Kur gyvena siela? Kaip sukuriama siela

KUR GYVENA SIELA?

Kaip aš suprantu, aukščiausioji žmogiškoji Esatis yra dvasinė Esatis, dieviškoji Esatis, tapati amžinajai dvasinei Esačiai. Ji yra sąlyginai atsiskyrusi nuo dieviškojo Kūno, nuo dieviškosios Būties – sąlyginai atsiskyrusi, ne absoliučiai, suformavusi tarsi tokį sąlyginį apvalkalą. Tokią Aukščiausiąją žmogaus dvasinę Esatį dar galima įvardinti kaip Monadą. Būtent šitoje Esatyje mes esame tapatūs Dievui, tapatūs Dvasios pasauliui – kaip Dvasia, esanti visur ir niekur; Dvasia, esanti visų priežasčių priežastimi ir turinti visas priežastis savyje; Dvasia, kaip erdvės, laiko, energijų, fenomenų, materijos, – visko šaltinis. Dvasia, galinti reikštis visaip, Dvasia, turinti absoliučią laisvę, Dvasia, turintį absoliutų žinojimą, absoliutų galėjimą. Dvasia Dvasioje, Dvasia – dvasinėje Esatyje bei visame pasaulyje. Ir štai šita dvasinė Esatis, sąlyginai atsiribojusi nuo Dvasios, yra absoliučiai amžina. Ji yra negimusi ir nemirsianti. Galime įvardinti ją kaip Monadą, ar kaip Atmaną.

Kaip ir kodėl sukuriama siela

Kad galėtų reikštis grubesniuose pasauliuose, išreikšti save, Monada suformuoja, išskiria iš savęs tam tikrą darinį – sielą, kuri jau turi kauzalinį, mentalinį ir astralinį kūną.

Siela, kadangi turi grubesnius apvalkalus, jau yra sąlygojama aplinkybių. Dvasia nėra sąlygojama jokių aplinkybių, dėl to ji yra nekintanti, aukščiau bet kokių pokyčių. O siela jau yra pereinanti pokyčius, sąlygojama aplinkybių, pasaulių, energijų. Tai ir yra įdomu Dvasiai – pereiti ir tokią patirtį, kur esi sąlygojamas, kur kažko negali, kur sąveikauji su aplinka, kur evoliucionuoji. Todėl siela gali pereiti savo evoliucijos kelius būdama kūdikiška, vaikiška, bręsdama, tobulėdama, įgydama patirtį iš įsikūnijimo į įsikūnijimą ir galų gale ateidama į aukščiausią būvį – nušvisdama. Siela gali būti sutraumuota kažkokių sunkių, skausmingų patirčių.

Siela, lyginant su Monada, yra iš dalies nemirtinga, nes kažkada yra suformuojama iš Monados ir, sukaupusi visą patirtį, kokią tik įmanoma sukaupti, išmokusi visko, ką tik galima išmokti, grįžta, yra sutraukiama atgal į Monadą ir galų gale Monada kažkada grįžta irgi į dieviškąjį Kūną. Taigi Monada nepereina tų pokyčių, tik absorbuoja patirtis. O siela  kinta –  kinta jos struktūra, švytėjimas, jis gali augti.

Siela, norėdama patirti dar grubesnes, konkretesnes patirtis, su Karmos Valdovų ir elementalių pagalba suformuoja dar grubesnius kūnus – eterinį ir fizinį. Būtent tai, ką mes matome jau fiziniame kūne, fizinėmis akimis, yra grubiausias, mirtingiausias būvis – asmenybė, kuri labiausiai yra sąlygojama aplinkos, laiko ir vietos, karščio ir šalčio, žinojimo ir nežinojimo ir panašių dalykų.

Asmenybė – laikiniausia dalis

Asmenybė yra labiausiai sąlygojama egoizmo, tai pati mirtingiausia dalis. Po fizinio kūno mirties, per kurį laiką numiršta, sudyla kiti kūnai: greičiausiai eterinis kūnas, po to ir astralinis kūnas, dar vėliau – ir mentalinis kūnas. Tai yra numirštama fizinėje materijoje, po to numirštama astralinėje materijoje – ir tai yra gerai, tai yra pasikylėjimo procesai, grįžimo  sielos buveinės link. Numirštama mentaliniame pasaulyje, ilgiau ar mažiau ten būnant (o tai yra faktiškai jau Rojaus Esatis.) Ir vėl, jeigu yra neišbaigta Karma, kažkokie uždaviniai, tuomet formuojamas fizinis įsikūnijimas. Taigi asmenybė yra grubiausia, mirtingiausia, gyvenanti trumpiausiai.

