Sapnų praktikos. Elgesio modeliai

Dualumas ir nedualumas

Yra neišvengiamas ir pakankamai ilgas etapas, kada siela tobulėdama, likdama dualume kaupia dorybių ir nuopelnų gerąją karmą, dorybingumo pagrindą. Kada jis tampa tiek stiprus, jog, net nuo jo atsispyrusi ir po truputėlį plėsdama savo pasireiškimus ir patirtį į nedualią realybę, sugrįždama į dualumą, ji sugrįžta į gerąją karmą, į ramų ir saugų gyvenimą, o ne į chaosą ir nedorybingumą.

Kodėl apie tai kalbu? Neretai, kada žmogus nėra sukaupęs pakankamai dorybingo pagrindo ir susipažįsta su išsivadavimo idėja, nedualumo idėja, jo protas, skatinamas egoizmo, puikybės arba savanaudiškumo, neįsiklausydamas į giliąją išmintį, ateinančią iš pasaulio širdies, iš dvasios, iš jo jausmų, iš doros,  sako:  „Laisvė ir yra absoliuti laisvė. Jeigu tai yra išsivadavimas, laisvė, tai kam turėčiau save kaip nors riboti arba tramdyti. Aš galiu viską. Kodėl aš turėčiau žiūrėti į sąlygotumus? Aš laisvas nuo jų! Ką noriu, tą ir darau! Einu ir darau, ką tik noriu.“ Dažniausiai tai būna silpnybių tenkinimas (apsirijimas, girtuoklystė, ištvirkimas, vogimas ir panašiai), jų pasireiškimas kenkiant aplinkiniam pasauliui.

Taigi žmogus tuo momentu  pasijunta laisvas ir įkvėptas, pakylėtas, nes jis naudojasi to momento galia, padidėjusia laisve. Bet dėl to, kad jis naudojo aplinkinį pasaulį sau tenkinti, nesirūpindamas juo, jį pasiveja karma. Jis kažką sugriauna, pažeidžia kažkieno interesus ir neturi kaip į tai atliepti dorybingai. Jis dažniausiai nesirūpina, kaip padengs nuostolius, kuriuos padarė, kaip atlygins žmonėms, kuriems pakenkė. Jis nori į tai nekreipti dėmesio, bet pasaulis sako: „Palauk, taip neišeis“. Ir toks žmogus tada grįžta į pasaulį, kur pasėjo ne laisvę ir išsivadavimą, o griovimą, griūtį.

Juk žmogus, pradėdamas praktikuoti ir  atėjęs iki nedualios sąmonės, kaip iki idėjos, ilgai joje neišbūna. Tik padidėja karštis ir jis grįžta į dualią realybę. Ateina vakaras ir  jis prisimena, kad nevalgė, ir nelieka nedualume, kada ar valgis ar ne valgis – tas pats. Jis prisimena, kad valgis yra gerai, grįžta į dualumą ir tada jam reikia eiti vogti arba prašyti valgyti, nes pats tuo nepasirūpino. Nedualumą pasiekusiam žmogui  būtų tas pats: ar valgyti, ar nevalgyti. Bet jeigu tau ne tas pats, ar valgyti, ar nevalgyti, mokėk gauti maistą dorybingu būdu. O kada jau tau jo nereikia – skraidyk sau nedualume, bet grįžk atgal nekenkdamas pasauliui.

Panašiai vyksta  sapnuose. Juk didelė dalis sapnų mums atskleidžia nedualią sąmonę. Juk dažnai sapnuose mes susiduriame su realybe, kur nėra nei gėrio, nei blogio, – yra pasireiškimai, ir tiek. Mes nemąstome tuo metu, ar gerai elgiamės, ar negerai, nes to tarsi nėra.

Tiesa, yra ir sapnai, kur mes reiškiamės dualiai, kur yra aiškios gėrio ir blogio ribos, kur mes suvokiame, kad kažkas yra gerai, kad kažkas blogai. Vadinasi, tada mes esame toje sapno erdvėje, kuri artimesnė dienos sąmonei, mūsų kasdieniam, linijiniam, racionaliam, konceptualiam protui. Bet mums reikia integruoti visą nakties patirtį. Mes negalime sakyti: „Šitas nakties gabalas blogas – lauk jį į šiukšlyną, o šitą pasiimu“.

