Apie pokyčius mokymosi procese ir ne tik…

N.Gabija Wolmer - Apie pokyčius mokymosi procese
I. Pradėdami mokytis mes einame į pokyčius

Be visų kitų vertybių, dvasinis mokymas turi vesti žmogų į kitimo procesą, kitaip jame nebus vadavimosi iš ego gniaužtų, nebus ir dvasinio tobulėjimo. Manau, tai logiška, net akivaizdu. Tačiau daugelyje mūsų glūdi nesuvokta, praeities karmos sąlygota pokyčių baimė. Todėl šis faktas – suvokimas apie tai, jog jei pradedame mokytis ir tobulėti, tai pokyčiai būtinai bus, jie neišvengiami, –  dažniausiai nustumiamas į pasąmonės gelmes.

Ego įprotis, jog visa, kas gera, turi būti malonu, saugu, formuoja mažai suvoktus pasąmoninius lūkesčius: „Aš surasiu tikrą dvasinį Mokytoją, gausiu dvasinį mokymą, ir jis bus šviesus, galingas. Man bus taip gera – jis bus lyg stebuklas, lyg daina. Viskas bus gerai, aš liksiu toks, koks esu, tik patirsiu dar neišgyventą palaimą, įkvėpimą, tapsiu sėkmingas ir stiprus, įgysiu naujų galių.“

Taip, iš tiesų, bus ir palaima, ir įkvėpimas, ir jėga, tačiau ne iš karto ir tik tuomet, jei mokymo procesas bus sėkmingas.

Deja, mokymasis ir su juo susiję kitimai, net jei jie veda į gerąją pusę, ne visuomet ir ne iš karto malonūs. Kartais jie, atvirkščiai, skausmingi, nors ir reikalingi. O kartais tai geri pokyčiai, bet karmos sąlygota pasąmonė bijo ir jų, jais netiki.

Svarbu suvokti, jog jei mokaisi,  jei mokymas vaduoja, tobulina, tai tobulina ne tik teorinėmis žiniomis, kurių pasiskaitęs ar pasiklausęs, gali likti toks, koks buvai. Visų pirma tobulėjimas vyksta naujais reikalavimais sau,  siekiu  įgyti naują kokybę bei įsitvirtinti joje. Mokytis – vadinasi, siekti naujos kokybės, būti pozityviuose pokyčiuose.

Svarbu įsisąmoninti tai: pradėdami mokytis, mes einame į pokyčius. Ir tai yra gerai, normalu.

Mokymosi procesą galime palyginti su lipimu pakopomis – pradžioje per teoriją, praktiką, suvokimus turime pakylėti save viena pakopa dieviškumo, tobulumo link. Tai yra aktyvių pokyčių metas. Vėliau turime įsitvirtinti šiame naujame pasiektame lygyje. Tai ramesnis stabilizavimosi metas. Tik po to galime siekti naujų aukštumų, pasiekimų. Kai tik įtvirtiname naujas žinias bei kokybę, dvasia bei siela mumyse ima nuobodžiauti, reikalaudama kažko daugiau, neleisdama tinginiauti. Tuomet vėl einame į naują patirtį, siekiame naujos, aukštesnės kokybės – dar viena pakopa…

Pokyčiai mokymosi procese yra normalu dar ir todėl, kad pasaulis nuolat, visą laiką, kinta – nėra įmanoma jo sustabdyti. Ir jeigu mes nesikeičiame, nededame sąmoningų pastangų keistis, jis keičia mus.

II. Artimųjų reakcijos į pokyčius

Jei pasaulio tėkmė stipresnė nei mūsų valia, tuomet pasaulis pasirenka, kaip, kurlink jis mus pakeis. Gerai, jeigu pakliuvome į vaduojančią tėkmę, vaduojančių pokyčių tėkmę, bet gali būti ir kitaip. Todėl iš tiestų svarbu suvokti: „Mes turime teisę keistis”. Mes turime teisę keistis taip, kaip norime, kaip manome esant sąmoninga, reikalinga, jei tik tai nekenkia pasauliui.

