Šri Ramana Maharši

Kokia yra proto prigimtis?
Tai, ką vadiname protu, yra nuostabi galia, slypinti Esatyje. Ji kylančių minčių priežastis. Be minčių protas neegzistuoja, todėl mintys ir yra proto esmė. Be minčių nėra ir pasaulio, kuris egzistuotų nepriklausomai. Giliai miegant minčių nėra – nėra ir pasaulio. Sapnuojant ar esant būdravimo būsenoje minčių yra, todėl yra ir pasaulis. Visai kaip voras išleidžia iš savęs tinklo giją, o paskui ją vėl įtraukia atgal į save, taip protas pats iš savęs projektuoja pasaulį ir vėl jį išskaido savyje. Kai iš Esaties pasireiškia protas, pasirodo pasaulis. Kai pasaulis pasirodo (esąs tikras), Esatis nesireiškia. O kai Esatis reiškiasi (šviečia), pasaulio nėra. Kai kažkas imsis atkakliai tirti proto prigimtį, protas liausis palikinėjęs Esatyje savo nuosėdas. Kas šiuo atveju vadinama Esatimi, yra Atmanas. Protas visada egzistuoja tik priklausomybėje nuo kažko grubaus; vienas jis neegzistuoja. Todėl protas yra vadinamas subtiliuoju kūnu arba siela (jiva).

Koks tyrimo kelias turi būti pasirinktas, kad suvokti proto prigimtį?
Tai, kas šiame kūne kyla kaip „Aš“ yra protas. Jei kažkas ims ieškoti, kur kūne pirmiausia kyla mintis „Aš“ , supras, kad tai įvyksta širdyje. Šioje vietoje yra proto ištakos. Net jei asmuo nuolat galvos „Aš“, tas „Aš“ bus nuvestas į šią vietą. Iš visų minčių, kurios kyla prote, mintis „Aš“ yra pirmoji. Tik šiai minčiai kilus, gali rastis kitos. Tik po pirmojo suvokto asmeninio įvardžio atsiranda antras ir trečias. Be pirmojo nekiltų ir kiti du.

Kaip protas tampa ramus?
Tiriant „Kas aš esu?“. Mintis „Kas aš esu?“ sunaikins kitas mintis, ir kaip pagalys, skirtas maišyti laužo nuodėguliams, galiausiai ir pats bus sunaikintas. Tada atsiras Esaties suvokimas.

Kaip nuolat laikytis minties „Kas esu?“
Kai kitos mintys kyla, žmogus neturėtų jų sekti, bet turėtų tirti: „Kam jos kyla?“. Ir nesvarbu kiek minčių bekiltų. Kai tik mintis ateina, žmogus turėtų kruopščiai ištirti: „Kam ši mintis kilo?“. Atsakymas, kuris turėtų paaiškėti, būtų : „Man“. Jei žmogus tuoj po to imtų aiškintis „Kas aš?“, protas grįžtų į savo ištakas ir mintis, kuri kilo, nurimtų. Su tokia nuolat kartojama praktika*, protas išsiugdytų gebėjimą likti savo ištakose. Kai protas, kuris yra subtilus, pasirodo per smegenis ir jutimo organus, atsiranda grubiosios formos ir vardai; kai jis lieka širdyje, formos ir vardai išnyksta. Neleidimas protui reikštis ir jo laikymas Širdyje, yra tai, kas vadinama „tikrąja prigimtimi“ (antarmukha). Leidimas protui ištrūkti iš Širdies vadinamas „išreiškimu“ (bahir – mukha). Tokiu būdu, kai protas yra laikomas Širdyje, mintis „Aš“, kuri yra visų minčių šaltinis, išnyks ir amžinai egzistuojanti Esatis nušvis. Ką žmogus bedarytų, jis turi tai daryti be asmeninio „Aš“. Jei kažkas šitaip elgsis, viskas atsiskleis kaip Šivos (Dievo) prigimtis.

Ar nėra kitų priemonių protui nuraminti?
Kitų adekvačių priemonių, kaip tyrinėjimas, nėra. Jei kitomis priemonėmis bus siekiama valdyti protą, jis atrodys valdomas, bet vis vien veršis tolyn.
Taip pat jei bus valdomas kvėpavimas, protas nurims; bet bus ramus tik tol, kol bus valdomas kvėpavimas, kai šis atsinaujins, protas taip pat vėl ims judėti ir klajos, tarsi būtų paskatintas likusio įspūdžio. Kvėpavimo ir proto ištakos tos pačios. Mintis, be abejo, yra proto prigimtis. Mintis „Aš“ yra pirmoji mintis prote ir tai yra įasmeninimas. Iš ten, kur atsiranda įasmeninimas, atsiranda ir kvėpavimas. Štai kodėl kai protas ramus, kvėpavimas yra valdomas, o kai kvėpavimas yra valdomas – protas ramus. Bet gilaus miego būsenoje protas taip pat būna ramus, tačiau kvėpavimas nesustoja. Tokia yra Dievo valia, kad kūnas gali būti užkonservuotas ir kiti žmonės gali suprasti, kad kūnas nėra miręs. Būdravimo ir samadhi* būsenoje, kai protas yra ramus, kvėpavimas yra valdomas.
Kvėpavimas yra grubioji proto forma. Iki pat mirties protas palaiko kūne kvėpavimą; ir kai kūnas miršta, protas pasiimą kvėpavimą kartu su savimi. Štai kodėl kvėpavimo valdymo treniruotės yra tik pagalbos protui suteikimas, kad šis būtų ramus (manonigraha); proto jos nenusinaikina (manonasa).
Visai kaip kvėpavimo valdymo treniruotės, meditacijos į Dievybių formas, mantrų kartojimai ar susilaikymai nuo tam tikro maisto ir t.t., yra tik pagalbinės priemonės palaikyti protą ramų.
Meditacijomis į Dievybių formas ir mantrų kartojimu protas sutelkiamas į vieną tašką. Protas visad klaidžios. Panašiai kaip drambliui būtų duota grandinė, kad šis sulaikytų straublį, jis eis toliau tik laikydamas grandinę ir nieko daugiau. Taip yra ir kai protas užimtas vardu ar forma, jis tversis tik jo. Kai protas išsiplečia į nesuskaičiuojamas minčių formas, kiekviena mintis tampa silpna; bet kai mintys pasidaro sutelktos, ir protas tampa sutelktu ir stipriu; tokiam protui savosios Esaties tyrinėjimas bus lengvas. Iš visų apribojančių susijusių taisyklių, satviško (subalansuoto, tyro) maisto vartojimas ribotais kiekiais yra naudingiausia; jei bus vadovaujamasi šia taisykle, pagerės proto satvinė kokybė ir tai padės tirti savo Esatį.

Bhagavanas Šri Ramana Maharši “Kas Aš?” – Vilnius, 2009
http://www.ramana-books.narod.ru/