Sogjalas Rinpočė

Penki elementai

„Mirimo procesas itin smulkiai aiškinamas įvairiuose Tibeto mokymuose. Iš esmės jį sudaro dvi išsisklaidymo fazės: išorinis išsisklaidymas? Kai sklaidosi juslės bei elementai, ir vidinis paprastų bei subtiliųjų mąstymo būsenų ir emocijų išsisklaidymas. Tačiau pirmiausia turime pažinti savo kūno ir proto sudėtines dalis, kurios suyra mirštant.

Visą mūsų būtį lemia elementai: žemė, vanduo, ugnis, oras ir erdvė. Jie sudaro ir palaiko mūsų kūnus, o jiems išsisklaidžius, mes numirštame. Mums gerai pažįstami išoriniai elementai, sąlygojantys mūsų gyvenimą, tačiau įdomu, kaip jie sąveikauja su vidiniais mūsų fizinių kūnų elementais. Beje šių penkių elementų išgalės bei savybės egzistuoja ir mūsų prote. Proto gebėjimas būti visos mūsų patirties pagrindu yra žemės savybė; jo tęstinumas ir prisitaikymas – tai vanduo; jo aiškumas ir gebėjimas suvokti yra ugnis; jo nuolatinis judėjimas – tai oras; o jo beribė tuštuma – tai erdvė.

Štai paaiškinimas, kaip susidaro mūsų fizinis kūnas. Senovinis Tibeto tekstas teigia:
Juslių sąmonės kyla iš mūsų proto. Mėsa, kaulai, uoslė ir kvapai randasi iš žemės elemento. Kraujas, skonio juslė, skoniai ir kūno skysčiai – iš vandens elemento. Šiluma, ryškios spalvos, rega ir forma kyla iš ugnies elemento. Alsavimas, lytėjimas ir fiziniai pojūčiai – iš vėjo elemento. Kūno ertmės, klausa ir garsai – iš erdvės elemento.

„Trumpai tariant, – rašo Kalu Rinpočė, – fizinis kūnas išsivysto iš proto, kuris įkūnija penkių elementų savybes. Pats fizinis kūnas persiima šiomis savybėmis ir kaip tik dėl tokio proto/kūno darinio mes suvokiame išorinį pasaulį, kuris savo ruožtu sudarytas iš penkių elementarių savybių: žemės, vandens, ugnies, vėjo ir erdvės…“

„Tibeto tantrinio budizmo tradicija kūną aiškina visai kitaip, nei daugelis mūsų įpratę. Tas aiškinimas remiasi psichofizine sistema, kurią sudaro dinamiškas subtiliųjų kanalų tinklas, „vėjai“, arba vidinis oras, ir pradai. Jie sanskrite atitinkamai vadinami nadi, prana ir binu, o tibetiečių kalboje – tsa, lung ir tikle. Šis tas panašaus žinoma iš kinų medicinos ir akupunktūros – tai meridianai bei či energija.

Žmogaus kūną mokytojai lygina su miestu, kanalus – su jo gatvėmis, vėjus – su žirgu, o protą – su raiteliu. Kūne yra 72000 subtiliųjų kanalų, bet tik trys pagrindiniai: vidurinis kanalas, einantis lygiagrečiai su stuburu, ir kairysis bei dešinysis kanalai, einantys abiejuose jo pusėse. Kairysis ir dešinysis kanalai vejasi aplink vidurinįjį keliose vietose sudarydami virtinę „mazgų“. Viduriniame kanale išsidėstę keletas „kanalo ratų“ – čakrų, arba energijos centrų, iš kurių kiti kanalai šakojasi kaip lietsargio stipinai.

Šiais kanalais teka vėjai, arba vidinis oras. Yra penki šakniniai ir penki šakiniai vėjai. Kiekvienas šakninis vėjas palaiko vieną elementą ir valdo jo funkciją žmogaus kūne. Šakiniai vėjai įgalina juslių veiklą. Sakoma, kad vėjai tekantys visais kanalais, išskyrus vidurinį, yra nešvarūs ir sukelia neigiamus, dvejybiškus minčių darinius; o vidurinio kanalo vėjai vadinami „išminties vėjais“.

Kanaluose dar yra raudonieji ir baltieji „pradai“. Pagrininė baltojo prado buveinė – viršugalvis, o raudonojo – bambos sritis.

Pasiekusieji aukštesniąsias jogos pakopas šią sistemą labai tiksliai vizualizuoja. Kai meditacijos jėgomis jogas priverčia vėjus įeiti į vidurinį kanalą ir jame ištirpti, jis gali tiesiogiai išgyventi proto prigimties švytėjimą arba Vaiskiąją Šviesą. Tai įmanoma, nes sąmonė remiasi vėju. Todėl atkreipus protą į kurią nors kūno vietą, galima joje sutelkti vėjus. Taip jogas imituoja mirties eigą: kai mazgai kanaluose atsileidžia, vėjai suteka į vidurinį kanalą ir akimirksnį patiriamas nušvitimas.

…mūsų gyvenimo trukmė matuojama tam tikru atsikvėpimų skaičiumi…

Kartu su fiziniu kūnu mums tenka ir vadinamosios penkios skandhos – sąrankos, kurios sudaro visą mūsų protinę ir fizinę būtį. Jos yra mūsų patirties dėmenys, ego suvokimo ramstis, taip pat ir samsaros kančių pagrindas. Tai forma, jutimas, suvokimas, intelektas ir sąmonė arba, anot kito vertimo, forma, pojūtis, pagava, sandara ir sąmonė.

„Penkios skandhos – tai nuolatinė žmogaus psichikos struktūra, jos ir viso pasaulio raidos modelis. Skandhos susijusios ir su įvairiais trukdžiais – dvasiniais, medžiagiškais ir emociniais…“

„Prieš pradedant kilti emocijai yra trumputis tarpsnis. Šis reikšmingas momentas prieš sujudant emocijos energijai yra gryno pirmapradžio suvokimo akimirka, kurioje, jei tik norime, galime įžvelgti tikrąją proto prigimtį. Akimirksniui nežinojimo apžavai išnyksta, mums nebėra jokio poreikio ir galimybės į nieką įsikibti, net įsikibimo sąvoka tampa juokinga, nereikalinga. Tačiau, užuot būdami to tarpsnio tuštumoje, kurioje galėtume rasti palaimingą laisvę ir kurioje mūsų nebeslėgtų jokia idėjų, informacijos ar sąvokų našta, mes, verčiami giliai įsišaknijusių įpročių, įsikimbame į abejotiną, gerai pažįstamos, jaukios savo emocijų dramos saugumą. Štai taip, iš prigimties nesąlygojama energija, kylanti iš proto prigimties, įgauna emocijos pavidalą, o paskui ją nuspalvina ir iškreipia mūsų samsarinė rega, – ji sukuria nuolatinį kasdienio blaškymosi ir klydimo šaltinį…“

Sogjalas Rinpočė. „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“ – Kaunas: Mijalba 2007.