Iš mūsų tą teisę keistis neretai bando atimti artimieji. Be abejo, jie tai daro nesuvokdami. Juk jie susidarė kažkokį vaizdą apie mus. Dažniausiai šis vaizdas yra statiškas.  Motinai ar tėvui dukros, sūnaus vaizdinys sustoja tam tikroje jų brendimo stadijoje. Vyro ar žmonos vaizdinys taip pat dažnai sustingsta tam tikrame  etape, kuriame buvo daugiausiai bendraujama, arba suvienodėjus kasdienybei, įpročiams.

Sunku priimti dinamišką, besikeičiantį artimojo vaizdą, nes jis yra nepažinus, be to, reikalauja daug dėmesio bei jėgų stengiantis suprasti.

Artimasis, nors nemąsto tokiu būdu, tačiau neretai jaučia baimę:  „Aš nežinau, kurlink tu keitiesi, man dėl to nesaugu. Nežinau, ar sugebėsiu priimti, mylėti tave pasikeitusį. Nežinau, ar man bus gerai su tavimi pasikeitusiu“. Atrodo lengviau, saugiau mylėti fiksuotą, gerai pažįstamą artimojo vaizdinį: „Žinau, kad tu esi toks, ir baigta“.

Nepaisant to, jog norisi pateisinti mūsų artimųjų vaizdinius apie mus (net tuomet, jeigu jie mums jau per maži ar nebereikalingi), mes vis tiek turime teisę keistis. Labai dažnai tai pasąmoniniai dalykai, pasąmoninės problemos, apie kurias net nekalbama.

Tokiu atveju, kai nerimą kelia tiesiog artimojo dvasinis kelias ir pokyčiai, susiję su juo, beveik niekada nebus tiesiai įvardijama tai, jog gąsdina tiesiog pokyčiai, nepažinumas. Tam reiktų pripažinti, jog bijome artimojo tobulėjimo, nes jo nesuprantame. Ego šnabžda, jog tuomet lyg esame kažkokie menkesni, nesusivokę?  Ambicijoms sunku tą priimti…

Paprastai tokiais atvejais kaltinamas dvasinis kelias arba tai, kad jam skiriama per daug dėmesio, arba teigiama, kad artimasis neturi teisės pats spręsti, kam skiria savo laiką ir dėmesį, nes apleido šeimą ir panašiai. Taip įvyksta problemos sukeitimas, tikrosios priežasties paslėpimas, kad nereikėtų eikvoti tiek daug jėgų, kiek iš tiesų reikia, norint suvokti, kas vyksta.

Gal atrodo keista, kodėl apie tai kalbu, tačiau daug kartų mačiau, kaip mano mokinių, grįžusių namo po sėkmingų, ypač stipriai transformuojančių praktikų seminare, nepažindavo net jų mylimi augintiniai – katės, šunys. Jie nustėrę iš tolo žiūrėdavo į savo šeimininką kaip į nepažįstamą žmogų  – kas čia atėjo? Ir tik vėliau, po kelių minučių, atpažinę, jog tai tas pats žmogus, džiaugsmingai puldavo sveikinti. Po to santykiai su naminiais augintiniais tapdavo net stipresni, artimesni, tačiau pirmasis įspūdis, kai žmogus grįždavo įėjęs į galingą transformuojantį procesą, priblokšdavo net juos.

Kodėl? Todėl, jog stiprių dvasinių praktikų metu, kai užmezgamas aktyvus ryšys su sielos bei dvasios pasauliu, labai išsiplečia aura, suintensyvėja jos švytėjimas, pakyla vibracinis auros dažnis, o sąmonės dėmesio centras pasikylėja arčiau sielos pasaulio – tai yra astralinio pasaulio lygyje iš tiesų grįžta daug kuo pakitęs žmogus. Juk energijų pokytis pirmiausia atsispindi energijų kūne – auroje.

