Ar tikrai subrendome savarankiam ryšiui su dvasia?

N. Gabija Wolmer
Atsakingai, neskubėdami spręskite, ar jums reikia sąmoningo ryšio su dvasia

Ar jums iš tikrųjų reikia ryšio su savo aukštesniuoju AŠ, su siela ir su dvasia? Per sielą ir mūsų pačių dvasinę esatį, per mūsų būties šerdį – ar jums reikia šio ryšio? Be abejo, savo Aukščiausiąja dalimi, savąja siela – taip, kiekvienas iš mūsų jį turime, šitą sakralų ryšį… Per savo Aukščiausiąją esatį – taip, mes žinome,  jog turime priėjimą prie visos beribės pasaulio dvasinės informacijos. Bet kad galėtume iš šio didžiulio dvasios vandenyno nors dalį šios šviesos, informacijos protu suvokti, jai sąmoningai atliepti, kad suvoktume tai savo žemesniosiomis dalimis – savo sąmone, savo jausmais – tam reikia didžiulio, ilgo sielos evoliucinio proceso.

Juk esame Dievas, išėjęs toli toli pats nuo savęs, kad, grįždamas į patį save, galėtų patirti pačią įvairiausią, net tankiausią materiją, savo pasireiškimų didžiulę įvairovę, gyvybę ir meilę, besireiškiančią joje.

Kam? Kad animuotų, įdvasintų materiją, astralinį pasaulį, pabudintų juos, kad vyktų amžina dieviška misterija… Mes žadiname tą materiją visų pirma per mums patikėtą fizinį kūną – įdvasiname savo ląsteles, savo čakras, mums artimiausią materiją. Animuojame, įdvasiname savo jausmus, savo astralinį kūną. Pakviečiame, apgyvendiname Dievą savo prote, jausmuose, nujausdami visas jam būdingas beribes  galimybes.

Mes padedame Dievui per milijardus būtybių patirti neįsivaizduojamą nuotykį, žaidimą, šokį, dramą. Mes visi kartu esame didysis Dievas, mes visi kartu esame didinga dieviška esatis, atėjusi  į giliausius būties klodus ir žadinanti juos.

Jeigu mes norime būti sąmoningi, jeigu mums jau brangus ryšys su Pirmapradžiu Amžinuoju Šaltiniu, vadinasi, mums jau įdomus amžinasis gyvenimas. O tai yra tik dvasinis gyvenimas… Vadinasi, mes jau pribrendome pažadinti ir savo žemesniuosius kūnus, savo žemesniąsias dalis – protą, jausmus – aktyviai bendradarbiauti su dieviškumu, su dvasia. Pribrendome, kad sąmoningai juos žadintume dieviškumui, dvasingumui, atliepdami į dvasios vedimą, į jos kalbą.

Tai yra didžiulis, grandiozinis virsmas,  kada asmenybė galų gale, kažkuriame iš sielos evoliucijos etapų, jau fiziniame kūne, nelaukdama mirties, nori pajausti ryšį su siela ir dvasia, su ja sąmoningai bendradarbiauti. Tai nėra savaime suprantama…

Tai vyksta ne kiekviename gyvenime, ne kiekvienoje dešimtyje gyvenimų, ne kiekviename šimte gyvenimų. Tai vyksta nuo tam tikro sielos evoliucijos lygio, kada yra pakankamai išugdyta dora, jautra, kad tai galėtų vykti. Tam siela ilgai, ilgai ruošiasi. Todėl, kai šis sąmoningas ryšys jau pradeda megztis, asmenybė turėtų  pasiruošti, jog tam reikės nemažai laiko, pastangų. Net šiam ryšiui susiformavus, reikės laiko, kad jį  aiškiai suvoktume, atpažintume, įtvirtintume, kad jam atlieptume harmoningai.

Dar daugiau pastangų reikės, kad susietume iš šio su dvasia  užsimezgusio ryšio ateinantį inspiravimą ir naujus, aukštesnius  reikalavimus sau su kasdieniu gyvenimu. Reikės nemažai laiko, kad susietume šią naują kokybę su kasdieniais materialiais, buitiniais, asmenybiniais poreikiais, visuomenės reikalavimais bei apribojimais. Tai nėra lengva, tai nevyksta lengvai. Tai vyksta tik tuomet, jei žmogui, sielai to iš tiesų reikia, jei jis yra pasiruošęs tam skirti savo nuolatinį dėmesį, jėgas, jei jis pasiruošęs šį ryšį apginti, pasiruošęs kai ką dėl jo aukoti.