Siela, lyginant su asmenybe, atrodo nemirtinga

Kokia yra dabartinė asmenybė, gyvenanti Kali Jugoje – apie aštuoniasdešimt, šimtą metų? Jos akimis siela yra vos ne nemirtinga – siela gyvena milijonus metų. Net sunku įvardinti kažkaip žemiškais metais, nes astraliniame, mentaliniame pasaulyje nėra fizinės Saulės, nėra ciklų, todėl tik sąlyginai taip galima vadinti. Tai yra, siela, formuodama įsikūnijimus, tęsia gyventi ir tada, kada mes turime fizinį įsikūnijimą, ir kada mes nebeturime fizinio įsikūnijimo. Jos gyvenimas labai ilgas – siela gali gyventi kelias kalpas (kalpa – tai vienas pasaulio ciklas: susikūrimas, vystymasis, klestėjimas, nykimas ir sugriuvimas). Mes galime nešti Karmą dar iš ankstesnių pasaulių.

Siela yra sudėtingas darinys – be galo mistiškas, paslaptingas, yra daug arčiau Dvasios, visada girdinti Dvasią, visada jaučianti Dvasią. Asmenybė, kita vertus, kartais visiškai nebegirdi Dvasios arba sielos, susitapatina su materija, su fiziniu kūnu, nukrenta į savęs sureikšminimo iliuziją. Tuomet vienintelė jos realybė – tai šita asmenybė, kur tik jos valia svarbu, tuomet ji nebegirdi Sielos uždavinių…

O juk asmenybė fiziniame kūne gyvenančiai sielai yra kaip ranka kūnui. Galima pasakyti: „O, mano ranka gyvena savarankiškai – ji daro ką nori! O, kas gi čia  – ji nebeklauso!” Taip nėra, taip juokinga sakyti, kad ranka pati savaime savaranki! Ji yra dalis, ji reikalinga tam, kad padėtų kūnui, asmenybei kažką padaryti, ne daugiau!

Taip ir įsikūnijimas suformuotas tam, kad siela galėtų apčiuopti materiją per šitą fizinį kūną – tiesiogiai ji negali to padaryti. Ji per fizinį kūną čiupinėja materiją, ją patiria, jaučia, girdi ir t.t.

Ir todėl juokinga mąstyti, kad asmenybė pati savaime be sielos uždavinių, be jos vedimo, be ryšio su ja ką nors svarbesnio reiškia. Tai būtų tiesiog degradacija. Nors būna visokių istorijų, bet vis dėlto bendras dėsnis yra toks.

Sielos pasaulyje nėra laiko

Ir, kita vertus, sielos pasaulis nebėra apribotas laiku. Čia, materijoje, mes esame apriboti linijiniu laiku ir galime kažką daryti tiktai šiandien arba rytoj. Čia yra linijinis laikas.

Jau astraliniame pasaulyje tokios laiko linijinės sąvokos nėra, todėl sielai jos suvokimai yra už laiko ir erdvės ribų ir dėl to ji gali formuoti įsikūnijimus: vieną, žvelgdama iš čia į ateitį, o kitą – į praeitį. Jau sielos akimis žvelgiant, praeitis, dabartis ir ateitis yra vientisa visuma, kuri gali kisti vienu metu kartu.  Gali subanguoti, priimdama pokyčius į praeitį, dabartį ir ateitį, visa realybė, visas josios kontinuumas.

Siela niekada visa nesulenda į fizinį įsikūnijimą. Kodėl?

Kai siela formuoja su dieviškųjų hierarchijų pagalba įsikūnijimą, ji niekada visa nesulenda į fizinį kūną ir jame negyvena. Fiziniam  įsikūnijimui animuoti ji priskiria tiktai mažą savo dalį. Yra skirtinga sielos šviesos ir energijos dalis, priskiriama animuoti vienam arba kitam įsikūnijimui. Vienam įsikūnijimui, jeigu uždaviniai iš tikrųjų labai sunkūs, reikės daug ką padaryti, gali būti skiriama didesnė dalis.

