Sapnų praktikos

Atsakomybė

Užsiimti sapnų praktika nėra nepavojinga, jeigu žmogus nepasiruošęs. Todėl, kad sapnuose, naktyje žmogus reiškiasi mažiau valdomas proto ir sąmonės, o drauge ir dorovingumo. Sapnuose  yra mažiau draudimų. Sapne žmogus gali reikštis panašiau kaip žvėris  arba gyvulys, kaip nedorovinga būtybė, kuri gali pakenkti. Arba gali elgtis dorovingai. Ir, be abejo, jeigu mes aktyvinsime  nakties patirtis, jeigu mes artinsime  dienos ir nakties patirtis, jei darysime stiprias sąsajas tarp nakties ir dienos patirčių neužtikrinę saugumo, tai gali būti  pavojinga mums patiems, mūsų artimiesiems ir aplinkiniam pasauliui.

Na, pavyzdžiui,  užduokime  paprastą klausimą ir nuoširdžiai atsakykime į jį patys sau. Štai naktį, galima sakyti, sąlyginai mes tampame sapnuojančiaisiais. Veikiančiaisiais naktyje. Ar jūs norėtumėte, kad staiga  vietoj šitų dienos asmenybių staiga jūs atsisėstumėte sapnuojančiųjų rate, kad čia aplinkui sėdėtų pasiruošę mokytis visi sapnuojantieji  su visomis savybėmis. Ar tai būtų nepavojinga?  Iš karto iškyla pavojaus pojūtis, kad aš susidursiu su kažkuo nepažiniu, galbūt  pavojingu. Taip yra todėl, kad sapne žmogaus egoizmas reiškiasi nepridengtas. Todėl, kad sapne instinktyvioji žmogaus dalis reiškiasi laisvai, mažai tetramdoma – mažiau tetramdoma.

Negalima sakyti, kad ten nėra jokio ego tramdymo – todėl, kad vis dėlto visa yra didžiojoje tvarkoje. Visa tvėrinija yra Viešpaties saujoje, didžiosios saujos saujoje. Bet vis dėlto ten nėra tokio aiškaus ego tramdymo, koks yra dienos metu materialiame pasaulyje. Ir todėl, jeigu mes norime  eiti į tą slėpiningą nakties pasaulį pakankamai saugiai, be žalos sau patiems, savo dieninei būčiai, asmenybei, turime būti tam pasiruošę.

Mūsų kelias šitoje mokykloje visada buvo vidurio kelias. Mes niekada nebuvome nei per daug  atsargūs, nei ekstremalai tikrąja to žodžio prasme (galėtų būti iš tikrųjų ekstremalios, pavojingos praktikos, kur neprisiimama atsakomybė  už pasekmes – čia taip nėra). Stengiamės būti vidurio kelyje, kad mūsų praktika ir nebūtų nyki, nuobodi, labai lėtai teugdanti, ir kad jinai vis dėlto nenueitų į nevaldomą ekstremumą ir pavojų. Visada labai daug ruošiu praktikų, formuojančių apsaugą, ugdančių  suvokimą, sąmoningumą, kuris ir turėtų jums tarnautų kaip saugikliai.

 Praktikos turi plėsti jūsų galimybes. Bet, plečiantis galimybėms, auga žmogaus galia, jo įtaka aplinkiniam pasauliui. Jeigu mes norime likti ilgalaikiame dorybingame ir sėkmingame kelyje ilgoje perspektyvoje (šiuo atveju – ligi pat nušvitimo), tuomet kartu su augančia įtaka ir galimybėmis turi augti ir atsakomybė.

 Pirmiausia turi būti suvokimas, kad mano galia privalo augti tik kartu su atsakomybe, rūpinimusi: ar nepakenksiu pasauliui, ar nepakenksiu sau. Tai, ką darau, neturi  kenkti man ir pasauliui. Dienos metu sąmoningas žmogus, atsakingas ir doras žmogus tai supranta. Naktį tai suvokti sunkiau todėl, kad sąmonė mažiau veikia, apšviečia.  Bet jeigu mes norime glaudžiau susisiekti su nakties praktika ir iš jos aktyviau semti jėgą, patirtį, sąmonę, galimybes, tada mūsų atsakomybė – budėjimas, nekenkimo ketinimas („ketinu nekenkti“) –  turi taip pat plėstis.

