Mokymas
Manau, jog iš esmės visi šviesūs Dvasinio tobulėjimo keliai siekia vieno tikslo – doros, gerovės visam, kas gyva, taikaus žmonių sambūvio, sąmoningumo, pagarbos žmogaus laisvei, meilės visose jos tyrose apraiškose, sąmoningumo bei dvasingumo.
Dvasingumą suprantu kaip ryšį su tuo, realizaciją to, kas žmoguje yra amžina, laisva nuo bet kokių sąlygotumų, tai, kas jame yra visa aprėpianti, visamylinti dalis, padedanti vis daugiau ir daugiau susivokti, nubusti, išsivaduoti į Dieviškąją, tyrą būtį, pažadinti nušvitusią sąmonę.
Manau, jog šios būties, tokios sąmonės neįmanoma įvardyti jokiais žodžiais – ji pranoksta žodžių pasaulį, realybę, išeina už jo ribų. Todėl bet kokie vardai, suteikiami šiai būčiai – Dievas, Puruša, Krišna, Šyva, Brahma, Dao, Atmanas, Pirmapradis Adibuda, – yra tiktai tramplinas sąmonei, nuo kurio ji gali atsispirti, siekdama išgyventi bei realizuoti tai, apie ką kalbama. Tuo tarpu joks žodis nesutalpins, neišreikš to, kas išeina už jo ribų.
Patarimai norintiems ir galintiems girdėti dvasiniame kelyje
(kai kurie dėsningumai, pradėjus dvasines praktikas)
-
Ėmus praktikuoti, apsišviečia ir nešvarumai
Kai pradedame eiti dvasinio tobulėjimo keliu sąmoningai (tai yra imame suvokti dvasinio tobulėjimo, dorovės, sąmoningumo svarbą, pradedame daugiau laiko skirti maldai, meditacijai, sakraliems ritualams, bendrumo su Viešpačiu, savo amžina esme paieškoms, kai pagaliau niekieno neverčiami suvokiame sveiko, švaraus, dorovingo gyvenimo būdo prasmę ir bandome taip gyventi), šio kelio pradžioje mūsų gyvenimo, karminio, energetinio kūno audinys panašus į purviną skudurėlį arba drumstą vandenį, pritemdytą, pilką erdvę, kurioje sąmonės šviesa teapšviečia tik kai kurias dalis. Kitos lieka drumstos arba visai tamsios, nepralaidžios sąmonės šviesai, sąmoningumui – tai yra zonos, susijusios su didžiausiomis skausmo, kančios įkrovomis mūsų dabartiniame arba praeituose gyvenimuose.
Taip yra dėl to, jog mažiausiai paskutinius du tūkstančius metų, kuriuos žmonija geriausiai prisimena, gyvenome kali jugoje – tamsos amžiuje, prisodrintame karų, žudynių, ligų, susitapatinimo su materija amžiuje. Tokiame fone yra natūralu įgyti daugybę skausmingų emocinių įrašų karminiame kūne, kuriuos sukaupiame per daugelį gyvenimų. Natūralu, jog sąmonė, motyvuota gynybinių ego programų, priešinasi, nenorėdama su jais sutikti, negalėdama ramiai savyje nešioti tokio intensyvumo skausmo, nuopuolio, kančios ar pažeminimo įrašų, slepia juos nuo savo pačios sąmonės šviesos. Tai ir yra tos tamsiosios vietos, zonos mūsų energetiniame, karminiame, mentaliniame arba minčių kūne, kurias vaizdingai galime įvardinti kaip tamsias dėmes, nepralaidžias sąmonės šviesai, atminčiai. Prie jų kasdienė, neapvalyta sąmonė sunkiai prieina dėl baimių, todėl negali nuo jų ir apsivalyti. Tai liečia absoliučią daugumą žmonių, pradedančių sąmoningą dvasinio tobulėjimo kelią.
Sąmoningo dvasinio tobulėjimo pradžioje šis procesas atrodo, lyg skalautume tyrame vandenyje pilką gyvenimo audinį, paleistume tyrą vandenį į drumsto vandens telkinį, indą. Kas tuomet vyksta? Bendrasis fonas ima šviesėti, ypač tos vietos, kurias sąmonės šviesa lengviausiai pasiekia. Daugumai tai yra tas periodas, kai entuziastingai bandome tobulėti kuo greičiau, melstis, medituoti kuo daugiau, gana greitai ateina aiškiai juntamas pirmasis rezultatas – geresnė nuotaika, daugiau jėgų, pasitikėjimo savimi, tikėjimo augimas, gebėjimas lengviau susikaupti, trumpi palaimos momentai ir t.t.
Šis periodas trunka tol, kol apsivaliusios sąmonės fone ima ryškėti labiau paslėptos silpnybės, tie asmenybės dariniai, kurie yra tamsesni, ne taip lengvai įveikiami, sąlygoti sunkesnės praeitų ar šio gyvenimo karmos, anksčiau buvę pridengti nesusivokimo tamsos. Pašviesėjusiame bendrame sąmonės fone šie dariniai atrodo neatpažįstami, svetimi, ypač tamsūs, purvini, ryškiai kontrastuojantys bei tuo pačiu gąsdinantys asmenybę, dėl ko ji save ima labai griežtai vertinti, kaltinti.