Įsikūnijime gali būti sunkių karminių pamokų. Duok, Dieve juos atlaikyti ir praeiti, tam reikės daug jėgos ir šviesos. Taigi gali būti nelaimingas pasauliečio akimis gyvenimas, tačiau sielos akimis – nepaprastai galingas ir sėkmingas, nes sielos akimis nudirbta nepaprastai daug. Gali kilti klausimai: “Kodėl jis toks nelaimingas? Kodėl jam taip nesiseka?” Tačiau tai gali būti tiesiog sielos darbas, kada yra stengiamasi per šį įsikūnijimą daug ką suvokti, daug ką atidirbti, daug ką atpirkti ir atlaisvinti sau kelius veikti jau kitaip. Taigi skirtinga sielos substancijos dalis yra priskiriama vienam arba kitam įsikūnijimui ir niekada  visas sielos kūnas nedalyvauja viename įsikūnijime.

Kodėl? Todėl, kad vis dėlto yra tam tikra rizika nyrant giliai į materiją, į materijos sapną – materijos magija yra didžiulė, galinga, ji labai pritraukia dėmesį. Čia yra daug priežasčių gimti iliuzijoms, pamiršti Dvasią, pamiršti sielą, suformuoti asmenybės, ego, savarankaus, nepriklausomo buvimo iliuziją, kai ranka nori veikti pati sau, neigdama ką nors kita; tapti materialistu, eiti tokia kryptimi, kuri visiškai yra kenksminga sielai. Pavyzdžiui, siela norėjo šiame įsikūnijime ugdyti besąlyginę meilę, išmokti jos giliau, pasiaukojamai, per ką ji giliau išgyventų Dvasią ir Viešpatį, o asmenybė dėl kokių nors priežasčių įsiskaudinusi visiškai atsisako to mokytis. Ir pradeda, pavyzdžiui, gerti, nuodytis ar kerštauti, arba prakeikia meilę, likimą, pasaulį, užsidaro ir t.t. O, neduok Dieve, pasipainioja dar kokios tamsios asmenybės arba jėgos ir pradeda ją traukti žemyn į kokias magijas ar burtus, manipuliavimus pasauliu – gali ištikti didesnė arba mažesnė sielos katastrofa, nelaimė, kada tam tikra kauzalinio kūno substancija, jeigu mirtinga asmenybė tampa labai egoistiška ir neigianti sielos ir Dvasios pasaulį, po mirties gali tiek būti prilipusi prie materijos, įsipainiojusi į ją, kad siela nebesugebės išimti iš nykstančio astralinio ir eterinio kūno įdėto savo kapitalo – tos švytėjimo esencijos, kurią įdėjo į įsikūnijimą, dar tikėdamasi prieauglio – šviesos, patirties.

Tada gali būti praradimas to, kas yra įdėta, kad nebe pavyksta pakylėti, susigrąžinti. Kartais gali būti taip, kad siela, tapdama labai egoistiška, be galo bijodama prarasti materiją ir fizinį kūną, po mirties ima blaškytis, netiki tuo, kad prarado fizinį kūną, ir bando užvaldyti kitus kūnus, desperatiškai, grobuoniškai apsėda kokį nors žmogų ar netgi gyvulį, kad tik kaip nors pratęstų fizinę būtį – dėl gašlumo, dėl gobšumo, dėl noro nuodytis alkoholiu, kokiais nors malonumais. Ir paprastai, jeigu pavyksta užvaldyti tokį gyvo žmogaus arba kartais vaiko kūną, tai yra šiurpus vaizdas. Arba netgi gyvulio – dažnai dar vienam gyvenimui to pratęsti neišeina ir tada sielai nepasiseka susigrąžinti tą įdėtą jos esencijos, jos švytėjimo kapitalą. Tai yra dideli praradimai. Ir todėl, vengdama tokios rizikos, jeigu dar nėra brandi, jei siela nėra užtikrinta, ji skiria įsikūnijimui tik tam tikrą nedidelę savo esencijos dalį.

