Artimos sielos ir sielos dvynės

Radijo laida 2012

Klausytoja: Noriu paklausti apie sielas dvynes. Prieš metus šeimoje įvyko daug netekčių – palaidojau 4 artimus žmones, tarp jų ir savo vyrą. Buvo daug sunkių išgyvenimų, sukrėtimų. Nutiko keistas dalykas: sutikau žmogų, kuris negyvena Lietuvoje, yra iš kitos šalies. Pajutau, tarytum tai mano siela dvynė. Ar tai įmanoma, kad, nepažindama žmogaus, net negalėdama su juo iki galo susišnekėti, jaučiu jo sielą. Ir tas jausmas yra toks, kad, rodos, viską apie žmogų žinau ir jaučiu. Nemanau, kad tai vien tik susižavėjimas, meilė. Ar yra dvasių bendrystė? Man bendravimas su juo atrodo tarsi mistika. Kai susipažinome, nutiko keistas dalykas. Tas žmogus atvažiavo manęs aplankyti ir, kai išvažiavo, rytojaus dieną man įvyko didelė trauma: aš labai smarkiai paslydau, susidaužiau galvą ir skilo kaktikaulis. Noriu paklausti, ką tai reiškia: ar kad negaliu su tuo žmogumi būti, ar ką nors kita?

NGW:  Numanau, apie ką jūs kalbate, – pati esu patyrusi tokių susitikimų, tačiau manau, kad kiekvieną kartą, kai susitinkate žmogų, su kuriuo susiformuoja labai glaudus,  netikėtas, nelogiškas ryšys ir mistiškas,  labai gilus vienas kito jutimas, nereikėtų tuoj pat judviejų tapatinti su sielomis dvynėmis. Manau, kad tai kyla iš gilaus žmonijos dvasinio ir ezoterinio neišsilavinimo, kad bet kokį tokį susitikimą tuoj pat žmonės bando susieti su sielų dvynių istorijomis, su ta kita sielos puse, kuri buvo atskirta sutvėrimo metu.

Kita vertus, žmogaus siela, gyvena labai ilgai –  tūkstantmečius, dešimtis tūkstančių metų (tiesą sakant, mes negalime matuoti sielos gyvenimo tais metais, per kuriuos Žemė apskrieja aplink Saulę, juk siela neturi tų geografinių, kosminių aplinkybių, kurias patiria būdama Žemėje). Taigi sielos gyvenimas yra be galo  ilgas, lyginant su asmenybės: per tą laiką ji patiria labai gilų bendravimą ne tik su savo siela dvyne, bet su ištisomis grupėmis sielų, su kuriomis turi tokias gilias ir ilgalaikes patirtis, kad, sutikusi staiga šiame gyvenime kurią nors iš tų sielų, įsikūnijusią kokioje nors asmenybėje, gali būti sukrėsta vien dėl to, kad yra buvusios bendros ilgalaikės, gilios patirtys, bendras mokymosi procesas, galbūt ištisiniai bendri įsikūnijimų ciklai. Tokiu atveju gali kiltipojūtis, kad viskas dreba viduje, kad štai atsirado tas žmogus ir  turi įvykti kažkas labai reikšmingo. Ir neretai vyksta. Tai dar nereiškia, kad atėjo siela dvynė – tai labai svarbi siela, per kurią turi arba gali vykti jūsų karminė korekcija.

Matau, kad jūsų atveju, ko gero, taip ir įvyko: kažkokia siela vien pasirodydama stipriai jus paveikė savo karminiais tūriais  (karminis tūris – tai sielos  patirčių visuma, karminių  įrašų visuma, kur siela buvo įsikūnijusi, kokias patirtis patyrusi, ką ji žino, kokiu dažniu vibruoja, su kokiais mokytojais bendrauja, kokiose realybėse,  žvaigždynuose yra buvusi). Tas sielos kosminis pasas, sielos biografija  kartais yra toks grandiozinis įrašas, kad vien priartėjęs mus labai sukrečia – dėl atpažinimo, dėl begalinio artumo. Kartais mes galime jaustis be galo svetimi šalia esančių žmonių ir staiga pajausti, kad, va, priartėjo kažkas be galo artimo. Tai irgi dar nereiškia, kad pasirodė siela dvynė – tai  tiesiog labai artima siela. Kartais ji pasirodo tiktai tam, kad, priartėdama savo karminiais tūriais, savo ketinimu, savo būties motyvais ji padarytų korekciją mums patiems. Ir tai  gali reikštis labai įvairiai: kaip nukritimas, trauma, liga, kitoks mąstymas, kitoks nusiteikimas ar tiesiog emocijų audra.