Vaizdingai šnekant, galima sakyti, jog, valant vandens telkinį, tai yra sukilęs dumblas, kuris tuokart gali sudrumsti visą vandenį, tai yra daugiau ar mažiau užtemdyti sąmonę, sujaukti emocijas, atimti pasitikėjimą savimi. Labai svarbu tokiu metu turėti pakankamai išminties bei ištikimybės savo vertybėms ir tiesiog tikėjimo dvasia, savo keliu… Čia dažnos yra nesąmoningos pradėto kelio išdavystės, kai žmogus dėl silpnumo, baimių, nepasitikėjimo išduoda tai, ko dar nepasiekė, neįtvirtino sutikęs pirmuosius sunkumus…
-
Kam reikalingos įžanginės praktikos pradedantiems
Štai dėl ko budizme kelio pradžioje kartu su apsivalymo praktikomis, maldomis, mantromis yra perduodamos ištikimybės mokytojui, dvasiniam keliui praktikos, taip pat – daugiatūkstantinė nusilenkimų ant žemės praktika, pažabojanti puikybę, Ego, susireikšminimą, skatinanti kuklumą.
-
Šiame etape prireikia drąsos
Sąmonės sumaištį, konfliktą, kai žmogus, nuoširdžiai praktikuodamas, regi savo netobulumą, neretai dar paskatina aplinkinių abejonės nauju praktikuojančiojo gyvenimo būdu, pokyčiais. Ją taip pat skatina įsisenėjusios žmonijoje baimės bet kokios dvasinės patirties atžvilgiu…
Naivu manyti, jog galėsite ilgesnį laiką eiti dvasiniu keliu, koks jis bebūtų, nesutikę aplinkos pasipriešinimo bei neįrodę, jog jums tai iš tikrųjų svarbu. Šiame etape prireikia drąsos, atkaklumo – pasaulietinės ir dvasinės vertybės daug kur kertasi, pažvelgus į jas iš artimos perspektyvos…
-
Staigūs emocijų protrūkiai
Tamsesni sąmonės, charakterio dariniai, kuriuos žmogus aptinka praktikuodamas, gali būti senų, įsigalėjusių, nesąmoningų ar pusiau sąmoningų manipuliavimo metodų aptikimas, atpažinimas. Sąmonei jie jau nebepriimtini, tačiau įpročiai tebeveikia – nugalėti juos nėra lengva… Tai gali būti staigūs pykčio, įsiūčio priepuoliai, kurių žmogus, pradėjęs aktyviai tobulintis, nebegali toleruoti, todėl ima save labai kaltinti, graužti…
Tai gali būti staigūs, be regimos priežasties kylantys baimės priepuoliai, kuomet baimė atrodo nevaldoma, rodos, atskleidžianti stebinantį, bauginantį charakterio silpnumą… Tai gali būti staigūs puikybės priepuoliai, kurie suvokiami tik po kiek laiko, dėl ko vėliau kelia didelę savigraužą…
-
Iškyla karminiai dariniai
Šie procesai (tai yra stipresnis, aiškesnis savo silpnųjų, tamsiųjų pusių suvokimas, jų atsidengimas) yra natūralūs, kai imame valytis – jie yra susiję su tuo, jog sąmonės šviesa, susivokimas, sąmonės dėmesys priartėjo prie tamsesnių, sunkesnių karminių darinių, kurie į sąmonės paviršių išmeta senas, neretai praeitų gyvenimų, reakcijas, baimes, elgesio modelius, seniai pamirštus prisiminimus, seniai sutramdytą egoizmą. Procesai natūralūs, tačiau reakcija į juos skirtinga, priklausomai nuo evoliucinio lygio, kuriame yra siela, bei bendrojo karminio tūrio (labai tamsaus, sudėtingo arba šviesesnio) bei nuo dabartinių gyvenimo aplinkybių.
-
Nesusitapatinkite su praeitimi
Praeitų gyvenimų situacijose savybės, kurios dabar nebetoleruojamos, aršios reakcijos buvo susipynusios į vientisą aplinkybių, skausmo, emocijų, aistrų kamuolį. Praeities dramatiškoje, kartais nežmoniškoje situacijoje skausmas, pyktis ar baimė buvo natūrali, pateisinama reakcija. Šiandienoje ji neadekvati, tačiau išpainioti šį karminį gumulą ramiai, išlaikant dabartines vertybes, suvokiant, kas vyksta, nėra lengva, neretai neįmanoma be pakankamo žinojimo, informuotumo. Tuomet natūralu sąmonės, emocijų bangavimas, išsiveržimas į paviršių reakcijų, kurios atrodo netikėtos, nemalonios, gąsdinančios. Žinoma, negalime jų toleruoti, tačiau svarbu reaguoti išmintingai.