Žmonija apskritai turi dar labai mažai suvokimo apie astralinį gyvenimą ir dorybių, arba kokybių, gyvenimą,  žmogiškųjų kokybių gyvenimą, sklaidą. Žmogaus protas įpratęs skleistis dviejų dimensijų pasaulyje. Taip, kaip jis rašo. Taip, kaip jis įpratęs suvokti linijinį laiką. Iš A į B. Rašau iš kairės į dešinę, arba iš dešinės į kairę.  Ir jis taip yra įpratęs mąstyti. Tai yra viena dualumo priežasčių. Kad žmogus yra geras arba negeras. Na, gerai, jis dar padaro gradacijų: labai blogas, blogas, nei šioks nei toks, šiek tiek geras, geresnis, dar geresnis, geriausias. Bet čia yra dvi dimensijos, kai tuo tarpu turėtų būti padarytas bent jau žingsnis pirmyn suvokiant, kad žmogus yra ne dviejų dimensijų būtybė. Tai nėra būtybė, gyvenanti ant lapo popieriaus, kaip parašytos raidės. Žmogus gyvena trimatėje realybėje jau materijoje: jis turi kūną, kuris yra trijų dimensijų. Jis gyvena dar ir  linijiniame laike, tai jau yra dar viena dimensija. Ir, jeigu žiūrėsime į kitus pasaulius, – tai atsiranda dar daugiau matavimų. Ir todėl iš tikrųjų yra neatitikimas, kada žmogus taiko kokybių suvokimui dviejų dimensijų mąstymą.

Pavyzdžiui, kokybė – atsakomybė. Jeigu mes žiūrėtume dviejų dimensijų lygyje, tai būtų požiūris, kad atsakomybė yra arba jos nėra. Na, arba jos visai nėra, truputį yra, šiek tiek daugiau, dar daugiau, labai daug. Bet jeigu mes norėtume iškleisti atsakomybės sąvoką, kaip jinai ir gyvena ne tik dviejų, trijų dimensijų pasaulyje, bet ir daugiau, mes turėtume suvokti ir tiesiog prisiminti tai, ką mes jaučiame, ką intuityviai, iš dvasios patiriame, jog atsakomybė gali skleistis  aprėpdama kai kurias mūsų gyvenimo sritis ir neaprėpdama kitų gyvenimų sričių. Tai yra mes turėtume suvokti kokybę, besiskleidžiančią nors jau sferiškai.  Mes turėtume suvokti, kad kokybė turi pulsaciją – gyvybę.

Mes galėtume tą patį sakyti apie gerumą arba blogumą, apie pyktį arba meilę – apie bet kokią žmogiškąją kokybę. Kalbu apie būtinybę pradėti mąstyti apie savo paties žmogiškąsias kokybes bent jau trijų dimensijų lygyje, jeigu norime nors šiek tiek priartėti prie šitų kokybių realios sklaidos – išeiti iš dviejų dimensijų lygmens, kad atsakomybė yra arba jos nėra. Kad mylėti negalima visko. Galima tik mylėti kažką konkrečiai. Yra daug sudėtingiau.

Atsakomybė gali supulsuoti vienu metu labai intensyviai ir nuslūgti, tačiau visai neišnykti. Atsakomybė mumyse gali gyventi kažkuria viena kryptimi besiskleisdama vos ne nuolat, o kita kryptimi, į kitą gyvenimo sferą, jos gali visai nebūti iškleista.  Mes dar net neįsivaizduosim, kad šiuo pasaulio fenomeno atžvilgiu mes galime turėti kokią nors atsakomybę. Mums net  į galvą neateis. Kažkuria kita kryptim mes kartais, retkarčiais, tarsi punktyru prisiminsim: „O, aš šiek tiek čia kai kada jau galiu prisiimti atsakomybę“. Pavyzdžiui, kaip tėvas palikęs vaikus, kai reikia mokėti alimentus, nueina į banką ir prisimena atsakomybę, nes įstatymas jį verčia. Arba sekmadieniais. Tai tokia ”punktyrinė“ atsakomybė. Tai bus tam tikras atsakomybės kokybės gyvenimas jūsų kūnų struktūrose.

Žmogus gali kokią nors kokybę gana stipriai skleisti vienu kūnu ir mažiau skleisti kitu kūnu. Pavyzdžiui, meilė. Žmogus gali ją intensyviai išskleisti savo astraliniu kūnu sekmadieniais arba šeštadieniais, arba į tam tiktą žmogų, visai jos neskleisti į kitą žmogų. Mes tiesiog sakome, jog žmogus yra mylintis arba ne, iš tiesų yra daug sudėtingiau, ne tik dviejose dimensijose, ne tik „taip“ ir „ne“, linijiniu būdu. Mes turime kokybę pradėti jausti nors trimatėje realybėje, kad glaudžiau su ja susilietume, kad glaudžiau susiliestume su jos gyvenimu.  Ar meilė, ar atsakomybė, ar kuklumas, ar netgi dėmesys – tai yra dalykai, gyvenantys ne materialiame pasaulyje, kur yra arba „čia“, arba „ten“. Tai yra dalykai, taip pat gyvenantys ir astraliniame, ir mentaliniame, ir kauzaliniame, ir dvasiniame pasaulyje. Kaip ir palaiminimas. Galima į tai žvelgti su susirūpinimu, o galima tame pamatyti didžiulės evoliucijos galimybes.

