Dėkingumo mažiems dalykams praktika

Yra labai daug įvairių visokių tų praktikų, bet vis dėlto noriu duoti jums vieną, atrodo , pakankamai paprastą ir labai susijusią su Tyrumu, nes manau, kad ji labai svarbi.

Kodėl? Todėl, kad dvasiniame kelyje fundamentas turi būti Meilė ir Gerumas. Ir dar, sakyčiau, Dėkingumas. Tai labai pasaugo, jei mums užtenka jų dvasiniame kelyje, o jeigu trūksta, iš karto kyla didžiuliai pavojai. Todėl prieš atliekant kokias nors sudėtingas praktikas svarbu nuolat ugdyti šias savybes, jų nepamiršti. Ši praktika ir padės tai prisiminti, įtvirtinti kasdieniame gyvenime, be to, jei darysite ją nuoširdžiai, tiesiog pasijusite palaimingai.

Kaip ši praktika yra daroma?

Tegul jus veda jūsų vidinis kūdikis, vidinis vaikas – juk būtent vaikystėje mes mokame būti laimingi spontaniškai, natūraliai. Vadinasi, vaikas žino, kaip būti laimingam. Nors nėra taip, kad jam nesvarbu pažinimas ar kad jis nėra aktyvus. Ne, jis yra aktyvus, bet sugeba būti ir laimingas. Jis žino, kaip leisti gyventi savo jausmams.

Taigi šita praktika turėtų būti tokia: einate į aplinkinį pasaulį, kuris yra nuostabus, ir surandate kokį nors objektą – niekuo neypatingą, tiesiog tą, kuris kažkaip patrauks jūsų širdį ar akį. Pavyzdžiui, pamatote kokią žolytę ar gėlytę. Jinai gali būti net ir nutrypta, bet jums turi tapti viena, vienintelė. Sustokite. Pamatykite ją aiškiai, pajauskite ją visą kaip tobulą. Pajauskite, kokiu būdu ji yra tobula. Pajauskite, jog jūs su ja esate viena. Ir pajauskite Dėkingumą. Būtent jai.

Nereikia abstrahuotis, kad „aš dėkoju visoms pasaulio gėlėms ir t.t…“ Tai būtų tik ego tarškesys! Ne! Sugebėkite išgyventi Dėkingumą tam vieninteliam dalykui, kurį išsirinksite. Pavyzdžiui, tai vienai gėlytei, nesvarbu kokiai (tai gali būti, pavyzdžiui, ir medis ar jo šakelė, netgi nulūžusi šakelė ant žemės). Bet ji vienintelė, ji ypatinga, ją pamatyk, ją vieną. Ir jai – tokiai, kokia yra, su viskuo, kokia jinai yra, – išgyvenk Dėkingumą, surask, už ką tu gali būti jai dėkingas, kaip esi viena su tuo. Ir išreikšk dėkingumą nusilenkimu. Nebūtinai iki žemės, bet tiesiog nuoširdžiai nusilenk jam/jai.

Tai gali būti grybas arba tiesiog medžio kamienas, akmuo, kankorėžis ar takelis. Bet kas, tačiau konkretus dalykas, vienas vienintelis (tik šiuo atveju ne žmogus – tai būtų jau kitokia praktika). Jei,  pavyzdžiui, vazonas gėlių, tai netgi tame vazone išsirink vieną žiedą ir nebūtinai patį gražiausią. Pavytusį – dar geriau, daugiau išminties ateis su tuo veiksmu. Taigi pirmyn! Išdrįskite išreikšti dėkingumą paprastiems dalykams, pajusti vienį su paprastu, vieninteliu gyvu kažkuo, nebijodami tai parodyti nusilenkimu.

Kokia meilė veriasi, kada mes ją atgręžiame į netobulus dalykus, ar ne? Jūs pajutot? Va, čia ir yra tas stebuklas: kada mes atkreipiame savo mylintį, labai atidų žvilgsnį į ką nors labai labai paprasto, rodos, neypatingo, surandame tiek daug dėkingumo savyje. Patiriame tą Pasaulio Motinos besąlyginės Meilės žvilgsnį. Ir tik tada mes galime surasti, kad turime jį savyje, kad mokame taip mylėti, kad mums tai duota…

Jei darėte skubėdami, būtinai padarykite dar kartą – be jokio skubėjimo, nuoširdžiai.

Manau, yra puikus dalykas atgręžti mylintį žvilgsnį ir į pūvančius, nykstančius, pasenusius dalykus – kaip sūpynės, suolelis ar medis, – nes tai padeda mums išmokti mylėti senus žmones, atskleidžia tą seno žmogaus stebuklą.

N. Gabija Wolmer