Labai svarbu tuomet nesusitapatinti, suvokti, jog jei dabartyje Jums toks elgesys ar reakcijos nebūdingos, tai gali būti ne tik dabartinio laikino silpnumo ar egoizmo minutė, bet kur kas sudėtingesnis procesas, susijęs su sąmonės prisilietimu prie senų karminių darinių, galbūt prie praeitų gyvenimų tūrių…
-
Savęs kaltinimas
Pažvelkime kaip į pavyzdį į panašią konkrečią situaciją: moteris, kuri yra subtili, jautri, inteligentiška, auginanti vaiką, pradėjusi aktyviau dvasiškai tobulėti (pvz., kalbėti mantras, medituoti ir pan.), susiduria su staigaus, nevaldomo pykčio priepuoliais vaiko atžvilgiu: ima jį aršiai barti už tai, į ką anksčiau reaguodavo pakankamai ramiai, ją labai dirgina jo elgesyje tai, į ką anksčiau net neatkreipdavo dėmesio. Po aršaus rėkimo ar despotiško vaiko tramdymo priepuolių, atsitokėjusi, ji ima labai save kaltinti:
„Tai kas gi čia atsitiko? Ar aš save galiu toliau vadinti žmogumi, motina, ar aš turiu teisę iš viso auklėti vaiką? Elgiuosi kaip monstras, niekšiškas padaras, man nėra atleidimo… Kaip tai gali būti? Maniau, kad esu dvasinga, gera, o pasirodo, jog esu iš viso nevertas pagarbos žmogus… Kaip gali būti, jog, pradėjusi eiti dvasiniu keliu, užuot tapusi jautresnė, labiau susivaldanti, atlaidesnė, tapau grubi, nesivaldanti, nemokanti iš tiesų mylėti žmogysta?“Neretai toks savęs kaltinimo procesas įgyja didžiulę jėgą, pereidamas į nesąmoningas savęs naikinimo, niekinimo programas, o tai jau kelia sielos degradacijos, naujų dramų pavojų…
Tokią reakciją sukelia neteisingas situacijos įvertinimas, nepakankama informacija apie valymosi metu vykstančius procesus bei skubotas vertinimas, neteisingos išvados apie save. Netiesa, melas, neadekvatumas, sąmoningas ar ne, visuomet stumia į degradaciją, nes evoliucija yra susijusi su atitikimu, adekvatumu vis didesnei pasaulio daliai, didžiajai visumai, gebėjimui vis didesnę jo dalį aprėpti, suvokti, priimti tiesoje, meilėje, o tam reikia nuolatinio tobulėjimo, kol ateinama į gebėjimą priimti, mylėti visą didžiąją visumą tokią, kokia ji yra, ją suintegruoti, suvokti, su ja susilieti…
Taigi, ši asmenybės sumaištis, savęs kaltinimas kyla dėl to, jog ji nesuvokia, kad tokia reakcija susijusi ne tik su dabarties situacija, bet dar labiau – su tolima praeitimi, kažkada įvykusiomis skausmingomis situacijomis, kurios tiesiog priartėjo, apsišvietė energetiniame bei karminiame kūne, buvo kažkuo panašios į dabartinę situaciją ir dabar ėmė veržtis į dabarties emocijas bei gyvenimą.
Tai galėjo būti situacija, kurioje vaiko verksmas praeito gyvenimo karo situacijoje padėjo priešams aptikti šeimos buvimo vietą ir tokiu būdu pražudė ją visą. Tokiu būdu dabartinis vaiko verksmas gali būti išgyvenamas neadekvačiai, kaip labai artimo tikro sunaikinimo galimybė. Jis gali kelti didžiulį, nesuprantamą sudirgimą, nerimą, baimę, nepakantumą tokiems garsams… Tikrasis baimės, sudirgimo šaltinis čia nėra suvokiamas, tačiau pati baimė, nerimas atrodo labai tikri, susiję su dabartimi.
Tai gali būti kita situacija, kai praeitame gyvenime vaikas nuskendo, ir moteris šiame gyvenime nebegali ramiai žiūrėti, kaip jis maudosi ar net artėja prie vandens telkinio… Motina tuomet gali elgtis tiesiog isteriškai, nežinodama tokio elgesio priežasties bei save dėl to kaltindama. Vieną labai panašų atvejį teko patirti…
-
Pamokanti istorija
Į vieną iš mano vedamų stovyklų – seminarų atvyko moteris, kuri labai save kaltino, buvo kupina baimių, net negalėjo pilnavertiškai įsitraukti į seminaro praktikas, nors, rodos, jos gyvenime išsipildė tai, ko ji taip troško… Tai buvo jauna, simpatiška moteris, laimingai ištekėjusi, sėkmingai susilaukusi puikaus, sveiko vaikelio. Mylima ir mylinti, materialiai aprūpinta savo vyro – rodos, gyvenk ir būk laiminga… Jos baimės prasidėjo tuomet, kai ji pirmą kartą susiruošė maudyti vaikelį: staiga prieš ją tarsi atsivėrė praraja – jai pasivaideno, jog jos vaikui tuoj pat atsitiks kažkas baisaus, ji net nebegalėjo jo maudyti. Staiga kilo nesveiki įtarimai, jog jos vyras jai neištikimas, jos nemyli ir ją paliks, ji vos neapalpo. Vėliau šios baimės ne nurimo, bet dar labiau ėmė kankinti, įtarimai – didėti. Moteris po truputį ėmė gyventi tarsi pragare, nesuvokdama, kas vyksta. Visa jos laimė atrodė byranti, o ji, atrodė, darė viską, kad dar labiau viską sugadintų. Jokie įtikinėjimai, jog viskas yra gerai, nebepadėjo. Tokia ji atvyko – sutrikusi, kupina įtarumo, neaiškaus savęs kaltinimo, baisios nelaimės laukimo. Ėmėme nagrinėti situaciją. Prireikė grįžimo atgal laike į momentą, kuris pasėjo baimes.
Pasirodė, jog moteris viename iš praeitų gyvenimų išgyveno meilės dramą: jos mylimasis, jai susilaukus nuo jo kūdikio, ją paliko. Ji, neatlaikiusi šio skausmo, silpnumo minutę nusprendė pasmaugti, nuskandinti vaikelį ir nusižudyti pati. Tą ir padarė. Nieko keisto, jog šiame gyvenime, kai ji paėmė savo kūdikį ant rankų ir palinko link vandens, norėdama jį maudyti, jos sąmonę susmūgiavo staigios dramos siaubas, prisiminimas.
Nieko keisto, jog nuo tol ją graužė nesuvokta kaltė, siaubas, tariamos nelaimės dabartiniame gyvenime nuojauta. Nesuvoktas kaltės išgyvenimas grąžino jos sąmonę atgal, į praeitą gyvenimą, kur įvyko ši drama, ir niekaip negalėjo jos paleisti. Dramatiška, emocinė praeities situacijos įkrova pranoko savo svoriu visa, kas vyko dabartiniame gyvenime, užtemdė jį. Nors ji neprisiminė konkrečiai, kas vyko, tačiau emocinis prisiminimas apie nužudymo, nusižudymo bei apleistumo, meilės išdavystės dramą temdė protą, neleido blaiviai matyti aplinkinio pasaulio. Sąmonei tai atrodė labai svarbu – svarbiau už visa kita. Tiesa sakant, ji negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie šias keistas nuojautas, baimes, šią kaltę. Tai, kad negalėjo aiškiai suvokti, kas ją kankina, neleido šios situacijos išrišti, lipino prie jos.
