas – sąmoningumas. Kodėl? Atrodo, gali vesti gerumas arba meilė. Bet gerumas be sąmoningumo užmiega arba lengvai yra nuvedamas į šoną. Bet jeigu tiktai kokia nors dorybė susidraugauja su  sąmoningumu, jinai per tai įgyja tarsi šarvą, gali nugalėti kovoje su ydomis. Jeigu meilė yra sąmoninga, jinai labai lengvai ir greitai tada gali pasikviesti vos ne visas dorybes – ir pasiaukojimą, ir darbštumą, ir kantrybę, ir nuolankumą.

O jeigu meilė nesąmoninga? Tada prie jis gali prisijungti daug ydų, tada meilę galima panaudoti piktam. Kaip  ir gerumą. Čia iš ir kyla patarlės, pavyzdžiui: „Norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visuomet“. Dėl to sąmoningumas yra toks svarbus, yra labai svarbu jį ugdyti, vertinti.

Taigi nenustebkite, jeigu jūsų prote arba emocijose kyla tokia reakcija, nenoro dirbti su dorybėmis, nuvertinimo mintys: „Ai, kam čia reikia? Čia tik žodžių žaismas, tai nieko neduoda“ Tai yra natūralu: protas šiuo atveju įgarsina tinginčio dirbti ego nuostatas, programas.

Pasirinkimo laisvė

Tačiau jūs galite girdėti ir kitokias mintis. Taigi iškyla jūsų pasirinkimo reikalas. Ir tas pasirinkimas iš tikrųjų yra svarbus, juolab, kad mums duota laisvė. Tačiau kartu su laisve, nuolat besitęsiančia laisve, ateina ir besikartojančių klaidų galimybė. Arba užsispyrimo klaidose galimybė. Tai gąsdina, pritrenkia, bet gali ir įkvėpti. Kad yra duodama netgi tai – nuolatinės, besitęsiančios laisvės erdvė. Ir tai akivaizdu.

Dėl to mes esame realybėje, kur įmanomas ne tiktai natūralus didžiajai daliai būtybių būdingas natūralus evoliucionavimas dėl brandos, dėl atsirandančio didesnio patyrimo, dėl natūralaus doros išsiskleidimo, bet vis dėlto yra galimybė būti keliui, kur atkaklaujama kažkokioje ydoje ir kur yra pradedama sąmoningai rinktis ne doros kelias, o ydų – sąmoningai, pusiau sąmoningai ar save apgaunant. Tai tamsos kelias, kairysis kelias: jame siela, asmenybė pasirenka ne evoliucionuoti, bet stovėti vietoje. Tai yra viena iš apgaulių, saviapgaulių, kuri gali brangiai kainuoti.

Ką reiškia stovėti vietoje?

Kai gauname evoliucionavimo impulsą, bet renkamės: „Ai ne, aš pastovėsiu vietoje! Užsiimsiu kažkuo kitu“, – tai vieną kartą  bala nematė, antrąkart, trečią. Bet jeigu mes atkaklaujame pasirinkime stovėti vietoj, pati gyvenimo srovė mus ima traukti atgal, nes tas, kas stovi vietoje,  sustabarėja, nebegali prisitaikyti prie gyvenimo tėkmės, tampa kaip drumzlė vandenyje. Srovė jį pradeda nešti atgal – tokios pasekmės neatliepimo į evoliucijos impulsą. Drauge tai yra neatliepimas į besąlyginės meilės kvietimą, kvietimą tarnystei, kvietimą darbuotis, kvietimą tapti kažkuo didesniu, pranokstančiu dabartines ribas… Todėl yra svarbu geriau apžiūrėti tuos savo pasirinkimus, kai pasirenkame stovėti vietoje.

Įsikūnijimas – didžiausių iššūkių zona

Dar vienas svarbus dalykas, ką svarbu suvokt, yra tai, jog periodas kada turime materialų įsikūnijimą, yra fazė, kurioje darbuojamės stipriausiai, tai didžiausių iššūkių zona. Ir pasaulis turi tokiu atveju labai stengtis sudaryti mums daug sąlygų, labai darbuotis dėl mūsų, kad mes galėtumėm ilgesnį laiką ilsėtis šitoje realybėje. Kažkas turės aprūpinti mums labai daugeliu sąlygų, tai yra kažkas tada turės darbuotis už mus. Juk kiek reikia dirbti, kad savo vieno poreikių arealą užtikrintumei? Maistas, stogas, visa kita. O jeigu tu dar pats neapsiimi tuo apsirūpinti, vadinasi, kažkas tada turi labai daug darbuotis.

Pinigai

Dar viena išbandymo sfera ir saviapgaulės, iliuzijos šaltinis yra situacija, kada žmogus gauna daug pinigų. Pinigai yra darbo ekvivalentas, vadinasi, jis gauna tai, ko nepadaręs. Tada yra iliuzija, kad galiu ilsėtis, ilsėtis ir ilsėtis visomis prasmėmis. Bet tai yra naudojimasis ekvivalentu daugybės būtybių darbo rezultatų. Dėl to pinigai iš tikrųjų yra didžiulė pagunda ir išbandymas. Ir dėl to dažnai yra gerai, kad mes jų neturime, kad per tai negauname daug didesnių išbandymų savo sielai. Kada pinigų nėra, esame priversti darbuotis, įgydami vis naujas kokybes, savybes, dorą.