Iš esmės, jei įvardintume visišką, tobulą bendradarbiavimą su dvasia, tobulą ryšį su ja, kai mes niekaip nebetrukdome jai reikštis per žemesniuosius kūnus – tai yra per protą, jausmus, kūną, –  pamatytume, kad tai yra ilgas procesas ligi nušvitimo, kuriame jau bus galutinis grįžimas į dvasią su visišku atbudimu.  Tuomet mes pabudinsime visišką susivokimą apie visus žmogiškuosius kūnus. Tuomet mes prabusime prisiminti, suvokti visą beribę informaciją visko, kas mums nutiko nuo pat mūsų atsiskyrimo nuo dvasios šaltinio iki šiandienos – su visais gimimais, mirtimis, su visomis kančiomis, aistromis, atradimais ir praradimais…

Štai tokia perspektyva, kam mums gali reikėti šio naujo bendradarbiavimo su savo aukštesniosios dalimis, su amžina dvasia mumyse.

Budos pavyzdys

Buda mums rodo visiško, absoliutaus nušvitimo galimybę – kai sąmoningai žinome visą savo dvasinę bei sielos istoriją, kai be jokių pastangų, tobulai atliepiame amžinai dvasiai, tampame amžina dvasia, galinčia viską, laisvai besireiškiančia įvairioje materijoje. Kai kūnas visiškai įvaldomas atliepti dvasiai tobulai, be jokių kliudžių. Kada kaip to pasekmės ima reikštis  įvairios sidhi, kada yra visiškai, iki visiško atliepimo, suvokimo, išugdomas astralinis kūnas. Kai visiškai suvokiamos emocijos, kada ne joms vergaujame, o jos tarnauja didžiajam dvasiniam tikslui, kokį tuo metu sau išsikelia dvasia. Kada taip pat įvaldomas mentalinis kūnas, kai mintys suvokiamos, kontroliuojamos. Kada ir minčių kūnas tarnauja didesniems dvasiniams uždaviniams.

Kada kauzalinis kūnas, arba priežasties bei pasekmės kūnas, yra visiškai įvaldomas, transformuojant neharmoningus skausmingus įrašus į išmintį. Kada paleidžiami skausmingi įsižeidimų bei prasižengimų užtamsėjimai, kada yra įveikiama bei išgryninama karma.. Tuomet kauzalinis kūnas ima švytėti lyg dieviška galinga švytinti sfera.Tuomet pasiekiamas arhato lygis. Kiekvieno tokio dvasinio praktiko kauzalinis kūnas ima švytėti kaip tobula švytinti sfera, matoma tiems, kas turi dvasinį bei astralinį regėjimą.

Kas yra Pakylėtieji Mokytojai?

 Žmogus šiame etape, nors dar nėra pasiekęs galutinio nušvitimo, visgi yra įvaldęs žemesniuosius kūnus – taip, kaip kad Pakylėtieji Mokytojai. Pakylėtieji Mokytojai – tai ne tik gražus posakis, tai ne atsitiktinis procesas. Už jo glūdi didžiulis evoliucinis sielos darbas. Tai reiškia, kad jų yra realizuoti tam tikri bodhisatvos kelio etapai, nueiti ir atlikti tam tikri veiksmai sielos  tobulėjimo kelyje – visiškai įvaldyti pirmieji  trys žemesnieji kūnai ir išskleistas, realizuotas didingame švytėjime  ketvirtasis – kauzalinis – kūnas, kuris dabar yra tarsi tobula švytinti sfera.

Iš tiesų nuo šio lygmens arhatams (kokie yra ir Pakylėtieji Mokytojai) nebereikia žemesniųjų trijų kūnų, kad galėtų manifestuoti mums regimą materialų kūną. Jie jau gali iš subtilesnės materijos suformuoti savo manifestaciją materijoje  – tiesiogiai iš aukštesnio astralinio ar dar  aukštesnio, subtilesnio pasaulio audinio.

Bendravimas su gyvūnų, mineralų sielomis, žvaigždžių sąmone

Tuomet  ar dar daug anksčiau yra pabundama į galimybę sąmoningai bendrauti ne tik su žmogumi mintimis ar energijomis, bet taip pat sąmoningai suvokti, matyti, bendrauti su augmenijos, gyvūnijos pasaulio Didžiosiomis sielomis, mineralų pasauliu, su žvaigždžių sąmone, su planetų sąmone, su galaktikos sąmone, su visatos sąmone, su Viešpačiu švenčiausiuoju, veikti nebesąlygojamam materijos dėsnių.

Kelias į dieviškąjį būvį yra be galo ilgas, tačiau nieko to neįmanoma padaryti, kol mes esame atskirti nuo savo pačių dvasinės esaties, kol nesuvokiame su ja ryšio, kol save nuo jos atskiriame. Atsiradęs, suformuotas ryšys su dvasia, su aukštesnėmis savo dalimis – tai kelio pradžia. Sąmonės, širdies kelio kartu su dvasia pradžia.