Kas žino, kuo baigtųsi jos gyvenime šių baimių, jog vaikui tuoj pat nutiks kažkas siaubinga, generavimas, įtarinėjimas, jog vyras tuoj ją paliks, jei ji taip ir būtų likusi nesusivokusi, jog viso to priežastis – seniai praeitin nugrimzdę įvykiai… Kaip greitai vyras, vaikas, jos šeima imtų rimtai nuo to kentėti – nežinia. Būtent apie tokias situacijas, manau, sakoma, jog mūsų sąžinė vis vien mus pasivys, suras, kur bebūtume.
Kiekvienas mūsų poelgis, mintis, jausmas įsirašo amžinybės įrašuose, išlieka didžiojoje visumoje – daugybę kartų savo praktikoje teko tuo įsitikinti. Mes negalime nieko paslėpti: anksčiau ar vėliau, atėjus laikui, teks susitikti veidas į veidą su savo veiksmų padariniais bei suvokti, kas vyko, jau visai iš kito taško. Tuomet išryškėja pasirinkimas: dar kartą kartoti klaidą, dar stipriau įklimpti dramon ar, ją suvokus, ieškoti kitų išeičių, bandyti atkurti sugriautą pusiausvyrą, darną…
Ši moteris pati atpažino, suvokė tolimą, kadaise įvykusią situaciją. Aš nesukūriau šios istorijos, o tik padėjau sąmonei prie jos priartėti, ją atverti. Reikėjo didelių pastangų vėliau padėti jai atleisti pirmiausia sau, po to – buvusiam mylimajam, po to – visiems vyrams, paleisti siaubingus kaltinimus sau kaip motinai – žudikei, savižudei, suvokti, jog visa tai jau praeitis, kuri buvo sąlygota visai kitų aplinkybių. Mums tai pavyko. Pavyko ją grąžinti į dabartį, kurioje ji buvo laiminga moteris, pagimdžiusi vaiką nuo vyro, kurį myli. Praeities siaubas atitolo, neteko visa užgožiančios jėgos. Ilgai dirbome, ieškodamos šios situacijos priežasties joje pačioje bei to, ko reikia, kad ji nesikartotų ateityje.
Čia buvo ir pamokos nesisavinti mylimo žmogaus kaip daikto, palikti jam pakankamai erdvės, laisvės, kad jis nesistengtų pabėgti; pamokos būti čia ir dabar… o po to vėl ir vėl sau atleisti bei daug kitų pamokų…Viską sunku būtų nupasakoti. Tačiau šiaip ar taip, priartėjimas prie panašių įrašų karminiame kūne Sielai yra išbandymas. Liestis prie jų galima tik atėjus laikui, kuomet Siela yra tam pasiruošusi, pati to ieško. Pats procesas nėra malonus, tačiau suvokimas, jog pavyko paleisti kaltę, baimę, siaubą, susitapatinimą su praeitimi, atneša, gražina asmenybei didžiulę jėgą, gebėjimą mylėti, norą gyventi, gerbti save. Po to mačiau ją pražydus kaip gėlę, vėl tapus laiminga, mylinčia motina, moterimi… Tik tuomet ji galėjo pilnavertiškai įsijungti į dvasinio ugdymo seminarą…
Šis variantas yra labai dramatiškas, jis prasidėjo ne dėl to, kad moteris dvasiškai tobulėjo, o, atvirkščiai, paskatino ją tobulėti, ieškoti išeičių. Tačiau gali būti ir priešingai. Neretai žmogus, tik pradėjęs eiti dvasiniu keliu, yra kupinas entuziazmo, įkvėpimo, kurį jame sužadina pirmieji dvasiniai laimėjimai, tačiau jis net neįtaria, prie kokių praeities tūrių artėja jo sąmonė, skatinama noro dvasiškai, energetiškai valytis, įtvirtinti sąmoningumą, pozityvumą.
-
Ketinkite mokytis harmoningai
Tai, ką papasakojau, dar nereiškia, jog tik pradėjus dvasiškai tobulėti, teks tuojau susidurti su žudiku savo viduje – jokiu būdu ne. Tačiau neabejotina, jog jeigu savo maldose meldžiate, kad išmoktumėte besąlygiškai mylėti pasaulį, jei to meldžiate labai karštai, maksimalistiškai, į sąmonės, energetinio kūno paviršių ims veržtis tie dariniai, buvusios situacijos, kuriose rodėte didžiausią nemeilę, neapykantą, pasaulio nepriėmimą, tai yra visa tai, kas priešinasi pirmajai besąlyginės meilės programai. Todėl ketinkite mokytis harmoningai, kad pamokos, kurių prašote, būtų pakeliamos – tokios, kurias sugebėtumėte harmoningai integruoti, suvokti, neplėšydami savo gyvenimo, aplinkybių audinio, o takiai keisdami tai, ką norite keisti. Prašykite jums „įkandamų“ pamokų, negobšaukite. Kaip sakoma: „Su dvasia juokai menki. Prašei – še, turėkis…“
Variantų, kokiu būdu praeitis, seni karminiai patyrimai gali paskatinti baimes šiandieniniame gyvenime, gali būti labai daug. Praeities patyrimai daugybe emocinių, energetinių gijų susiję su mūsų dabartiniu energetiniu kūnu bei emocinėmis reakcijomis, mintimis bei situacijos vertinimu, net jei jų neprisimename ir nesuvokiame, kad po truputį į jas nyrame… Šios situacijos gali būti susijusios su bet kuria iš mūsų gyvenimo sferų.
