Tuštumos samprata

Krikščioniškoje religijoje jos nėra – visa ko iliuzoriškumo, tuštumos sampratos. Budizmo religiniame agregore ši tuštumos, Šunjatos samprata egzistuoja. Tačiau ji pradedama nagrinėti ir praktikuoti ne iš karto, nors persmelkia visą budistinę filosofiją. Tuštumos, kuri persmelkusi viską ir vis dėlto talpina savyje visą iliuziją, pritrenkiančiai realią, pritrenkiančiai materialistinę. Ji susijusi su tuo, jog visa, ką mes pergyvename, yra tiktai mūsų iliuzorinis įsivaizdavimas, iliuzorinis pergyvenimas, kuris tirpsta, jeigu perpranti tikrąją prigimtį viso to, kas aplinkui yra. Manau, labai svarbu vis dėlto į šiuos fenomenus, kai mes susiduriame su visa ko tuštumo samprata, eiti saikingai. Juk žmonės, kurie neturi jokios patirties dvasinėse praktikose, savo gyvenime stiprių supurtymų metu, sunkumų metu neretai priartėja prie šios tuštumos sampratos, tačiau dažnai tai vyksta neharmoningu būdu, per dramą, per skausmą, per tai, kad susvyruoja visa pasaulėžiūra, susvyruoja „visa pasaulio ašis“. Tai vyksta dėl to, kad gyvenimas yra supurtomas iš esmės. Tada atrodo, kad nėra jokio pagrindo po kojomis, tampa nebesvarbu, ar gerai, ar blogai, gėris ar blogis, ar mirtis, ar gyvenimas, etiškumas ar neetiškumas… Būna tokie susvyravimo momentai, kada žmogus priartėja per dramą prie visa ko iliuzoriškumo.

Vis dėlto yra svarbu savo sąmonėje turėti šią sampratą priartėjant prie jos harmoningai ir sąmoningai. Ką turiu omenyje? Manau, tam, kad žmogus sąmoningai galėtų išlaikyti pusiausvyrą. Štai, pavyzdžiui, dabar Svarstyklių zodiako ženklas yra labai stipriai akcentuotas. Šiuo metu Svarstyklių ženkle yra net keturios planetos: Jupiteris (didžiausia Saulės sistemos planeta), Saulė, kuri žvelgiant iš Žemės, yra šios sistemos centras, Merkurijus ir Marsas. Vadinasi, svarstykliškos pamokos gali būti perprastos lengviau nei bet kada. Pažiūrėkite, ko būtų vertos tos tradicinės Svarstyklės, jeigu jos turėtų tiktai ašį ar tik vieną svarstyklių lėkštę? O juk pasverti mes galime tik tada, kada abejose pusėse yra tai, ką galime tarpusavyje sulyginti, atsiremdami į stabilią ašį. Šių Svarstyklių įvaizdžio akivaizdoje norėčiau padėti į vieną svarstyklių lėkštę Jan energiją, atstovaujančią dvasinio augimo modelį. Tai modelis, kai sakoma, kad būtina stengtis, būtina formuoti savo gyvenimą, būtina tobulėti, evoliucionuoti, būtina keisti savo aplinką ir keisti save, tapti savo gyvenimo kalviu. Tačiau kuomet žmogus stengiasi, stengiasi, stengiasi, formuoja, formuoja ir staiga jis vis tiek susiduria su sunkumais ir mato, kad neįmanoma visko pakeisti, neįmanoma iš karto visko išmokti, nes nėra žmogus tobulas. Neretai žmogus priartėja prie nevilties, prie nuovargio, nenoro ką nors daryti. Ką tada būtų galima daryti? Kas galėtų žmogui padėti?