Asmenybei, gyvenančiai tokį trumpą materialų gyvenimą,  AŠ, arba jos savastis, dažniausiai atrodo kaip atskira dalis nuo dvasios, net nuo sielos pasaulio.

Siela gyvena sąlyginai amžinąjį gyvenimą ( juk lyginant su fiziniu žmogaus įsikūnijimu jos gyvenimas yra neįsivaizduojamai ilgas tarpsnis, todėl atrodo vos ne amžinas, dėl to jį galima vadinti sąlyginai amžinu). Siela gali išgyventi žmogiškais metais žiūrint milijardus metų, kelias kalpas.

Dvasia, kita vertus, yra visiškai amžina, tik sąlyginai atsiskyrusi nuo Dievo kūno kaip dieviškoji kibirkštis. Tai yra tik sąlyginis atsiskyrimas, jis nėra visiškas –  ryšys lieka visuomet.  Šis sąlyginis atsiskyrimas įvyksta, kad galėtų būti patiriamas atskiros individualizuotos patirties teatras, iliuzija, lila, maja, žaismė, šokis, žaidimas.

Mes esame dievai, kurie leidžiame sau patirti pasaulius, kūnus, gyvenimus ir, leisdamiesi į žemesniuosius apvalkalus, mes leidžiame sau eiti į šį žaidimą, kuriame aplinkybes, kuriose atseit mes nežinome, nemokame, negalime… Aplinkybes, kuriose esame apriboti, bet tada yra ką veikti – visą amžinybę… Vyksta dramos, susidūrimai, kyla skausmas ir džiaugsmas. Gali vykti didžiulė gyvybės, jausmų, formų įvairovės misterija.

Ir kam visa tai?

Kartais žmonės per skausmą, per meilę ar per įžvalgas priartėja prie šio etapo, pamato majos iliuziškumą – jiems veriasi majos tuštumo, iliuziškumo patirtys. Tada jie  klausia: „Ir kam viso to reikia? Kam tiek skausmo, tiek dramos, tiek visko? Dėlko visa tai?“

Be abejo, žodžiais sunku tai išreikšti. Ko gero, skirtingi žmonės galėtų skirtingai į tai atsakyti ar neatsakyti. Didysis atsakymas glūdi toliau už žodžių, aukščiau žodžių… Visi žodžiai, visi atsakymai atsako tik dalinai, tiek ir ten, kur pasiekia žodžiai – kam, kam gi viso to reikia..

Aš sau radau atsakymą, giliausią, koks prieinamas žodžiams,  taip,  kaip jis man suskambėjo iš  dvasios pasaulio. Tai, kaip ji man atsakė, kai aš jos paklausiau, žiūrėdama į didžiulį skausmą, į kančią, į meilę ir grožį, klausdama: „Tai dėl ko gi visa tai, kam visa tai?.. O dvasia atliepė, užduodama man tokį klausimą: „Argi geriau būtų buvę, jei viso to niekada nebūtų buvę? Visiškai, niekada – nieko nebūtų buvę?“

Na, ką jūs manot, ar geriau?

Tai va – niekas ir yra niekas. Dar nei vieno karto žmogus, jo paklausius šio klausimo, jei jis nuoširdžiai susimąstė, nėra atsakęs: „Taip, geriau niekada nieko nebūtų buvę“. Visgi kažkas yra geriau nei niekas… Štai ir atsakymas – kam…  Matyt, ir mums vis dėlto svarbiau, geriau yra patirti bet ką, net jei tai skausminga, nei nepatirti nieko…

 Ir aš sau sakau, kad geriau tegul kas nors būna, tegul vyksta, negu kad iš viso niekada nebūtų buvę nieko. Kodėl? Todėl, kad dvasia nebijo skausmo, jinai yra aukščiau jo, giliau, toliau nei tai. Ji laisva nuo skausmo, nuo praradimų, ji gali žvelgti į tai lyg į teatrą, lyg į misteriją…

Tiesą sakant, yra vienu metu ir tai, kad jūs visa tai jau žinote, ir tai, kad kai kurios žmogiškosios dalys dar to nežino, kai kuria dalimi tai yra nauja. Tai gali būti žinoma, pažįstama, suprantama jūsų sielai ir dvasiai, tačiau tolima, nesuprantama asmenybei, gyvenančiai materialiajame pasaulyje, fiziniame kūne, kuris taip ryškiai išgyvena kiekvieną skausmą, aistrą mirtį, ligą…

N. Gabija Wolmer

TOP