Buda tobulai nušvitęs, tobulai save realizavęs. Tai yra žmogus, kurio kokybės ištobulintos, pavyzdžiui, pareigingumas yra lygiai besiskleidžiantis iš jo, kaip saulės šviesa į visas puses ir apšviečiantis lygiai visus fenomenus. Jis yra apsikabinęs su lygumo išmintimi – tai yra apgobiantis visas būtybes  vienodai tiek, kiek turi apgobti, be subjektyvumo ar egoizmo. Meilė sklinda taip pat kaip saulės šviesa. Saulė juk nesirenka: „Šiandien Joną apšviesiu stipriau, o Petras tegul bus pusšešėlyje“. To nevyksta, tiesa? Mes negalime net to įsivaizduoti, nes tada Saulė nebūtų žvaigždė. Tai būtų visai kažkas visai kito, žymiai žemesnėje evoliucinėje skalėje. Tai yra kelionė. Jeigu žiūrėsime į kokybių švytėjimą – jis turi artėti į žvaigždės pobūdžio spindesį. Į lygumą. Ir drauge – į neegoistiškumą, universumą.

Veidrodis – lygumo išmintis

Kodėl veidrodis atspindi? Kokia esminė savybė yra to, kad veidrodis atspindi? Dėl to, kad lygus. Veidrodinis. Jeigu išsikreivins paviršius, ar jis atspindės realybę?

 O kaip tai susiję su žmogaus sąmone? Kaip tai susiję su sapnais, sapnų praktika?  Ogi taip, kad  mes galime eiti į sapnų praktiką ir formuoti saugumą jose pradėdami nuo suvokimo, kad mūsų sąmonė į sapnų realybę turi artėti panašėdama į veidrodį – tapdama lygi. Lygi reagavimo atžvilgiu, santykio atžvilgiu. Veidrodis gali mokyti mus lygiai, vienodai atspindėti fenomenus, kokie jie bebūtų. Veidrodis neatsitraukia išsigandęs pamatęs baidyklę: „ach“  ir išsikreivino.  Arba neima banguoti pamatęs gražuolę.  Ne, tada tai nebūtų veidrodis – būtų kažkas kito. Veidrodis tuo mums naudingas, kad jis lieka lygus, kas jame beatsispindėtų. Todėl jis gali atspindėti. Čia yra jo magija. Čia yra jo stebuklas, kad jis lieka lygus. Jeigu jis nebelygus, jis niekam tinkamas. Jis iškreipia realybę.

Taigi žmogaus sąmonė visą laiką banguodama iškreipia realybę aplink ir nebesukuria sau veidrodžio. Netreniruoto proto žmogaus  sąmonė visą laiką yra veikiama emocijų, astralinio bei fizinio kūno pojūčių. Jeigu mes nusvylame fizinį kūną, jis paveikia pajautas, jausmų kūną, minčių kūną. Kai mes pajuntame skausmą astraliniame kūne, jis susigūžia, staiga reaguodamas, gindamasis nuo skausmo, perduoda baimės, išsigandimo impulsą į minčių kūną: „Oi, baisu!  Pavojus!“ Jis perduodamas į karminį kūną ir tuo būdu atsiranda susijaudinimas.  Taip fizinis dirgiklis iškreipia sąmonės veidrodį.

 Jeigu kas nors tiesiog mums pasakys „Tu šlykštyne neraliuota!“ – ar panašiai, tai paprasto pasauliečio astralinis kūnas tučtuojau susibanguos: „Ahhh! Man pasakė tokį šlykštų dalyką! Aš turiu kažkaip reaguoti – privalau“. Ir reaguoja: banguoja, išmeta kažkokį burbulą, pasikeičia auros audiniai, siūlai susijaukia. Taip, tai yra paprasto pasauliečio reagavimo būdas: „Man pasakė kažką tradiciškai, įprastai negero, negražaus – aš įprastu, tradiciniu būdu reaguoju“. Taip ir banguoja samsara pirmyn – atgal, kaip vandenynas.