Manau, kad jums įvyko labai svarbus susitikimas, kad įvyko karminė korekcija – ir ne tik per smūgį. Ir per tai, kad smūgio metu sustoja proto dialogas,  protui įprastų šablonų malimasis – juk pasaulis tartum sustoja, kai mus susmūgiuoja. Ir per tą tylą atsiranda galimybė tai naujai atėjusiai energijai padėti mums suformuoti naują požiūrį.

Juk siela daug arčiau dvasios nei asmenybė, nei fizinis kūnas, ir, jei priartėja artima siela, ji primena mums tą gilų buvimą arti dvasios, o drauge atsiranda galimybė atsiverti sielos žinojimui, seniai pamirštoms galioms. Manau, tas žmogus atsinešė tai, ką buvote susitarę prieš įsikūnydami: kad padėsite vienas kitam susitikę, jei reikės. Galų gale tai gali būti mokytojas jūsų sielai, kuris šiame gyvenime nepretenduoja būti fiziniu mokytoju, nepretenduoja netgi būti šalia, bet kuris gali duoti impulsą vystymuisi vien priartėdamas ir pasirodydamas jūsų gyvenime. Bet galbūt tai dar daugiau – reikėtų į tai konkrečiai gilintis. Galbūt tai ir turi likti momentinis susitikimas – kartais užtenka ir to, kad  įvyktų tai, kas turi įvykti esminio. Bet vienareikšmiai manau, kad tai, ką pasakojote, nėra tuščia, kad nėra jūsų išsigalvojimai.

Kartais tokie susitikimai sukrečia dėl to, kad sielų pasaulyje, anapusybėje, kais bendrauja ilgą laiką, jos nėra supančiotos socialių rėmų, išlikimo programų  – ten tas bendravimas gali būti daug gilesnis, daug labiau prisodrintas neprisirišančios (arba prisirišančios) meilės. Taigi susitikimas šiame pasaulyje tarytum atspindys primena mums to visai kitokio bendravimo galimybę, tampa pamoka. Manau, kad tai svarbi mūsų gyvenimo dalis ir nutinka daug didesniam kiekiui žmonių, nei tai galima įsivaizduoti. Žmonės rašo, pasakoja apie mistiškus nutikimus, kurie, rodos, griauna rėmus,  įprastą gyvenimą, ir neaišku, ką su tuo daryti, bet tose istorijose glūdi gili prasmė.

Linkiu, kad jūsų sąmonė sugebėtų ateityje plėstis be nelaimių, kad išmoktų, rastų būdą, kaip  tai padaryti. Juk kiek galima smūgiuoti dvasiai sąmonę nelaimėmis, kad ji atsigręžtų į kažką amžino ir esminio?

Manau, šie ženklai jums turėtų kalbėti, kad jau laikas gyventi taip, kad be nelaimės išdrįstumėte atverti sąmonę kitiems dalykams. Turiu omenyje drąsą dvasiniame kelyje – drąsą išeiti iš saugaus šablonų pasaulio, už kurio žengus žingsnelį kartais jau atrodo, kad tapsi kitiems bepročiu… Bet ar iš tiesų tapsi? Juk kartais mūsų saugumui svarbu padaryti žingsnį tolyn nuo šablonų.

Gyvenimas šablonų pasaulyje tampa pavojingas, nes jis per daug atsietas  nuo sielos ir dvasios gyvenimo. Mes nesame laimingi gyvendami pagal nusistovėjusias šabloniškas visuomenės nuostatas, tad dėl mūsų pačių saugumo svarbu išmokti žengti žingsnį toliau į nepažinumą – žengti ir tikrinti.

Aš jums linkiu, kad išmoktumėte  ir išdrįstumėte plačiau atverti sąmonę be nelaimių ir dramų – tai labai svarbu.

Taigi susitikimas žmonių, kurių sielos yra bendravusios ilgą laiką, kurios yra artimos, gali vykti dėl įvairių priežasčių. Viena – dėl asmenybės tolimesnio kelio, likimo  korekcijos, kad asmenybė didesnį dėmesį atkreiptų į dvasinį tobulėjimą, į tai, ko reikia sielos evoliucijai, kad neskirtų tiek daug laiko ir dėmesio tik poreikiams, primestiems pasaulietinės materialistinės visuomenės: tik pinigai,  tik pripažinimas, tik prisitaikymas. Kartais tai yra bandymas supurtyti, pažadinti, kad egzistuoja kai kas daugiau. Taip tarsi sustabdomas pasaulis, o toje tuštumoje, be abejo, visų pirma  … į ką mes kreipiamės? Instinktyviai, iš didžiulės baimės, nebūties baimės, iš tuštumos baimės, mes imame ir atsigręžiame į šviesos šaltinį, t.y. sielą ar dvasią.