Manau, gyvūnai, jei ne mato aurą, tai bent jau puikiai ją jaučia. Jaučia jos ribas, intensyvumą. Esu įsitikinusi tuo daug kartų…

 Dažnai panaši reakcija būdavo ir artimųjų, nors jie nesuprasdavo kodėl. Užpuldavo klausimais: „Ką tu darei? Kur buvai? Kas tau nutiko? Tu atrodai kažkoks ne toks, pasikeitęs. Man neramu, aš nepažįstu tavęs.“ Juk viskas būtų „gerai”, jei artimasis grįžtų toks pat, koks išėjo. Na, gal truputį pakilesnės nuotaikos, labiau mylintis ir tiek, tačiau ne giluminiai, iš esmės pakitęs… O toks pojūtis yra ir pačiam praktikuojančiam, jei jis atkuria sutrūkinėjusį ryšį su savo siela, dvasia, dvasiniais jo sielos mokytojais.

Vėliau, jei praktikuojančiam užtenka išminties, kuklumo bei kantrybės papasakoti, nuoširdžiai pasidalyti savo pojūčiais, pokyčiais, ateina supratimas, palaikymas. O atsinešta nauja energija gali „pamaitinti” ne tik patį praktikuojantį, bet ir jo šeima. Paprastai taip ir nutinka, juk su šeima energijų lygmenyje mes esame lyg susisiekiantys indai.

III. Jei nusprendei mokytis, tai pasitikėk mokymu, mokytoju, savimi

Tačiau jei praktikuojantis nepasitiki savimi, savo pokyčiais, mokymu bei mokytoju, tuomet jį gali užvaldyti jo artimųjų būgštavimai. Tokiu atveju į mokymo procesus, į pokyčius savyje jis ima žiūrėti akimis tų, kurie mokymuose nebuvo, nieko apie juos nežino, yra vedami baimės. O kadangi energijos jo auroje daugiau nei anksčiau, tai ir jo baimės įgaus daugiau jėgos nei įprastai. Be abejo, tuomet gali kilti sumaištis, nerimas…

Logiška išvada: jei eini mokytis ar mokaisi, pasitikėk tiek mokymu, tiek mokytoju, tiek savimi, kitaip gali sukurti sau ir kitiems problemų.  Prieš eidamas į dvasinius mokymus, įsiklausyk ne tik į savo proto, logikos balsą, bet ir į širdies pojūčius. Į tai, ar ji pritaria tam, ką darai, ar skatina tave, ar, atvirkščiai, prilaiko nuo veiksmų…

Kad ir nebūtų visų šių mūsų artimųjų baimių, vis tiek mes kartais  stengiamės pateisinti vaizdinį, kokius mus mato kiti – dėl to, jog bijome prisipažinti, kad mums jau būtini pokyčiai, jog jie jau vyksta, jog jau nebetelpame per mažuose gyvenimo rėmuose. Bijome, jog nežinosime, kaip paaiškinti, kas vyksta.

Aiškinant, kas vyksta, svarbu ne tik išmintingi žodžiai, bet ir kantri, nuoširdi, mylinti širdis, nenorinti likti vieniša, atskirta pokyčiuose. Juk kai aiškiname apie tai, kas mums vyksta, esmę atskleidžia ne tik žodžiai, bet ir tai, kaip jaučiamės, ką šneka mūsų akys. Jos šneka ir tai, ar atsinešėme meilę, dorą.

Kartais į pokyčius mumyse artimieji atliepia skausmingomis, karmiškai sąlygotomis, nesąmoningomis reakcijomis: „Žmogus keičiasi – vadinasi, jam būtinai bus kažkas blogai“.

Pagalvokime: jeigu kažkas ateina ir mums pareiškia: „Aš pasikeičiau, mano gyvenime daug kas pasikeitė“, kokia būna pirma reakcija? Instinkto reakcija: „Vaje, turbūt, jam atsitiko kažkas blogo“. Tai neadekvati, karminių praeities skausmų sąlygota reakcija.

