Sielos ir asmenybės bendradarbiavimas

Mokymesi, manau, keičiasi ne tik asmenybė, bet ir siela. Ji nori dalyvauti gyvenime, pokyčiuose, kur tai įmanoma. Ir, manau, dalyvauja, bet yra priimama arba atmetama, su ja yra bendradarbiaujama, sąmoningai ar ne. Siela visada bendradarbiauja, bet asmenybė ne visada tai daro sąmoningai.

Nesąmoningai mes visada esame apsikabinę su savo siela per sapnus. Mes negalime nuo jos pabėgti. Mums tai neduota – nebent parduotume ją velniui, tamsos jėgoms. Bet jeigu to nepadaryta, mes negalime pabėgti nuo jos, ir tai yra gerai: mes esame vientisa struktūra, kartu gyvename. Nuo dvasios savyje mes negalime pabėgti: mes mokomės kartu su dvasia savyje, su Dievu savyje. Ir kada jus suvoksite, kad mokotės, keičiatės ne tik kaip asmenybė, bet ir darote tai kartu su siela, tai yra kartu ir problemiška – tai žymiai didesnis mokinys. Galima būtų pasakyti, kad asmenybė mokosi pradinėje mokykloje, o siela – universitete.

O ką? Argi ne taip yra? Siela, pasirodo, sprendžia sudėtingiausius aukštosios matematikos subtilių dalykų uždavinius, o asmenybė įsivaizduoja: „Na, žinai, tep – lep“. Smėlį švyst jai į akis – kaip smėlio dėžėje…

Jeigu jie – šie du veikėjai – apsikabina, jie ima mokytis gyvenimo mokykloje. Jų žaidimo aikštelė išsiplečia, jų mokymosi poligonas labai išsiplečia. Čia yra daugiau vietos ateiti palaimai, Viešpaties mokymui. Yra vietos, kur ateiti. Taip, tai nėra lengva, tai yra didelės atsakomybės prisiėmimas.

Žinot, tam vaikui, koks sielai neretai atrodo žmogus, kaip asmenybė, jos užduotys yra tikrai kaip aukštoji matematika arba kažkas tokio didelio, tokio sudėtingo, kad atrodo: „Na, nepavyks man“. Mes tą santykį pajuntame, kada išgyvename sąžinės priekaištus. Tai yra jausmas, lyg griežtas tėvas arba mama sakytų: „ Kodėl tu nepadarei to ir ano? “, „Kodėl tu ir vėl į kelnytes pridarei?“, „Tu ir vėl atėmei saldainį“ , „Tu ir vėl nuo pyrago paėmei tą raziną, kai visi turėjo džiaugtis tuo gražiu pyragu“. Juk tai yra kalba vaikui. Juk tai mūsų sąžinė, Dievas mumyse, šitaip šneka kaip su mažu vaiku: „Na, kaip tu galėjai?“ Mes muistomės, nenorime girdėti – kaip vaikas -todėl, kad, rodos, apie ką jinai kalba, yra taip nemalonu, sudėtinga ir aukšta. Bet mes esame ir tas vaikas, ir tas Dievas.

Nijolė Gabija Wolmer

TOP