Svamis Šri Juktešvaras Giri
Šventasis mokslas
Aštuoni pančiai trukdo žmogui judėti į priekį; tai: pasibjaurėjimas (neapykanta), drovumas, bailumas, liūdesys, kitų smerkimas, rasiniai prietarai, šeimos (giminės) arogancija ir puikybė, pasitenkinimas savimi (išpuikimas).
Pašalinus aštuonis pančius prabunda širdies dosnumas.
Tuomet žmogus jau yra tinkamas praktikuoti Asanas, Pranajamą, Pratjaharą, o taip pat gali mėgautis vidiniu gyvenimu (išsipildžius visiems jo norams ir tuo pačiu išsilaisvinus nuo jų).
Asana – reiškia stabilią ir malonią kūno padėtį.
Pranajama reiškia pranos – gyvybinės jėgos (energijos) valdymą.
Pratjahara reiškia jausmų atitraukimą nuo išorinių objektų.
Kuomet jau yra pasiektas, nepajudinamas moralinis stabilumas, tai panaikina visas kliūtis kelyje į išsivadavimą. Yra aštuonios šių klūčių rūšys: neapykanta (pasibjaurėjimas), kuklumas (drovumas), bailumas, išgyvenimas, kitų teisimas, rasiniai prietarai, šeimos (giminės)arogancija ir ribotas pagarbos jausmas kitiems. Šios aštuonios charakteristikos iš esmės parodo žmogaus širdies skurdumą. Pašalinus šias aštuonias kliūtis prabunda širdies dosnumas – Viratva, arba Mahattva, o tai suteikia žmogui gebėjimus praktikuoti Asanas (būti stabilioje ir malonioje pozoje), Pranajamą (valdyti praną – nevalingų nervų elektriškumą) ir Pratjaharą (pakeisti valingų nervinių srautų kryptį iš išorės į vidų). Šios praktikos leidžia žmogui per pasitenkinimą tais jausmų objektais, kurie priklauso vidiniam gyvenimui, vadinamam grihasthyashrama – namo šeimininko gyvenimu, patenkinti savo širdies norus.
Bet kuriuo momentu žmogus gali savo nuožiūra įjungti į darbą valingus nervus, o pajutęs nuovargį duoti jiems atitinkamą poilsį. Kuomet valingi nervai nuvargsta ir reikalauja poilsio, žmogus natūraliai užmiega; sapne valingi nervai ilsisi, atsinaujina ir po to vėl gali dirbti iš visų jėgų.
Tačiau nevalingi žmogaus nervai nepriklauso nuo jo valios ir dirba be perstojo, savarankiškai nuo pat gimimo dienos. Ir, kadangi jis negali jų valdyti, tai jis negali niekaip įtakoti jų veiklos. Ir todėl, kai tokie nervai pavargsta, jie natūraliai užmiega. Šitas nevalingų nervų miegas vadinamas Mahanidra – didžiuoju miegu arba, kitaip, mirtimi. Tuomet visų organų ir sistemų, valdomų nevalingais nervais, darbas sustoja: nutrūksta kraujotaka, kvėpavimas ir kitos fizinio kūno funcijos; pats kūnas pradeda natūraliai irti.
Po tam tikro laiko, kada didysis miegas – Mahanidra – baigiasi, žmogus prabunda, be to prabunda su visais savo norais, – ir persikūnija į naują fizinį kūną tam, kad užbaigtų pradėtą darbą ir įgyvendintų visus aistringus savo norus. Tokiu būdu žmogus pats pririša save prie gyvenimo ir mirties grandinės ir kenčia pralaimėjimą, bandydamas pasiekti galutinį išsivadavimą – atsikratyti šios grandinės.
Tačiau jeigu žmogus išmoks valdyti nevalingus nervus, įvaldęs aukščiau paminėtą Pranajamą, tada jis galės sustabdyti natūralų grubios materijos kūno irimą, periodiškai duodamas poilsį nevalingiems nervams, kurie valdo širdį, plaučius ir kitus gyvybiškai svarbius organus, taip pat, kaip jis tai daro su savo valingais nervais įprastai miegodamas. Nevalingi nervai, gaudami tokį poilsį per pranajamą, atgyja ir atsinaujina ir gali dirbti su naujomis jėgomis ir atsinaujinusiu gyvybingumu.
Taip, kaip po įprasto miego valingi nervai tinkamai pailsi, žmogus natūraliai prabunda ir jam nereikia jokios pagalbos iš šalies, taip ir po didžiojo miego – mirties, – kai jis visiškai pilnai pailsi, jis prabunda gyvenimui žemėje taip pat natūraliai naujame kūne. Ir jeigu žmogus kiekvieną dieną galės sąmoningai „numirti“, tai yra kiekvieną dieną savo pavargusiai nervų sistemai – tiek valingai, tiek ir nevalingai valdomai – sąmoningai duos poilsį praktikuodamas pranajamą, tai visa jo fizinė sistema, kaip visuma, nuolatos dirbs nepaprastai galingai.
Gyvenimas ir mirtis tampa kontroliuojami jogo, kantriai praktikuojančio pranajamą. Tokiu būdu jis gelbsti savo kūną nuo ankstyvo irimo, kuriam yra pasmerkti dauguma žmonių, ir gali pasilikti savo dabartinėje fizinėje formoje tiek laiko, kiek nori; taip pat jis gauna galimybę pilnai atidirbti savo karmą, būdamas tame pačiame kūne, ir patenkinti visus savo širdies norus (o tai reiškia išsilaisvinti nuo jų). Galutinai apsivalęs, jis daugiau nebeturi poreikio vėl sugrįžti į šį pasaulį, įtakojamą Tamsos, Majos, arba kentėti, išgyvenant „antrą“ mirtį.
Jei žmogus trokšta turėti kokį nors išorinį daiktą, tai įgydamas jį, jis džiaugiasi šiuo turėjimu. Tačiau, nukreipdamas savo jausmus, kuriais šitą daiktą suvokia, mėgavimuisi juo, žmogus niekada nepasiekia galutinio savo norų patenkinimo: jie tik dvigubai išauga. Jeigu, atvirkščiai, jis kurį laiką sugebės nukreipti visus savo jausmus į vidų – savojo Aš suvokimui, tai šiuo atveju jis nedelsdamas patenkins visus savo širdies norus.
Tokiu būdu, aukščiau minėtos Pratjaharos, susidedančios iš valingų nervų krypties pakeitimo nuo išorinių objektų į vidų, praktikavimas ir yra tas geidžiamas kelias, kuriuo eidamas, žmogus gali pasiekti visų savo žemiškų norų išsipildymą. Kitu atveju jis privalo vėl ir vėl persikūnyti į naujus kūnus – iki to laiko, kol nebus atidirbti visi jo pasaulietiniai troškimai ir jis neišsilaisvins iš visų savo norų.
Žmogus negali nei jausti, nei normaliai galvoti, jeigu jo protas nėra geroje, malonioje būsenoje; o atskiros žmogaus kūno dalys yra taip tampriai susietos viena su kita, kad jeigu net mažiausia jo dalelė truputį sutrikusi, tai bus sutrikusi visa organizmo sistema. Todėl, kokio nors dalyko pažinimui, visiškai aiškiam jo prajautimui visa širdimi, būtina pašalinti net nereikšmingus sutrikimus, o tam reikia praktikuoti Asanas – stabilias ir malonias kūno pozas.