Sielų buveinė

Sielų pasaulyje yra sielos buveinė, talpykla, kur siela lieka nepriklausomai nuo to, ar mes turime fizinį įsikūnijimą, ar ne. Ir todėl, nepriklausomai, ar žmogus gyvena fizinį gyvenimą, ar negyvena, nuėję ten, į sielų buveinę, jūs visada galite sutikti savo mylimą sielą.

Va, buvo vienas toks atvejis vienoje iš stovyklų (tarp kitko,  gerbiamo vienos iš aukštųjų mokyklų techninių mokslų profesoriaus, turinčio neblogą įžvalgą). Aš nekalbėjau nieko jam apie tai, bet jis nustebino tuo, kad po kvėpavimo praktikų pasidalijo savo vizijomis, nors tada nesuprato, ką regėjo ir apie ką pasakojo.

Jis pasakojo: „Aš perėjau kažkokius virsmus, po to išėjau į kažkokį švytintį pasaulį ir priartėjau prie kažko labai reikšmingo, prie sankaupos lyg ir kažkokių švytinčių esmių. Ir aš prisimenu, kad pyliau šviesą, tarsi prasmių esenciją, į kažkokį indą. O pildamas tapau juo, atsiradau tame inde. Akivaizdu, kad jis pasakojo, kaip grįžo į sielų namus ir įpylė tą patirtį, praturtintą žemiško įsikūnijimo patirtimis sielos švytėjimo indą. Taigi sielos lygyje, pasaulyje, mes esame nepalyginamai didesni, negu matome čia asmenybę ir tą dalį sielos, kuri yra suteikta animuoti šį įsikūnijimą.

Sielos resursai didžiuliai

Siela turi galimybę įsikūnyti abejose lytyse, ji nėra supančiota tiktai viena lytimi. Todėl vertinti viską, kad „ai, čia moteris, viską galiu apie ją žinoti, ši moteris – kaip perskaityta knyga” (arba vyras). Na, tai reiškia, tokia ta tavo knyga, ar ne? Tu vartai tik ego knygą, bet ne sielos? Kitame įsikūnijime, jeigu tą sielą sutiksi, o ji jau bus vyras, tai tu net nepažinsi, kad čia ta knyga, kurią jau manei perskaitęs.

Savo patirtimi bei įžvalga nemačiau nei vieno žmogaus, kuris sielos evoliucijoje nebūtų keitęs įsikūnijimo lyčių, buvęs tiktai vyrais ar tiktai moterimis. Net ta dalis, kuri yra priskirta globoti, animuoti, įdvasinti įsikūnijimą, tik tos dalies maža dalis yra aktyvuota – protu, širdimi, veiksmais, valia. Mes mažai teįsivaizduojame apie savo Sielą. Pavyzdžiui, yra aprašymai, kad mama vaiko mirties akivaizdoje gali autobusą ranka sustabdyti ar panašiai. Kartais ir mums kyla klausimai: „Kaip aš tai padariau?! Neįsivaizduoju.” Tai būna, kuomet papildomi sielos resursai aktyvuojasi, kad galėtų įvykti kas nors svarbaus, arba, atvirkščiai, kad neįvyktų kas nors blogo.

Ir dar kitas dalykas: kada mes kalbame, kad “susisiekiame su siela”, kažkodėl žvelgiame, rodome į kažką viršuje – taip yra todėl, jog sielos pasaulis vibruoja aukštesnių vibracijų dažnyje, nei materialus.

Jeigu  mes norime susisiekti su esmine sielos talpykla, be abejo, tai parankiau daryti iš pakylėtos sąmonės. Nes kada ji nėra pakylėta, tas tiesiog neįvyks – mes kaip buvome, taip ir liksime dėliojantys įvairias proto konstrukcijas: „Gal taip, gal anaip, gal šitaip…“

Taigi siela turi neįsivaizduojamai daugiau resursų, negu mes įsivaizduojame. Tai nėra mūsų protas, tai yra daugiau negu mūsų sąmonė. Ji mena, girdi praeitų įsikūnijimų patirtis, ji turi ilgalaikes evoliucines užduotis, kurios kartais aprėpia kelis įsikūnijimus.

Sielos uždaviniai

Jos uždaviniai yra kitokie nei asmenybių uždaviniai. Asmenybė daugiau dėmesį kreipia į materiją – padaryti ką nors materijoje, kas būtų matoma, suvokiama žmonių akimis: parašyti knygą, pastatyti gamyklą, pagimdyti vaikų, tapti balerina ar dailininku, arba gydytoju, arba dar kuo nors. Viskas gerai, normalu – fiziniame įsikūnijime reikalingas konkretumas.