Kada mes mokomės, siektinybė yra pokyčiuose vaduotis bei plėstis. Pasaulietinė sąmonė dažnai negali aprėpti, kad per pokyčius patyrėme kažkokį nematerialų virsmą (ne gavome daugiau pinigų ar juos praradome, ne pirkome namą ar jo nebeturime), įvyko sąmonės plėtros procesas. Juk tai gali būti visai gerai, jog išsiplėtė sąmonė ir ji yra kitokia.

Mes turite teisę darbuotis savo pasaulio viduje, net jei tai kam nors nepatinka ar yra nesuprantama. Mes turime teisę į dvasinius ieškojimus, į savo autentišką kelią, jei tik tai nekenkia aplinkiniam pasauliui ir mums patiems – tai mums garantuoja ir šalies konstitucija. Tikėjimo laisvę, dvasinio kelio laisvę – mes ją turime, išsikovojome, tai naudokimės. Kada, jei ne dabar? Vėliau, jei ji nebebus reikalinga, galime ir vėl jos nebeturėti. Todėl neleiskime iš mūsų atimti tai, kas mums teisėtai priklauso, dėl kažkieno baimingos meilės mums ar tiesiog nenoro leisti mums keistis.

Žmonės dažnai turi siaurą sampratą apie dvasinį mokymąsi: jie supranta, kad jeigu kas nors mokosi, vadinasi, sėdi meditacijos pozoje susitelkęs ir kalba maldą, mantrą arba kreipinius, postulatus. Tačiau tai, kad tokio darbo metu vyksta pokyčiai, dažnai užmirštama.

Jei norime, kad artimieji mums netrukdytų, nebandytų stabdyti mūsų pokyčių, nesupratę jų esmės, tiesiog paaiškinkime paprastai, jog permainos, kurios jums vyksta,  reikalingos, geros, jums būtinos. Jei visgi jumis netikima, turite teisę vis tiek eiti savo keliu.

Kita vertus, kartais mes eikvojame tokią didelę energijos dalį, kad pateisintumėme kažkieno įsivaizdavimą, kokie mes esame, buvome kažkada praeityje, turime būti ar ką galime  daryti, jog mūsų gyvenimo srovė sustingsta, išsenka, tampame bejėgiai, jaučiamės aplinkybių auka, nebematome prasmės gyventi…

Deja, nors atrodo, jog toks baimės paskatintas veiksmas atneš ramybę, visgi, eidami šiuo keliu,  po truputį tampame nereikalingi ir aplinkiniams, ir tiems, kurie taip stengėsi mus sustabdyti nuo pokyčių, ir sau patiems. Dažnai dėl to prasideda ligos. Tai apgailėtinas per didelio bandymo prisitaikyti padarinys.

Taigi neatsisakykime būtinų pokyčių, jei jaučiame, jog jie reikalingi, tačiau įdėkime pakankamai pastangų, kad tie, kuriuos mylime, mus suprastų. Juk tuomet, kai keičiamės, tačiau liekame nesuprasti, o mūsų dvasinis kelias tampa kažkuo draudžiamu, neleistinu artimųjų akivaizdoje, taip pat sueikvojame daug jėgų, neretai stipriai kenčiame. O įgytas mokymas neretai iškreipiamas, apšmeižiamas dėl šios paprastos priežasties, kad pokyčių negebėjo priimti artimieji, o mes nesugebėjome jų paaiškinti, apginti jų svarbos. Bailesnis dėl to jo atsisako. Ką gi, galima sakyti: „Dvasinis kelias – ne bailiui”. Ir tai yra tiesa…

Siektinybė yra keistis pačiam, leidžiant kitiems daryti tą patį ar tiesiog būti savimi.