Kitas dalykas, kada  sielos susitaria dar prieš įsikūnydamos, jog yra svarbu pažadinti vienai kitą iš pasaulietinio miego ir priminti apie galimybę atiduoti kokią nors skolą. Kartais ateina pas mus žmogus ir ko nors prašo, o mums kyla jausmas, kad mes privalome jam būtinai tai duoti, nors tai atrodo nelogiška pasaulietine prasme. O kartais, atvirkščiai,  prie mūsų priartėja žmogus, kuris yra mums skolingas. Tada tas žmogus jaučiasi kaip globėjas, o mes jaučiame, kad turime priimti jo pagalbą, nors nežinia, ką apie tai pagalvos aplinkiniai žmonės. Čia vis dėlto nekalbu apie paprastą egoistinį išnaudojimą ir manipuliavimą, nes ir egzistuoja ir toks, kai spekuliuojama emocijomis, prisirišimais  ir pan. Ne, šiuo atveju kalbu apie tą tikrąjį sielų susitarimą ateiti ir priminti, kad svarbu grąžinti skolą ir tuo atkurti karminę pusiausvyrą, atverti kelią sielai eiti toliau ir nebeturėti tos skolos.

Tiesą sakant, labai dažnai panašios situacijos kyla ne tarp svetimų žmonių, bet tarp šeimos narių. Dažnai atrodo nelogiška, kad tėvai dažnai turi visiškai skirtingą požiūrį į savo vaikus: vienam leidžiama viskas, jis lepinamas, o su kitu elgiasi griežtai, asketiškai, jam daug ko neleidžiama, kas leidžiama pirmajam vaikui.

 O būna dar ir kitokie susitikimai: susitariama susitikti tam, kad būtų  pažadinta atmintis apie tai, kad abi susitikusios esmės ne vien tik fiziniai kūnai, ne tik asmenybės,  o amžinos esmės. Būtent tokiu atveju tas susitikimas yra visai nelogiškas, pažeidžiantis visuomenėje įprastas taisykles, visiškai nesuvokiamas, nesuprantamas. Kartais tai reikalinga, kad jis sustabdytų įprastus proto šablonus ir paskatintų intelektą, sąmonę skrieti ir išsivaduoti  iš tų šablonų, iš prisirišimo tik prie žmogiškosios būties, tik prie buvimo Žemėje, prie tų įprastų elgesio normų. Kartais tas susitikimas kaip koks sprogimas, kuris  gali mums priminti dvasios gyvenimą. Priminti mums,  kad esame taip pat ir dvasia: ne tiktai kūnas, ne tiktai jausmai, ne tiktai mintys, ne tiktai siela, bet ir dvasia – nepažini, visa aprėpianti, nemari. Taigi tas spektras, kada vyksta artimų sielų susitikimai, yra labai platus ir aš, tiesą, sakant, nepaliečiau visų priežasčių, dėl ko tai gali įvykti.

Visada tokių susitikimų aplinkybės yra įdomios, keistos, netikėtos ir kartais atrodo tarsi surežisuotos kokio dangiškojo režisieriaus – taip sugalvoti ir sudėlioti tyčia nelabai ir išeitų. O jei į tokių susitikimų istorijas pažvelgsime tame kontekste, kad susitinka amžinos esmės, kurios susitarė trūks plyš sutikti viena kitą, kad, jei reikės, jos dvasios jėga formuos aplinkybių srovę, nušluojančią visas kliūtis, tada paaiškės, kodėl mes kartais elgiamės visai nelogiškai, virpame, bet jaučiame, kad privalome kai ką padaryti nepaisant jokių kliūčių ar to, ką galvoja apie tai aplinkiniai.

Kartais akivaizdu, kad toks artimų sielų susitikimas negalės būti meilės istorija dėl per didelio fizinio amžiaus skirtumo, kartais  socialinė padėtis neleidžia to daryti arba abu žmonės yra susituokę, turi vaikų. Kartais tai būna tiesiog keisti, kurioziški susitikimai. Visų jų bendras požymis yra tas, kad jie jaudina, virpina kur kas stipriau nei dauguma susitikimų, kad  jų metu kažkas labai giliai paliečiama, labai stipriai keičiasi viduje.

Dažniausiai tai būna susitikimai su žmonėmis, su kuriais turime labai ilgą buvimo kartu istoriją. Kada tokia siela priartėja, natūralu, kad mes jaučiame ne tik to žmogaus priartėjimą, bet  ir tam tikrą, ypatingą tos sielos švytėjimą (net jeigu jo nematome), vibraciją (kiekviena siela turi savo unikalią savo vibraciją, karminius savo įrašus – dažniausiai juos jaučiame vibracijų lygmenyje, bet vadiname arba nerimu, susijaudinimu arba  emocijomis, nes žmonija dar nepriprato stebėti ir suvokti savo karminio kūno judesius).