-
Karminės reakcijos yra visada, tik tobulėdami imame jas suvokti
Tačiau praeities karminis patyrimas visai nebūtinai veržiasi į mūsų gyvenimą tik tuomet, kai mes imame dvasiškai tobulėti – tuomet mes tiesiog aiškiau suvokiame situacijos neadekvatumą. Tiesą sakant, absoliučios daugumos žmonių gyvenimas yra kupinas tokių situacijų, kai mes reaguojame neadekvačiai dabarčiai, nelogiškai, būdami karmiškai įtakojami, tačiau to nepastebėdami, nesuvokdami.
Tiesa, daugumoje atvejų šis praeities įtakojimas pasireiškia gana švelniai, sunkiai atpažįstamai ir tik kartais pereina į aršias reakcijas, kurios suvokiamos kaip liguistos, neurotinės, neadekvačios… Bėda yra ta, jog, kuomet tokios reakcijos kartojasi dažniau, aplinkiniai (ir pats žmogus) ima manyti, jog tiesiog jo charakteris, psichika yra neurotiška, nestabili, kai tuo tarpu toks reagavimas yra natūralus praeityje traumuotai sąmonei, kuri ir vėl susiduria su kažkuo panašiomis aplinkybėmis, tačiau to nežino, nėra informuota…
Taigi neretai ne charakteris kaltas, o skausminga patirtis, skelbianti aliarmą. Panaikinus įrašus, padėjus sąmonei suvokti tikrąjį dirgiklį, ji nurimsta, ima reaguoti adekvačiai dabarties situacijoms. Tai yra ji ima reaguoti ne iš praeities į dabartį, o iš dabarties į dabartį, kai sąmonė iš esmės yra centruota dabartyje. Būtent tai reakciją gali padaryti sveiką. Asmenybę – stiprią. Ne kartą buvau tokių pokyčių liudininkė…
Tokiais atvejais, atrodo, keičiasi žmogaus charakteris – jis tampa ramesnis, užtikrintesnis. Nors iš tiesų tiesiog iš karminio kūno pašalinama skausmo įkrova, ji yra suvokiama bei įprasminama, transformuojama, dėl ko nesąmoningos reakcijos sumažėja, tampa ramesnės, žmogus ima labiau pasitikėti savimi, nukreipia savo dėmesį, jėgas į dabartį… Dauguma dramų yra susijusios su tokiu praeities sąlygotu elgesiu – taip tęsiasi karmos ratas, tačiau kartu ir evoliucija – žmogus vis dėlto nenori kentėti, ir tai jį skatina susivokti, ieškoti kančios priežasties, siekti ją panaikinti ar sumažinti.
-
Neadekvačiose situacijose užduokite sau klausimus
Labai pravartu tokiose neadekvačiose situacijose, kuriose elgiatės jums nebūdingu būdu, save paklausti: ar tai dabarties pyktis, ar jo priežastis dabartyje? Ar tai mano dabartinės asmenybės pyktis, baimė, ar ji adekvati dabarčiai? Ar šį pyktį pagimdė dabartinė situacija? Kaip aš save suvokčiau, jei paklausčiau: koks tikrasis vardas to žmogaus, kuris rėkia, kenčia ar patiria baimę, kuris taip neadekvačiai reaguoja? Kokia jo lytis, amžius, tautybė, aplinka? Kokius rūbus ant savęs jausčiau, jei būčiau jis?
Ar visa tai atitinka mano dabartinę asmenybę? Jei aptikote tą informaciją, pojūtį, kuris yra neadekvatus dabarčiai, būtent tai gali padėti jums suvokti, jog kabinatės į seniai praeitin nugrimzdusias istorijas, į situacijas, kur kentėjote ar nusikaltote, buvote apgauti, tačiau ne Jūs. Mirėte – ne Jūs, ne Jūsų asmenybė. Tačiau Jūs galite tai pratęsti ir šiame gyvenime, jei Jums vis dar įdomesnė už viską drama, o ne laimingas, turiningas, sąmoningas gyvenimas čia ir dabar.
-
Suvaldykite potraukį veržtis į dramas
Racionaliu protu mes puikiai žinome, jog gyventi harmoningai, gražiai yra gerai. Rodos, jog racionaliąja savo asmenybės dalimi to ir siekiame. Tačiau kaip dažnai mūsų emocijos veržiasi patirti kažką žymiai gilesnio, stipresnio, ką šiandienoje asmenybė dažniausiai gali įsivaizduoti bei susieti tik su drama. Būtent todėl neretai žmogus, protu siekiantis darnos, savo emocijomis, poelgiais linksta į dramą, nelaimę, rodos, pats jos ieško – Siela puikiai žino, jog yra nemari, kad ir kiek kartų mirtų fizinis kūnas. O drama, kurioje visa, kas yra viduje, virpa, išgyvena didžiules pamokas, gyvenimo pilnatvę bei didybę… Gyvenimas tokiais momentais yra išgyvenamas kaip be galo svarbus, reikšmingas, net jei jis tuo pačiu metu yra dramatiškas…
-
Gyvenimo didybę galima patirti įvairiai
Dvasinio gyvenimo pilnatvę, didybę galima patirti nebūtinai per nelaimes, dramatiškas situacijas. Deja, kol Siela yra nebrandi, ji neranda, nežino, kaip sąmoningu, valdomu būdu atidaryti duris į visa persmelkiantį, didingą gyvenimo patyrimą… Tai ateina tik su Sielos branda. Anksčiau ar vėliau tai ateina…
Taigi neretai toks neadekvatus elgesys yra reakcija ne į tai, kas vyksta dabar, bet reakcija į tai, kas vyko kažkada, bei kyla ne iš šios, ne Jūsų, o kitos asmenybės reakcijų, kuri gyveno kažkada, turėjo kitą vardą, dažniausiai kitą tautybę, išsiauklėjimą, profesiją, neretai – kitą lytį, tai yra visai kitą gyvenimą, ir neabejotinai išgyveno dramą. Paprastai būtent didelis praeities skausmas ar pažeminimas, sunaikinimo baimė užsifiksuoja, įsispaudžia karminiame kūne giliau nei kiti įrašai bei lieka pasislėpusi, sunkiai prieinama dėl skausmo įrašų.
