Indiški pasakojimai
Kas geresnis?
Kartą visos gyvybinės galios susiginčijo apie tai, kuri iš jų yra geresnė.
– Aš geresnė! Aš geresnė! – tvirtino kiekviena.
Tuomet jos atėjo pas savo tėvą Pradžiapatį ir paklausė:
– Gerbiamasis, kuri iš mūsų geresnė?
Šis joms atsakė:
– Ta iš jūsų, po kurios išėjimo kūnas atsidurs prasčiausioje būklėje.
Tada išėjo Kalbėjimas. Jo nebuvo metus laiko, o grįžus jis tarė:
– Kaip jūs galėjote gyventi be manęs?
Jos atsakė:
– Kaip gyvena nebyliai – nekalbantys, bet kvėpuojantys kvėpavimu, regintys akimis, girdintys ausimis, mąstantys protu, – taip gyvenome ir mes.
Ir Kalbėjimas sugrįžo į kūną.
Tada išėjo Regėjimas. Nebuvęs metus laiko, sugrįžo ir paklausė:
– Kaip jūs gebėjote gyventi be manęs?
Jie atsakė:
– Kaip gyvena aklieji – nematantys, bet kvėpuojantys kvėpavimu, kalbantys, girdintys ausimis, mąstantys protu, – taip gyvenome ir mes.
Ir Regėjimas sugrįžo į kūną.
Tada išėjo Klausa. Po metų ji sugrįžo ir paklausė:
– Kaip galėjote jūs gyventi be manęs?
Jam atsakė:
– Kaip gyvena kurtieji – negirdintys, bet kvėpuojantys kvėpavimu, kalbantys, regintys akimis, mąstantys protu, – taip gyvenome ir mes.
Ir Klausa sugrįžo į kūną.
Tuomet išėjo Protas. Nebuvęs metus laiko, jis sugrįžo ir paklausė:
– Kaip jūs gebėjote gyventi be manęs?
Jam atsakė:
– Kaip gyvena vaikai, neturintys proto, bet kvėpuojantys kvėpavimu, kalbantys, regintys akimis, girdintys ausimis, – taip ir mes gyvenome.
Tad ir Protas sugrįžo į kūną.
Po to panoro išeiti ir Kvėpavimas. Ir panašiai į tai, kai puikus žirgas išrauna kuoliukus, prie kurių pririštos jo kojos, taip jis (kvėpavimas) išrovė iš kūno kitas gyvybines galias. Jos susirinko aplink jį ir tarė:
– Gerbiamasis, būk viršiausiu tarp mūsų. Tu – geriausias iš mūsų. Nebeišeik.
Atpildas už atkaklumą
Buvo didysis dievas – išminčius Narada. Kaip tarp žmonių yra išminčiai – didieji jogai, taip ir tarp dievų jie yra. Narada buvo geras jogas, pasiekęs dideles dvasines aukštumas. Jis daug kur keliaudavo ir kartą, eidamas per mišką, pamatė žmogų, kuris taip ilgai buvo paniręs į gilius apmąstymus, kad termitai aplink jo kūną buvo pastatę milžinišką skruzdėlyną.
– Kur tu eini? – kreipėsi šis į Naradą. Narada atsakė:
– Aš einu į dangų.
– Tada paklausk Dievo, kada gi Jis pasigailės manęs, kada aš išsilaisvinsiu?
Narada ėjo toliau ir pamatė kitą žmogų. Šis dainavo, šokinėjo ir šoko. Jo balsas ir gestai buvo laukiniai.
– Narada, kur tu eini? – kreipėsi jis į Naradą.
– Aš einu į dangų, – atsakė Narada.
– Tada paklausk, kada aš būsiu laisvas.
Narada keliavo toliau.
Po kurio laiko Narada vėl ėjo tuo pačiu keliu ir vėl išvydo žmogų, mąsčiusį tiek ilgai, kol aplink jį išaugo skruzdėlynas. Šis kreipėsi:
– Narada, ar paklausei Dievo apie mane?
– Taip.
– Ką gi Jis pasakė?
– Dievas pasakė, kad po to, kai tu gimsi dar keturis kartus, tu pasieksi išsilaisvinimą. Tada šitas žmogus ėmė verkti ir raudoti bei sušuko:
– Aš mąsčiau tiek ilgai, kol skruzdėlynas užaugo aplink mane, o man dar teks keturis kartus gimti!
Narada ėjo toliau ir sutiko kitą žmogų.
– Ar perdavei mano klausimą Dievui?
– Taip. Ar matai šitą tamarindo medį? Turiu tau pasakyti, kad kiek lapų ant šio medžio, tiek kartų tu gimsi, ir tik tada pasieksi išsivadavimą.
Tai išgirdęs, žmogus perklausė:
– Taip greitai aš pasieksiu laisvę? – ir iš džiaugsmo vėl ėmė šokti.
Bet štai nuskambėjo Balsas: „Vaike mano, tu jau laisvas“. Tai buvo atpildas už atkaklumą.
Eik pirmyn!
Gyveno kartą medkirtys labai vargingame būvyje. Jis gyvavo už be galo mažus pinigus, gautus už malkas, kurias jis ant savęs atnešdavo į miestą iš artimiausio miško.
Kartą sanjasinas, ėjęs keliu, pamatė jį dirbantį ir patarė jam eiti toliau į mišką, sakydamas:
– Eik pirmyn, eik pirmyn!
Medkirtys paklausė patarimo, ėjo miške vis pirmyn, kol priėjo sandalmedį. Jis labai apsidžiaugė šiuo radiniu, nukirto medį ir, paėmęs tiek gabalų, kiek galėjo panešti, pardavė juos turguje už gerą kainą. Po to jis ėmė stebėtis, kodėl sanjasinas nepasakė jam apie tai, kad miške yra sandalmedis, o tiesiog patarė eiti pirmyn. Kitą dieną, priėjęs nukirstą medį, jis ėjo dar toliau ir aptiko vario telkinius. Jis paėmė su savimi tiek vario, kiek galėjo panešti, ir, pardavęs jį turguje, gavo dar daugiau pinigų. Kitą dieną jis nuėjo dar toliau ir rado sidabro klodus. Kitą dieną jis rado auksą, vėliau – deimantus ir galų galę įgijo milžiniškus turtus.
Būtent tokia padėtis žmogaus, kuris siekia tikrojo žinojimo: jei jis nenustos judėti po to, kai pasieks kai kurių antgamtinių galių, tai galų gale ras amžinojo Žinojimo ir Tiesos lobius.
http://www.pritchi.net/