Bet jeigu mes kalbame apie sielos uždavinius, – ten nėra gamyklų ir balerinos sijonėlių, ir teatrų nėra. Yra kiti dalykai. Sielai, gyvenančiai daugybę įsikūnijimų, kartais menančiai dar ankstesnius pasaulius – jos uždavinys yra dorybių ugdymas, savo švytėjimo auginimas.

O kaip tai vyksta?

Pavyzdžiui, gali būti Sielos uždavinys išauginti, įgyti daugiau nuolankios kantrybės. Jai tai gali būti labai viliojantis uždavinys. Kaip tai atrodys pasaulietinėmis akimis žvelgiant? Aišku, kad nemaloniai… Tai negali būti malonios situacijos. O ką, argi mums jos nereikia? – Kantrybės. Argi mes galime būti geri, jeigu nesame kantrūs? Kažkada mes turim to išmokti.

Kartais tai gali būti kūrybingumo uždavinys, išsiugdyti kūrybingumą arba drąsą, arba dar ką nors – sielos ir asmenybės uždaviniai yra visiškai kitokie.

Kartais žmogus yra neviltyje, nusivylęs savimi: „Dėl ko aš čia gyvenu, kokia prasmė?” Bet tai dažnai yra egoistinis žvilgsnis, nes jis nesuvokia: jeigu per šį gyvenimą paauginame, patobuliname nors vieną iš dorybių, jis jau prasmingas, buvo prasminga kentėti.

Pavyzdžiui, nuo vaikystės iki dabar ar jūs įgijote daugiau kantrybės? O lengva tai buvo?  Žinoma, kantrybė lengvai neįgyjama, bet ji reikalinga. Nes per kantrybę reiškiasi dieviškas gerumas – gilus, tikrasis gerumas.

Ar jūs įgijote daugiau Išminties? Arba kuklumo – įgijote jo daugiau? Supratote aiškiau ribas, kur yra ambicija, orumas, o kur prasideda puikybė? Galvojote apie tai, mąstėte? Kur yra prievarta kitiems, o kur yra pagalba, – mąstėte apie tai? Tai jau labai daug, tai prasminga. Tačiau pasigirti, parodyti žmonėms – štai ką aš nuveikiau! – lyg ir nėra kaip… Būtent todėl tokio darbo nevertiname, nesuvokiame jo svarbos.

Kiekvieną dieną mes darome didžiulį, didžiulį darbą, kuris yra nepaprastai įdomus sielai. Mes darome daugybę pasirinkimų, dirbame, nuolat galvodami, kokią dorybę labiau, geriau yra pasirinkti: ar saiką, ar drąsą, ar rizikuoti, ar palaukti. Jeigu norime palaukti, nerizikuoti, ugdome atsargumą. Jeigu sakome: “Ne, gana laukti! Reikia veržtis!”, ugdome veržlumą ir drąsą. Daryti tai galima įvairiausiais būdais. Mes ugdome meilę, atsakomybę, kūrybingumą, išmintį, įžvalgą. Mes darome tokius didžiulius darbus kasdien, taip stengiamės. Bet kol neturime ką parodyti visuomenei, už ką ji mums paplotų, sumokėtų pinigų arba gerai įvertintų, tol ir mes šio darbo, taip svarbaus sielai, nevertiname. Tai yra paprastas egoizmas – egoizmas ir materializmas. Nuvertinimas, jog mes nuolat dirbam didžiulį sielos darbą, tai, kas jai labai svarbu.

Aišku, kitas dalykas, jeigu žmogus tiesiog degraduoja: žinodamas, kad daro blogai, vis tiek tai daro. Bet kažkokiu būdu, matyt, jam tai atrodo gerai ir teisinga. Vadinasi, kažkur jis sau pasiėmė nepatikimą pasaulėžiūrinį pagrindą, kuris jį nuveda nuo sielos evoliucijos į degradaciją. Galima tik užjausti.