Natūralu paklausti: kuo čia dėtas aš, jei visa tai kentė visai kita asmenybė? Tie momentai, kuriuose išgyvenome džiaugsmą, pasaulio pritarimą, takiai įsiaudžia į mūsų charakterį, tampa sąmoningumo, asmenybės jėgos, gyvybingumo, savigarbos pagrindu. Energija, sąmonės šviesa per šiuos patyrimus, jų audinį lengvai persismelkia – juk jie padeda, o ne trukdo bendrauti su pasauliu, įsitvirtinti jame. Ko gero, tokiu atveju neklaustume, kuo čia dėta mano asmenybė, jei turiu savyje praeities gyvenimuose išugdytus talentus, pavyzdžiui, tapybos, logikos. Kam man jie reikalingi? Tiesiog naudojame juos, nesusimąstydami, ko dėka turime išskirtinius sugebėjimus. Tačiau yra visai kitaip, kai praeitis susisieja su mumis ne per jėgą, talentus, gerą karmą, o per skausmą, problemas…
-
Dvasingumas susijęs su troškimu priimti visas savo dalis
Vis dėlto, dvasingumas (o taip pat ir valymasis) visuomet yra susijęs su sąmoningu arba nesąmoningu troškimu priimti visas savo dalis, apšviesti jas sąmonės šviesa – net ir tas, kurios susijusios su skausmu, skriaudomis, tačiau realizuoti tai nėra taip paprasta … Nepaisant to, net kuomet asmenybės racionalus protas, ego baimingai traukiasi, aptikusi savo silpnybes, Sielos, dvasios aspektai kartais karštai trokšta apsivalyti. Tokiu būdu Siela, Dvasia peržengia baimingus asmenybės ribotumus, kviečia ją tobulėti, nepaisant sunkumų. Kaip svarbu tuomet surasti balansą, pusiausvyrą tarp nemarios, nežabotos, amžinai laisvos dvasios impulsų bei asmenybės tobulėjimo poreikių…
-
Išlaikykite ištikimybę savo pasirinktam keliui, nesiblaškykite
Tokiais momentais, kurie byloja apie tam tikrą pirminį pasiektą apsivalymo rezultatą, svarbu teisingai, išmintingai reaguoti į tai, kas vyksta, bei neskubėti vertinti. Sprendimas dar labiau sustiprinti, pagreitinti dvasines praktikas (tai yra daugiau melstis, daugiau medituoti, kartoti daugiau mantrų, užgniaužti savo emocijas) galėtų tik dar labiau išjudinti pusiausvyrą iki visai nebevaldomų situacijų, dramų – tokiu būdu praeities nesėkminga karma sėkmingai persikeltų į dabartį, būtų pratęsta. Tačiau juk dvasinio tobulėjimo tikslas yra ne toks, o priešingas – vaduotis iš praeities karmos įtakos, tapti sąmoningesniu, harmoningu žmogumi.
Kita reakcija, kurią noriai pasiūlo artimieji tokiais atvejais – visiškai nutraukti meditacijas, maldas, dvasines praktikas, kaip sukeliančias nemalonumus, kaip pavojingas, nereikalingas. Neretai čia pasiūlomi primityvūs proceso aiškinimai: „Tave nužiūrėjo, tu esi prakeikta, geriau neik dvasinio tobulėjimo keliu, nes iš to bus tik nelaimės…“ Neretai siūloma eiti pas būrėją, ekstrasensą nuimti prakeikimą, nužiūrėjimą… Gerai, jei tikrai rasite žmogų, kuris sugebės suvokti, kas vyksta, bei mokės padėti, tačiau taip būna ne visada. Manau, tokias situacijas galima būtų traktuoti kaip Jūsų sąmoningumo, ištikimybės savo tikrosioms vertybėms, drąsos ir atkaklumo dvasiniame kelyje išbandymą.
-
Mokykitės neprisirišti prie emocijų, būkite čia ir dabar
Net jeigu nežinote, iš kur konkrečiai kilo staigios baimės, pyktis, silpnumas ar įtarinėjimai – mokykitės neprisirišti prie emocijų, stebėti mintis ir jausmus, jų nesureikšminti, būti čia ir dabar. Tai padės Jums bet kokiu atveju, nors ir ne taip greitai, žinoma, ir jei to sieksite negobšaudami bei nepersistengdami… Šie įgūdžiai – tai yra savikontrolė, susivokimas – yra būtent tie, kurie pravers ne tik šiame, bet visuose Jūsų gyvenimuose. Todėl neleiskite protui spekuliuoti, o sau dvasiškai tinginiauti, sakydami, jog nieko negalite padaryti, nes nežinote baimės, iškilusių silpnybių priežasties.
-
Atsirinkite praktikas, naudodami intuiciją
Visiškas praktikų nutraukimas būtų tiek pat drastiškas sprendimas, kaip ir sprendimas praktikuoti dar daugiau, kuo stipriau, intensyviau. Manau, išmintingiausia būtų prisistabdyti bei pajusti, ar ne laikas praktikuoti ramiau, nuosaikiau, ar Jūsų praktikos neišjudino per daug Jūsų karminio kūno, tačiau praktikų nenutraukti visai.