IV. Vieno karto nepakanka

Daug kartų susidūriau su tuo, jog žmonės mano, kad užtenka vieną kartą pabandyti pašnekėti su artimaisiais, bandant paaiškinti savo pasirinkimą, savo dvasinius poreikius ir, jei nesuprato, nebandoma daugiau to daryti. Išdidumas neleidžia. O be reikalo…

Bandykime mylinčiai, kantriai daugybę kartų aiškinti, kodėl mums svarbu tai, ką darome. Jei tai darysime be pretenzijų, kukliai, tuomet supratimas, bent dalinis, būtinai ateis (aišku, tik tuo atveju, jei santykiuose yra meilė, geranoriškumas). Tuomet galėsime keistis, praktikuoti, sulaukdami palaikymo bei pagarbos, o ne smerkimo. Tačiau tam, kad tai įvyktų, reikia kantrybės –  kartais didžiulės, trunkančios kelis mėnesius, kelerius metus, o kartais  ir daugelį metų…

 Žinau ne vieną istoriją iš mano mokinių gyvenimo, kai jiems teko stengtis, kantriai aiškinant, ką ir kodėl jie daro ar tiesiog susitaikant su smerkimu bei nesupratimu vienus, dvejus, penkerius ar net daugiau metų. Tačiau, jei užtenka kantrybės, kuklumo, nuoširdumo ir meilės, jei nuolat yra siekiama išsaugoti ir dvasines vertybes, ir meilę, svarbius santykius, galų gale, po smerkimo ir nesupratimo, ateina pagarba ilgalaikėms pastangoms, požiūrio pastovumui, kantrybei. Ypač, jei praktikuojančio charakteryje ryškėja ramybė, savarankumas, sąmoningumas, gebėjimas geriau spręsti problemas. Jei švaresnis, doresnis tampa gyvenimo būdas, atsiranda efektyvesni bendravimo su pasauliu modeliai.

O kas vyksta, jei net ir prasidėjus teigiamiems pokyčiams dvasiniame kelyje, žmogus vis dėlto neturi pakankamai kantrybės, kuklumo, besąlyginės meilės paaiškinti, kas jam vyksta, ką jis daro, ką praktikuoja? Juolab, jei iš karto patiria artimųjų smerkimą, panieką, agresiją, įtarumą? Jei jis leidžia sau supykti, užsidaryti, įsižeisti? Juk nėra lengva susilaikyti nuo tokių reakcijų.

Natūralu, kad gali prasidėti barniai, imti reikštis agresija.

Ką gi daryti?

Jei mylite, jei svarbūs santykiai – tą patį, ką jau rašiau – kantriai ir kukliai, išmintingai, nuoširdžiai, be pretenzijų, paprastai pasistenkite paaiškinti, ką darote, kodėl, kuo jums tai brangu, kodėl svarbu, kokius gerus kitimus matote tame. Neleiskite sau įsižeidimo, uždarumo – tai taip pat bus jūsų augančio dvasingumo požymiai, kurie įtikins labiau nei gudrūs žodžiai. Jei nepadeda, padarykite tai dar kartą, dešimt kartų, šimtus kartų – tol, kol jus supras. Jei jums brangu ir jūsų dvasinis kelias, ir pokyčiai jumyse, ir santykiai, rasite būdą perduoti žinią. Tai įmanoma, kaip rodo mano asmeninė, daugelio mano mokinių patirtis. Tačiau tam dažnai reikia laiko. Duokite ir sau, ir artimiesiems laiko jus suprasti. Duokite sau laiko išauginti kuklumą ir kantrybę, išmintį, besąlyginę meilę, jei jų trūksta. Juk dvasinės praktikos turėtų tam padėti?

Kita vertus, jūs neprivalote aiškinti savo giliausių dalykų, susijusių su jūsų tobulėjimu, negeranoriškiems ar pašaliniams žmonėms. Nes rezultatas gali būti atvirkštinis – juk viską galima iškraipyti, parodyti tik iš blogosios pusės, išjuokti. Todėl nemėtykit perlų, tiesiog eikite savo keliu tenlink, kur jums svarbu. Eikvoti laiką pasiaiškinimams iš tiesų verta tik tiems, kuriuos mylime, kurie nori mus suprasti, su kuriais dalijamės savo gyvenimu.

Nijolė Gabija Wolmer

TOP