Kinų patarlės ir priežodžiai

Ir tūkstantis li kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio.

Žmogus – gyva brangenybė, turtas – mirusi.

Geriau artimas rūpestis, negu tolima užuojauta.

Per didelis nuolankumas slepia puikybę.

Tas, kuris sutvardė pyktį, nugalėjo stiprų priešą.

Tas, kuris skuba, negali eiti oriai.

Kukliausias žmogus yra ir patikimiausias.

Teisk save taip, kaip teisi kitus, atleisk kitiems taip, kaip atleidi sau.

Jeigu nieko netrokši, tai nepažinsi ir nerimo.

Naudingiau mokėti klausytis negu mokėti kalbėti.

Žemę reikia giliai įdirbti, žinojimą reikia nuolatos tobulinti.

Prieš išjuokdamas kitą, pirma pagalvok apie save.

Žmogus – lankas, mintis – strėlė, teisingumas – taikinys.

Padaryti klaidą – nusižengimas, nepripažinti klaidos – nusikaltimas.

Žmogus, kuris greitai užpyksta, nebūna teisus.

Stiprus tas, kuris moka nugalėti save.

Akis nemato – širdies neskauda.

Žmogus turi gerai pažinti pats save.

Seklus vanduo triukšmingas, niekingas žmogus pagyrūniškas.

Nėra miško be kremo medžio, nėra žmogaus be trūkumų.

Darydamas paslaugą kitam, darai paslaugą sau.

Be ištikimo draugo nesužinosi, kokias klaidas tu darai.

Su lazda nesuklupsi, paklausęs gero patarimo – neapsiriksi.

Kuklus ir be turto linksmas, pasipūtęs ir su turtais niūrus.

Jei gerbi kitus, tai gerbs ir tave, jei niekini kitus, tai niekins ir tave.

Kuklaus dangus nenuskriaus, kantraus dangus neapleis.

Tas, kuris žiūri į kitus, o ne į save – aklas.

Pažinęs save – protingas, nugalėjęs save – stiprus.

Rūdys ėda geležį, pavydas – žmogų.

Praeities neužmiršk: praeitis – ateities mokytoja.

Kad išmoktum gera, mažai tūkstančio dienų, kad išmoktum bloga, užtenka ir dienos.

Protėviai sodina medžius, ainiai džiaugiasi pavėsiu.

Pirma tapk geru sūnum, paskui galėsi tapti ir geru tėvu.

Sunkią žaizdą galima užgydyti, suterštos garbės neatgausi.

Nuvirtęs medis nemeta šešėlio.

Daug žodžių – daug klaidų.

Teisingas žodis kaip vaistas: kartus, bet gydo.

Knygos neišsemia visų žodžių, žodžiai neišsemia visų minčių.

Beprasmiški žodžiai labiausiai kenkia tiesai.

Kai kalba apie mano dorybes, mane apvagia; kai kalba apie mano trūkumus, mane moko.

Nepasakytas žodis kartais griaudžia kaip griaustinis.

Kalbėti gerus žodžius – nereiškia būti geram.

Geriau lėtai eiti, negu stovėti eiti.

Nebijok sunkaus darbo, bijok tuščių kalbų.

Kiekviename ryžių grūdelyje yra prakaito lašas.

Nesusigundyk pupomis, kurios danguje, surink tas, kurios žemėje.

Kiekviename darbe sunki tik pradžia ir pabaiga.

Neperėjęs viršukalnės nepasieksi lygumos.

Nepradėjęs dirbti, darbo nebaigsi.

Laiką sunku mylėti, bet lengva prarasti.

Nepadarytas darbas – prarasta išmintis.

Ir šūsnis knygų nepakeis gero mokytojo.

Nežinoti – nebaisu, baisu – nenorėti žinoti.

Dieną neieškok nakties.

Nori sužinoti kelią, paklausk tų, kurie juo ėjo.

Didelė išmintis ateina per dideles abejones.

Galvodamas apie praeitį, sužinai apie ateitį.

Kiekviena nesėkmė daro mus protingesnius.

Kai kopi į kalną, atgal neženk nė žingsnio.

Jeigu nešiosi po truputį – ir kalną perneši, jeigu po daug – teks patį nešti.

Net stora virvė pradeda pūti nuo vieno siūlelio.

Kai nori gerti, vėlu kasti šulinį.

Jei aliejaus pakanka, šviestuvas dega ryškiai.

Kelias vingiuotas, teisybė tiesi.

Aukštą lengva apversti, švarų lengva sutepti.

Laimingas nežino, kaip greitai bėga laikas.

Pažinti tiesą lengva, sunku jos laikytis.

Ką sutinka be džiaugsmo, tą išlydi be liūdesio.

Sekti gėriu – kopti į klaną, sekti yda – ristis pakalnėn.

Neišsiskleis žiedas – neužsimegs vaisius.

Į popierių ugnies neįvyniosi.

Aklas viską girdi, kurčias viską mato.

Kai daug vairininkų, laivas skęsta.

Jeigu yra kelias, kuris veda pirmyn, tai yra ir takelis, kuris veda atgal.

Šaltinio žeme neužpilsi.

Šventieji atsiranda iš žmonių.

Kalnas, ant kurio užkopei, atrodo aukštesnis už kitus.

Jei daug virbų – ugnis didelė, jei daug žmonių – sprendimas teisingas.

Kalbėk tik apie tai, ką išmanai.

Už pinigus ir aklas praregės.

Viena gija – ne siūlas, vienas medis – ne miškas.

TŪKSTANTIS LI. Senovės kinų išmintis – Meralas. Vilnius, 1999