Taip įsisuka karma – veidrodžio nebėr. Mes tokiu būdu tampame priklausomi ir nuo palaimos, ir nuo kančios. Lygiai taip pat mes tapsime ir dar labiau priklausomi nuo visokių fokusų sapne. O mums to reikia? O gal mums geriau gyventi ramiau? Todėl galime sakyti: „O  tau dar problemų trūksta, kad dar lįsi į sapnus? Tu per gerai gyveni? Miegok jau geriau ramiai, jeigu ramiai miegi“.

Iš tiesų mums nereikia sau kurti problemų, ir todėl yra labai svarbu visų pirma mokytis ramiai reaguoti į tai, kas vyksta, – ir sapne, ir kasdieniame gyvenime. Vienas dalykas, svarbu dienos praktika, savitvarda, disciplina ir nesitapatinimas su tuo, kas vyksta su mūsų fiziniu, emociniu ar mintiniu kūnu. Svarbu lavinti įgūdį lygiau reaguoti į bet kokį vyksmą. Tai nereiškia, kad mes mokysimės būti bejausmiai. Tai reiškia, kad mes mokysimės sąmoningai valdyti reakciją („ar aš turiu kokią nors reakciją į tai, ar neturiu“,   „ar aš renkuosi reaguoti į šitą bangą, ar renkuosi būti karmiškai sąlygotas“, „ar aš renkuosi išlikti karmiškai nesąlygotoje reakcijoje – kaip veidrodis: saulė šviečia – atspindi Saulę; lis lietus – ant jo užtikš lašai; nuvalysi – ir vėl bus sausas, vėl atspindės“). Žmogui, kuris daug metų praktikuoja savitvardą, padorumą, dorybę, šios savybės, be abejo, natūraliai, po truputėlį, skleidžiasi po visą jo esatį, į visus jo kūnus.

Kokybių gyvenimas nėra dviejų dimensijų gyvenimas. Mes turime sferos modelį visur – kaip vieną iš tobuliausių pasireiškimo modelių iš viso mūsų regimoje realybėje. Kiekvienas objektas, kada jis yra veikiamas labai daug faktorių, veržiasi galų gale tapti sfera. Kaip bet koks riedulys, bet koks ežys arba kubas, jį pagramdžius arba paridinėjus milijoną metų, anksčiau ar vėliau taps sfera. Todėl, kad sferoje yra optimaliausi santykiai su centru, su galimybe reaguoti į viską optimaliai. Sfera – optimaliausia pasireiškimo forma ir todėl į ją veržiasi visi pasireiškimai.

Tas pats yra susiję ir su mūsų kokybėmis. Ir todėl jeigu mes, netgi, sakykim, taikome kokią  nors kokybę vienkryptiškai, tai  savaime, dėl vienio dėsnio, dėl inercijos,  ta kokybė veršis pasiskleisti po visą gyvenimą, jį užpildyti.  Toks energijos sklidimo dėsnis, kad ji linkusi sklisti sferiškai.

Tai reiškia, kad  jeigu dienos metu mes būsime dorybingi, tai mums lengviau bus ir naktį likti dorybingiems, nekenkiantiems pasauliui. Jeigu žmogus kenkia dieną, galima numanyti, kad šitas įprotis po truputėlį pereisi ir į naktį. Jeigu žmogus kenkia darbe arba savo artimiesiems, tai tas dėsnis versis pereiti ir į jo dvasines praktikas, jeigu jis jomis užsiims. Ir jis, be abejo, tada sieks galių, užuot siekęs dorybingumo.

Taigi, kad mūsų sapnų praktikos būtų sėkmingos ir saugios mums ir pasauliui, yra svarbu ugdyti ramybę, rimtį. Tai ir atitinka žmogaus gyvenime bei jo sąmonėje  veidrodžio įvaizdį. Ramus žmogus gali ramiai per save praleisti įvairius vaizdinius.

Ramybė, kaip ankstesnių veiksmų pasekmė, yra viena. Kitas dalykas yra aktyvi ramybė dabartyje. Tai reiškia ką kita: kad žmogus dabartyje į ateinančius į jį nuolat įvairius fenomenus, dirgiklius reaguoja tam tikru ramiu, neegoistišku būdu, pasirinkdamas nekarminę reakciją, arba kiek galima labiau artimą teigiamai karminę reakciją (nes visai nekarminę, išeinančią už karmos ribų reakciją pasirinkti iš tikrųjų yra nelengva ar kartais ir neįmanoma dėl prisirišimo prie  malonumų, prie gėrio, prie pozityvo, tai yra iš tiesų prie dualios sąmonės).

Nijolė Gabija Wolmer