Skausmas

Na, ar yra sapne skausmo? Ar mes kenčiame sapne? Taip, būna baimių, įtampų, bet nesulyginamas skausmas sapne su tuo, kokį patiriame čia. Fizinis skausmas šioje realybėje yra didysis mokytojas, aliarmo signalas, kurį mes visada turime. O jeigu nėra fizinio pasaulio, tai tas aliarmo signalas mūsų neveikia taip, kaip čia, materijoje.

Bėgikas trasoje

Taigi todėl, jeigu mes galvojame kartais: „Ai, na, ko aš čia dabar persistengiau, ką aš čia dabar darau? Žmonės gyvena sau paprastai, dėl nieko ypač nesistengia ir viskas normaliu.“ Tada jūs galite sau priminti, kad bus tie poilsio periodai: kaip sakoma, „numirsi – pailsėsi“. Tau bus duotas periodas tiesiog poilsiui – tai reikalinga. O čia iš tikrųjų  mes ateiname į didžiausio išbandymo trasą. Gimėme – startas! Kiekvienas dvasios įsikūnijimas yra kaip egzaminų sritis. Tai yra didžiausias nutolimas nuo savo Esmės. Ir todėl tai yra įėjimas į didžiausių išbandymų zoną. Reikia susivokti, kad tai ir yra, kad mes patys to ir norėjome, patys ir įėjome.

Na, įsivaizduokit, kad bėgikas, sprinteris vidury takelio atsisėda ir sako: „Ką jūs čia! Persistengėte. O aš pailsėsiu.“ Tai būtų visiškai netinkama reakcija, juokinga, apgailėtina. Didžiąja dalimi ateiname čia tam, kad tobulintume save, o tam reikia pastangų. Tai išbandymas – siela nori išbandyti save grubioje terpėje, materijoje, visomis prasmėmis. Labai greitai mes visi pailsėsim. Ar tai bus po dešimt metų, ar po penkiasdešimt, vis tiek tai tėra tiktai mirksnis. Kai sunku, pasakykit sau: „Poilsis yra visai šalia, atostogos. Jos artėja su kiekviena diena. Bet tu dar gali išbandyti save, tu tebesi sprinto trasoje…“

Jau sakai, kad nueini nuo takelio? Bet jis dar nesibaigia. Va, užsibaigs, bus finišas, tada ir nueisi. O kol dar turi fizinį kūną, vadinasi, esi toje išbandymo trasoje, į kurią įėjai. Ir jeigu pasakysi: „Jau man finišas čia“, o dar nenumirei, tau pačiam bus gėda.  Žiūrėsi iš amžinybės į save kaip į bėgiką, kuris trasoje staiga atsisėdo atsigert arba pasakė: „Atneškit man arbatos“. Tau bus ir gėda ir juokinga… Man taip atrodo…

Todėl, kol esam čia, darbuokimės ugdydami dorą. Anapusybėje, subtilesnėje realybėje, mes irgi mokomės, bet ten neturime tokio lygio išbandymų kaip čia… Vis dėlto persiilsėjus jie mus ima vilioti, tie išbandymai: „Žinai ką, reikia man vėl išbandyti save“.

Dorybės – gyvos, nuostabios esmės

Darbas tiesiogiai su dorybėmis, ypač pirmus kartus, jums gali jums atrodyti diskomfortiškas, nelabai malonus (nebūtinai tai nenoras gilintis – gali būti kažkokie aštrūs energetiniai efektai, apsivalymo efektai). Vis dėlto, suvokę darbo principą, jūs po to galėsite grįžti prie to, jūsų pasąmonė, jausmai ims dirbti su tuo. Palaipsniui įkvėpsite dorybėms gyvybę, padarysite jas gyvas,  šnekančias jums – pradėsite atsibusti nuo dorybių šnekos. Prieš miegą, miego metu, darbo metu – atsiras blyksniai. Tik blykst! ir atsiras vietos erdvė, kur Dorybė pati savaime gebės prieiti prie jūsų ir jus įkvėpti. Tai  fantastiškas dalykas.

Kabalos ir krikščionių mistiškoji tradicija žino tokią sąvoką „Dorybės“ ne tiktai kokybių prasme, bet ir realių esmių prasme. Yra kalbama, kad Dorybės tai gyva būtis, gyvos būtybės – grandiozinės, didžiulės. Ir kada mes rimtai nusiteikiame suvokti Dorybes, atsiranda galimybė, atsiveria vartai – mažulyčiai kol kas! Nes vienas žmogus, lyginant su Dorybių grandioziškumu, yra mažytis. Bet vis dėlto ir mes atveriame duris į galimybę bendrauti su šituo grandioziniu Dorybių pasauliu, su, tiesą sakant, su grandiozinėm jėgom, kada mes tiesiogiai artėjame į bendravimą su gyva Dorybe.

Todėl ir yra toks didžiulis ir pasipriešinimas, nes materija yra inertiška ir ją tokios energijos gąsdina. Todėl reikia labai harmoningai, labai atsargiai darbuotis šitoje srityje, bet nereiškia, kad nereikia visai liestis prie to. Kodėl? Todėl, kad būtent to karkaso, kaip žmogaus kūne kaulų sistema, stuburas, taip ir Dorybių sąveikos suvokimas, jų evoliucijos, evoliucijos sklaidos suvokimas gali tapti tuo didžiuoju, pasaugančiu sielą evoliucijoje saugikliu, kur nepasaugotų kiti dalykai. Tai yra didžiulė pagalba sąmoningumui.

N. Gabija Wolmer