Taigi yra didžiulė laimė, kada žmogus, asmenybė sugeba jausti širdimi, suvokti protu sielos esminius šio įsikūnijimo uždavinius ir ima bendradarbiauti. Tada tai yra labai efektyvu, nors ne visada malonu. Kartais tai yra skausminga, bet ne visada.

Jeigu iš tikrųjų sieksite ir trokšite, jūs išgirsite ir suvoksite savo esminius sielos uždavinius šiam įsikūnijimui. Tačiau reikia drąsos ir tikrumo, kad galėtume išgirdę, suvokę, tai priimti. Nes kartais nesinori dirbti to darbo, kuris nėra lengvas.

Kita vertus, jeigu mes atsiveriame jos uždaviniams, ar jie būtų malonūs mūsų ego, mūsų egoizmui, ar ne, ateina švytėjimas, ateina ramybė, galų gale ateina galia, galimybės.

Sielos švytėjimas kinta, ji bręsta ir galų gale kažkada ateina ir palaima, nirvana, nušvitimas, laimė, kuri nebepriklauso nuo aplinkybių, nuo emocijų, nuo minčių. Tai yra tikrasis išsivadavimas.

Šitas sielos evoliucijos kelias didžiulis, be galo ilgas, vilnijantis per šimtus įsikūnijimų. Pritrenkia ta perspektyva, kurią pamatai, kokie didžiuliai, grandioziniai uždaviniai – tai sielos akimis žvelgiant. O Dvasios?

O Dvasia tuo metu, kai siela sprendžia vienus arba kitus evoliucinius uždavinius, lieka nepalytėta aplinkybių, absoliučiai laisva, galinti viską. Nepriklausanti nuo nieko.

Stebuklinga yra tai, kad žmoguje vienu metu egzistuoja ir visiškai mirtingas fizinis kūnas, supūvantis, sudylantis, ir sąlyginai nemirtinga siela, ir visiškai nemirtinga Dvasia – vienu metu. Ir mes galėtumėm veikti per visus šiuos laidininkus, per visas šias dalis – pakaitomis arba vienu metu. Ir mes tai galime, nuo mūsų tai priklauso, mums tai duota, juk mes esame dievai, išgyvenantys sielos ir asmenybės patirtį. Be abejo, tai siektinybė, ilgalaikė siektinybė…

Asmenybė – vienam gyvenimui, ji nebepasikartoja, yra mirksnio stebuklas

Galime sakyti: „O, aš žinojau, kad kartais išvaizda yra panaši į išvaizdą kitame įsikūnijime, tai gal asmenybė nemiršta? Bet tu paklausk, ar bus ta pati asmenybė, jeigu ji gims kitoje šalyje, su kitu klimatu, kitos tautybės, šnekės kita kalba, tėvai bus kitos tautybės, turės kitą vardą, kitą pavardę, kitaip atrodys, kitą lytį, bus kitas istorinis laikotarpis, kitaip tave auklės, ugdys?“ Ar tai vis dar ta pati asmenybė bus? Ji niekaip negali būti ta pati. Asmenybė dingsta, tačiau siela lieka, formuoja naują įsikūnijimą naujame laikotarpyje, naujame kultūriniame kontekste, su nauju vardu ir pavarde, su nauju fiziniu, eteriniu, astraliniu, mentaliniu kūnu. Nors pastovieji astralinio ir mentalinio kūno atomai išlieka, pernešami su esminiais įrašais.

Per meditaciją galime aktyvuoti daugiau sielos buvimą

Taigi, pasirodo, per meditaciją, per kvėpavimus, per praktikas mes galime daugiau ar mažiau aktyvuoti savo sielos buvimą asmenybės gyvenime, taip pat ir Monados, arba Dvasios,  buvimą ir dalyvavimą, nors tai jau, be abejo, aukštasis pilotažas. Tai yra be galo stipru, kita vertus, pavojinga, jeigu yra aktyvuojama per anksti. Dvasia mumyse yra  beribė galia, beribė laisvė, visiška laisvė, tai nepriklausymas nuo nieko, buvimas viskuo ir niekuo vienu metu…

Labai daug ką galima būtų kalbėti apie sielą, jos brandą, apie įsikūnijimus, apie jos uždavinius, apie dorybes, apie ydas, apie tai, kaip visa tai sąveikauja su asmenybe įvairiuose sielos evoliucijos etapuose…

N. Gabija Wolmer

TOP