Labai svarbu atsirinkti, suvokti, kokio veiksmingumo yra praktikos, kurias darote – galite atsirinkti ramesnes, saikingesnes. Čia jums prireiks intuicijos: tos pačios praktikos vieniems veikia stipriau, kitiems silpniau. Nors ir yra bendri dalykai, vis dėlto kol kas neturime metro praktikų poveikiui išmatuoti. Galų gale labai svarbu net ir ramiausioje, taikingiausioje praktikoje nepersistengti, negobšauti, nesiekti per vieną dieną ar metus tapti tobulybe – tai labai būdingas įkarštis praktikos pradžioje. Galite likti prie visiškai paprastos, trumputės, nesudėtingos praktikos, kuria visiškai pasitikite bei darote ją lengvai.
-
Evoliucijoje negalima ir nereikia peršokti laiptelio
Dvasios jėgos yra grandiozinės – jei Jūsų praktiką per stipriai įkvepia puikybė, noras didžiuotis savo asmenybe, jausti jos jėgą, nuolat susidursite su išbandymais, kol tai savyje atpažinsite, įgysite kuklumo bei saiko, susitaikymo su evoliucijos proceso tęstinumu, vientisumu bei autentiškumu. Evoliucijoje negalime peršokti iš pirmadienio tiesiai į šeštadienį – net jei sakytume, jog galima pagreitinti evoliuciją, teks greitesniu tempu praeiti kiekvieną laiptelį. Jei peršoksite – tai jau nebebus evoliucija. Jūs galite tam tikrų pastangų ar aplinkybių, praktikų dėka laikinai peršokti ant aukštesnio evoliucinio laiptelio, tačiau žemesnėse, peršoktose pakopose vis tiek trūks elementaraus patyrimo, įgūdžių, būtinų būsimuose etapuose, kuriuos gauna Siela, nuosekliai praeidama visą kelią, taigi neabejotinai anksčiau ar vėliau iškils trūkstamų įgūdžių poreikis, būtinybė anksčiau ar vėliau sugrįžti ir išmokti tai, kas praleista, o tai nėra malonu ar paprasta.
-
Duokite sau laiko
Net jei išsigandę ar dėl kitų priežasčių visai pristabdytumėte dvasines praktikas, svarbu, jog nepasmerktumėte savęs už tai, kad jas darėte, jog siekėte tobulėti, neieškotumėte kaltininkų ten, kur jų nėra.
Kiek pristabdžius praktikas, suteikus sau daugiau laiko pagalvoti, mūsų asmenybė pasitelkia ne tik proto, bet ir intuicijos resursus situacijai spręsti. Be to, labai suaktyvėję procesai tiesiog tampa ramesni, neprovokuodami mūsų nevaldomų reakcijų. Jei per daug neskubate, į pagalbą, ten kur reikia, spėja ateiti aplinkinis pasaulis – situacijoms neretai reikia tam tikro laiko, kad kažkas ramiai pasikeistų į teigiamą pusę. Jūsų artimiems žmonėms reikia laiko, kad suvoktų, ką darote, bei suprastų jus, net jei jie yra geranoriški, mylintys ir norintys jums padėti. Staigūs pokyčiai visuomet gąsdina pasaulį… Egzaltacija, į kurią dažniausiai einama iš puikybės, gąsdina pasaulį. Todėl, jei nenorite gąsdinti pasaulio – o drauge ir savęs – siekite kuo paprastesnės savo būties bei to, ką darote, išraiškos.
-
Kiekvienas turi savo vystymosi greitį
Yra tam tikras kiekis, saikas pasikeitimų, kokį vienu metu Sąmonė, esanti tam tikrame evoliucijos lygyje, gali harmoningai pakelti – ji turi savo vystymosi dinamikos vidurkį, greitį, kurį staiga padidinti nėra saugu. Ji turi savo sąmonės procesus saugančius saugiklius, kurie pakelia tam tikro aukščio, dažnio vibracijas, o, peržengus šį slenkstį, pradeda veikti nebeharmoningai. Susivokimas apie šiuos savo sąmonės saugiklius, jų pajutimas, savo vystymosi harmoningo greičio pajutimas ateina tik su praktika – tam reikia laiko, kantrybės. Kito būdo, deja, nėra. Net ir daugybė patarimų, perspėjimų apie atsargumą kartais nepadeda: sunku padėti bėgančiam žmogui – jis turėtų bent atsigręžti arba stabtelėti, įsiklausyti, padaryti išvadas, keisti tempą, kryptį, ieškoti naujų gyvenimo būdo modelių. Jei atsakymas yra „Taip taip, aš žinau“, puikybei genant žmogų didžiausiu galimu tempu toliau, jo sustojimas taip pat bus staigus bei nemalonus…
-
Kartais iš meilės tenka laukti artimųjų
Taip pat yra tam tikras saikas, greitis, kokiu gali prisitaikyti prie jūsų pokyčių jums brangūs, artimi žmonės, kolegos, viršininkai, vaikai, tai yra artima jums aplinka – tai taip pat labai svarbus praktikų aspektas, kurio būtina paisyti.
Jei eisite pirmyn, neatsižvelgdami į aplinkos nuomonę, reakciją, tai yra nesistengdami susiderinti su aplinkiniu pasauliu, sunku bus tokią praktiką vadinti dvasinga ir ją išlaikyti evoliuciniame, vertybių kaupimo, o ne degradaciniame, tai yra jų naikinimo, kelyje. Taigi neretai teks prisistabdyti ne dėl savęs, o dėl kitų, kurie nespėja taip greitai keistis, kaip Jūs norėtumėte, iš meilės jiems bei pasauliui. Tai taip pat natūralus procesas dvasiniame kelyje. Nei vienas iš ilgiau bei sėkmingai praktikuojančių, manau, jo neišvengia. Kartais tiesiog tenka kantriai laukti – tai taip pat yra dvasinės praktikos dalis.