Ogi pamatyti, kad tau, žmogau, gali padėti kitoje svarstyklių lėkštėje esantis kitas dvasinio tobulėjimo modelis. Tai modelis, susijęs su In, moteriškąja energija. Moteriškoji energija, moteriškoji samprata dvasiniame kelyje – tai žvilgsnis į pasaulį kaip į tobulą, toks, koks jis yra. Tai nuostata, jog viskas ateis savo laiku, tada, kada ir turės ateiti. Jog viską galima mylėti tokiu, kaip yra dabar. Jog svarbu tiesiog atsiverti pasaulio srautui, įsileisti jį į save ir tekėti šitame sraute. Tai yra mokėti prisitaikyti prie jo, nuščiūti, nurimti, turėti nuolankumo visam gyvenimo srautui, tėkmei ir suvokti, pajausti, jog visa tėra didžioji Majos iliuzijos žaismė, tai lyg atspindžiai vandenyje.

Ką sako didžiosios Budizmo tantros, Pradžnaparamitos tekstai, tie, kurie siejasi su Šunjatos samprata? Ką byloja, kaip reikia žiūrėti į sunkumus, į žmones ar fenomenus? Sako: „Žiūrėk kaip į lietaus burbulus, atsirandančius vandens paviršiuje. Žiūrėk kaip į iliuzionisto kuriamus vaizdinius“. Taip galima žiūrėti į žmones, į problemas, į vaizdinius, į visą, kas iškyla. Jei mes turime abu šiuos modelius, jei suvokiame, kad visa yra tuštuma, Maja, pritrenkiančiai reali iliuzija, jeigu mes operuojame savyje abiem šiais modeliais, tada mes galime turėti pusiausvyrą ir stabilumą. Pajausk, kada yra laikas stengtis. Yra momentai, kai turi įdėti visas pastangas ir keisti savo realybę, kada tavyje turi prabusti Jan, tėviškoji energija, dvasinė energija, keičianti aplinką, keičianti tave, evoliucionuojantį ir besistengiantį, sakanti, kad be pastangų nieko niekada nebus.Pajausk, kada tu jau turi sustoti, įsiklausyti ir išgirsti, jog vis dėlto prie visų didžiausių pastangų gyvenimas yra didysis žaidimas, didžioji iliuzija, didžioji tuštuma, kurioje tu ir esi tas pagrindinis žaidėjas, kuris gali pažvelgti ir pamatyti, kad visa ir taip yra tobula. Nuščiūk ir ilsėkis. Viskas gali palaukti ir pailsėti. Visa ir taip yra tobula. Kitas dalykas, kad turėti meistriškumo išgirsti ir pajausti, kada yra svarbiau vienas ar kitas modelis, kuomet yra svarbu atsiverti, išlaukti, išgirsti, pajausti visa ko iliuzoriškumą, tuštumą… ir kada yra svarbu veikti nedelsiant.

O jeigu mes per daug viršytume, per daug įsileistume į savo gyvenimą tuštumos modelį, iliuzoriškumo modelį? Kas tada vyktų? Žmogus, neturintis pakankamai išlavintos etikos ir moralės, nueitų į nemoralumą, į degradaciją, į nuopuolį todėl, kad jis nedarytų to, kas yra būtina ir prarastų jau pasiektą aukštį. Jeigu žmogus tiktai stengiasi, jei tik visą laiką bando keisti aplinką, tai priartėja prie pavojaus tapti tiesiog egoistu, kuris nuolat stengiasi būti čempionu, lipti per galvas, negebėdamas girdėti aplinkinio pasaulio, mylėti jį tokį, koks jis yra.

Didžioji išmintis – apjungti šiuos du modelius, Jan modelį (tobulėjimo, aktyvumo, pasaulio keitimo modelį) ir In modelį (prisiderinti, tekėti jame, atsiverti jam, mylėti jį tokį, koks jis yra). Tai yra prieštaravimai, tačiau juos galima apjungti savyje per išmintį, per vidinę dvasinę šerdį, per dvasinę vertikalę mūsų gyvenime.

Nijolė Gabija Wolmer

TOP