Kartais mūsų gyvenime pasirodo žmonės, kurie pažadina tą dieviškąją atmintį, suvirpina ne tiktai fizinį kūną („pašiurpau, pasidarė šalta ar karšta, malonu, palaima apėmė“), ne tiktai emocijas („baimės sukilo ar palaima“), ne tik sukelia kokias nors mintis („Kas čia man darosi?“), bet suvirpina ir kitus kūnus: kauzalinį (pajuntame, kad vyksta kai kas labai svarbaus – logiškai ar nelogiškai žvelgiant), kartais aktyvuojamas ir mūsų bodhialinis kūnas – palaimos kūnas, kuriame nuolat gyvena palaima.

Pastarasis dalykas dažnai nutinka su tuo žmogumi, su kurio siela esame patyrę ilgalaikę palaimą fiziniame kūne arba su kuriuo rojaus pasauliuose buvome sulipę ilgalaikėje patirtyje. Iš tiesų to žmogaus priartėjimas gali labai daug priminti, suvirpinti, padėti pačiam prisiminti daug ką svarbaus apie savo sielą, apie jos evoliuciją, apie dvasios pasaulį. Be abejo, tas žmogus dėl tos jėgos, dėl tų didžiulių energijų, kylančių iš dviejų sielų ilgalaikio bendrumo, gali  pakeisti  ir mūsų tolesnio likimo kryptį.

Juk  nėra nei ko lyginti, ką patiria siela viename žemiškajame  gyvenime (60, na, daugiausiai apie 100 metų)  su milijonais, milijardais metų jos kelionės, bendrų patirčių su kitomis sielomis. Jei gyvenime pasirodo viena iš sielų, su kuriomis didžiąją kelionę nukeliavai, neįmanoma lyginti to įspūdžio ir susijaudinimo su  kasdienėmis istorijomis, tačiau tai visai nebūtinai turi būti mūsų siela dvynė. Mes turime be galo artimų ryšių sielų pasaulyje ne tik su ta, kuri yra mūsų siela dvynė, – mes turime nepaprastai artimų sielų, mūsų bendražygių, mūsų giminingų sielų, kurios taip pat gali mus nepaprastai giliai sujaudinti, pakeisti mūsų gyvenimą, jį be galo įkvėpti. Ir gali atrodyti, kad tas poveikis visiškai nepažinus, mistiškas.

Klausytoja: Noriu pasidalyti savo patirtimi. Pernai buvau Vokietijoje. Vis galvojau, kam man reikia tos vokiečių kalbos, tos kelionės į Vokietiją – darbas buvo sunkus. Grįžau į Lietuvą, pritaikiau turimas žinias, gavau gerą darbą, tačiau ir vėl atsirado trauka važiuoti į Vokietiją. Liepos mėnesį pajutau, kad mane neša gyvenimo, likimo banga. Galėjau planuoti, tačiau jaučiau, kad viskas klostosi visai kitaip, nei planuoju. Net galva svaigsta. Jaučiausi kaip nešama stiprios srovės, tik galvojau, kaip koks šapelis, kaip man išsilaikyti toje srovėje. Buvo labai sunku, vėl grįžus į Vokietiją, daug meldžiausi, klausiau, kodėl turėjau  ten grįžti? Būtent tuo metu atsirado žmogus: parašė, pasiūlė susitikti. Tik pamačiusi jį pajutau ilgesį, supratau, kad noriu su tuo žmogumi būti, kad nebenoriu su juo išsiskirti. Net ne protu suvokiau – mano siela sakė, kad tai mano žmogus. Man taip nėra buvę.  Paklausiau savo sielos balso, važiavau pas jį, rizikavau, pasirinkau patį nepažiniausią variantą iš trijų galimų. Dabar jau esame kartu pusę metų ir neatsidžiaugiu tuo. Tai žmogus, su kuriuo man gera, su kuriuo yra harmonija, su kuriuo esu laisva.

NGW: Labai džiaugiuosi, kad jums tai pavyko. Kartais tokių susitikimų būna visai kitokios pasekmės. Nors ir tikslas kartais būna skausmingas: sielos susitinka ne darniai partnerystei, bet skausmingam atpirkimui. Štai tokie atvejai kaip jūsų iš tiesų labai reti. Vis dėlto, manau, svarbu ir sugebėti teisingai girdėti bei traktuoti tą dvasios vedimą, tą srovę, kuri susiformuoja. Juk kiek yra žmonių, kurie priešinasi protu arba baiminasi ką nors daryti dėl  tų visuomenėje įprastų šablonų: „Ką žmonės pagalvos“. Jie  gyvena pagal svetimas programas  tiesiog  iš baimės. Jūsų pavyzdys yra įkvepiantis dėl to, kad yra sėkmingas, teisingai buvo išgirstas dvasios vedimas ir išdrįsta juo patikėti.

Nijolė Gabija Wolmer