-
Dvasinių praktikų pasekmės turi tendenciją akumuliuotis
Reikėtų žinoti, jog mantrų arba jogos, meditacijos praktikų padariniai pasijunta anaiptol ne iš karto: jie turi tendenciją kauptis, akumuliuotis, dalinai pasireiškia iš karto, tačiau kita dalis įdirbio, rezultatas gali ateiti, priartėti staiga, tam susidarius palankioms aplinkybėms, tai yra, kai sąmonė, energetinis kūnas, susidariusios aplinkybės prisileidžia šiuos naujai atsiradusius dvasinius ar energetinius tūrius, pažinimą, jėgą – juk ne be reikalo jogoje sakoma, jog meditacijos rezultatas ateina ne tuomet, kai stengiamės, bet, kuomet pavargę nuo pastangų, atsipalaiduojame…
-
Harmoningai integruoti dvasines patirtis – labai svarbus uždavinys
Vis dėlto palanki situacija dvasios įdirbiui, energijai nusileisti į materiją ne visada yra traktuojama kaip patogi asmenybės lygmenyje, ne visada esame pasiruošę šią jėgą priimti savo pasaulietiniame gyvenime.
Kai meditacijos, karštos maldos metu žmogus stipriai priartėja prie aukštesnėse vibracijose esančių dvasios lygmenų, prisiliečia prie jų savo sąmone, neretai jį pribloškia, sukrečia ši didybė, spindesys, neaprėpiamumas, tyrumas, besąlyginės meilės, beribio grožio, palaimos išgyvenimas. Pats šis patyrimas yra puikus, jame nėra nieko blogo: juk vienas iš dvasinio darbo tikslų – priartinti sąmonę prie amžinų dvasios lygmenų išgyvenimo, išskleisti ją čia, įtvirtinti jos buvimą dvasioje (būti arčiau Viešpaties) bei siekti būdų sujungti šią patirtį su grubesniąja realybe – mentaline, arba minties, karmine, tai yra likimo audiniu, astraline, arba energijų, emocijų kūnu bei pasauliu, ir materija, tai yra materialiu kūnu, daiktų pasauliu. Tai yra ilgas, daugiaplanis, sudėtingas procesas. Dvasinių patirčių suintegravimas, harmoningas jų įpynimas į visą likusį mūsų gyvenimo audinį – viena iš didžiausių problemų, uždavinių dvasiniame kelyje.
Savanaudiškoji, inertiškoji Ego dalis žmoguje, siekianti pirmiausia komforto fiziniam kūnui, neretai prabyla baimėmis: „Kam čia man reikia tų dvasinių patirčių, jei jos purto, krato – matyt, yra pavojingos, apsieisiu be jų…“
Tačiau ar tikrai žmogus gali visiškai apsieiti be sąmoningų dvasinių patirčių, ar tai įmanoma? Logiška būtų atsakyti taip: jei žmogus būtų tik fizinis kūnas, kuriuo pirmiausia yra tokiu būdu rūpinamasi, tai yra daiktas, neturintis savyje jokios didingos, amžinos, nesavanaudiškos dvasinės dalies, esaties. Tačiau ar iš esmės jis toks yra? Ar galima sakyti, jog laikinas fizinis kūnas yra privilegijuota, svarbesnė dalis jame nei Siela bei amžina Dvasia? Ar taip gali būti? Manau, jog tik amžinoji dalis žmoguje gali būti pagrindinė, vedanti, tik iš jos kyla pagrindinės jo reikmės, net jei tuo metu žmogus to nesupranta.
Juk ne be reikalo kokia bebūtų kiek sąmoningesnė (net ir primityvi) žmogiškoji bendruomene, joje visuomet užgimdavo ir tęsdavosi religinė, dvasinė patirtis, reglamentuota aiškiomis taisyklėmis, reikalavimu atiduoti duoklę dvasios pasauliui savo dėmesiu, energija, malda, ritualais.
-
Egzaltacija: jos priežastys ir pasekmės
Daugybę kartų mačiau, su kokiu beribiu alkiu veržiasi žmogaus Siela, sąmonė, vėl sugebėjusi išgyventi tikrą dvasinę patirtį, link dvasios pasaulių, kaip ji nenori iš ten sugrįžti. Tai būdinga tais atvejais, kai kasdieniame žmogaus gyvenime visiškai nėra vietos dvasingumui, kai jo aplinka, darbas, šeima gyvena pragmatiškai, ypač materialiai. Siela tuomet, nematydama būdų gauti sau peno, užsispaudžia, paslepia savo šviesą, poreikius bei laukia arba kenčia vis mažėjančioje racionalumo, vartotojiškumo, materialumo dėžutėje.
Tačiau gavusi po ilgo laukimo, užsispaudimo galimybę vėl prisiliesti prie taip išsiilgtų pasaulių, ji veržiasi į juos egzaltuotai, nevaldomai, maištingai, baimėje prieštaraudama prieš tai, jog jie ir vėl jai bus uždaryti ilgiems laikams.
Būtent tai kelia vieną iš didžiausių problemų dvasiniame kelyje, tai yra nesąmoningą egzaltuotumą, skubėjimą, genamą baimės: „Tai niekada daugiau nebepasikartos.“ Tuomet yra ignoruojamas sveikas protas, patarimai, atsargumas. Tai taip pat yra karma, tamsos amžiaus, kali jugos, materializmo padarinys, jog anksčiau bet kokio sąmoningo prisilietimo prie dvasios pasaulio buvo atsisakyta…
N. Gabija Wolmer