Žmogus evoliucionuoja ne tik per jausmus, ne tik tiesiogiai per veiksmą, per valią, per fizinį kūną, per sąmonę ir per dvasią, bet taip pat ir per protą. Protas turi būti įtrauktas į evoliuciją ir mes esame etape, kada žmonija labai intensyviai įtraukinėja protą į evoliuciją ir jį labai sudievino kaip  iš viso  vienintelį evoliucionavimo instrumentą. O protas yra kontroliuojantis šiame žmonijos etape ir mąstantis dualiai ir linijiniu būdu, dviejų dimensijų lygyje. Jis suformuoja draudimus, kuriuos nežinia, kaip apeiti, ir nežinia, ką su tuo daryti mūsų emociniam kūnui, mūsų instinktui, mūsų pasąmonei, mūsų kitoms dalims, karminiam kūnui,  susisiejančiam su kitais gyvenimais.

Ir kas tada įvyksta? Tada įvyksta paprastas dalykas – užmarštis, neprisiminimas, negebėjimas prisiminti, draudimas žinoti, kad neįvyktų griuvimas. Taigi mes ne be reikalo daug ko neprisimename – tiek praeitų gyvenimų, tiek savo sapnų. Ne tiktai dėl to, kad esame kartais per daug pavargę, kad prisimintume, bet  ir dėl to, jog nesame pasiruošę sąmoningai, dienos protu, racionaliuoju – dualiuoju protu prisiminti tai, ką ir kaip mes veikiame nakties metu, nes nesuintegruotume to su savo pasaulėžiūra – mums tai taptų per daug sudėtinga. Mes dar nežinome, kaip tai padaryti be pasaulėžiūros griuvimo, nes jinai turėtų būti sudėtingesnė, platesnė, kad mes galėtume tai padaryti. Kelias į tai yra ilgas ir sudėtingas – kaip ir pati evoliucija. Tam reikia mokytis. Pratintis. Vienas iš būdų yra tolerancija ir nesmerkimas.

Dorybės – evoliucijos modeliai

Dorybėse yra visi evoliucijos modeliai. Bet mes dažnai nesuvokiame, kam jos reikalingos? Kokiu metu jos bus mums reikalingos? Štai tolerancija: jeigu jos nėra, yra blogai. Kada jos mažai, yra blogai. Kada jos pakankamai, labai gerai. Kada jos per daug,  jinai  gali peraugti į prisitaikėliškumą, arba į  abuojumą, arba į nereagavimą, arba į nereagavimą ten, kur reikia reaguoti. Taigi, mokydamiesi tolerancijos, mes mokomės ją taikyti įvairiausiose gyvenimo srityse, įvairioms realybėms. Vienokios tolerancijos reikės kaime, kitokios  mieste, dar kitokios – vaikų darželyje. Vienokios tolerancijos reikės kalėjime, kitokios deimantų kasykloje, kitokios vienuolyne, dar kitokios tolerancijos reikės grožio salone ir kitokios reikės sapne. Tam tikros skirtinguose sapnuose. Ir mes negalėsime visur taikyti vienodą toleranciją, vienodu būdu, vienodą kiekį.

Toks yra gyvenimas. Kokybės yra gyvos, kaip pats gyvenimo audinys.  Jos yra kintančios. Ir atmintis padeda mums atsiminti įvairius modelius, kaip mes taikėme (sėkmingai arba nesėkmingai) įvairius tolerancijos arba gerumo, arba atsakomybės modelius. Per daug arba per mažai, vietoje arba ne vietoje, laiku arba ne laiku, per daug arba per mažai, arba tiesiog ne tai. Visa tai yra ne dviejų dimensijų kokybių pasireiškimai.

Kada mes artėjame prie sapno realybės, tai tampa dar akivaizdžiau, nes, kada mes užmiegame, mūsų linijinė realybė nutrūksta. Mes nebefiksuojame laiko.  Argi jūs miegodami fiksuojate: „O, jau pirma valanda nakties. O dabar jau dvi“?  Kartais būna, kad prabusdami mes žinome, kiek valandų, bet šiaip natūraliai žmogus dieną kažkiek jaučia linijinį laiką. Po to yra tamsa, bedugnė: nutrūksta linijinis laikas ir prasideda nakties metu.  Ar sapne jūs skaičiuojate valandas?  „O, dar liko 45 minutės iki sapno pabaigos. Reikės prabusti, eiti į darbą.“ Tada jums nereikėtų žadintuvo. Taip kartais būna, bet tai yra išimtys. Aš dabar kalbu apie dėsnius.

Naktį mes esame kitokiame pasaulyje, turinčiame kitokius dėsnius. Ten mes turime teisę būti kitokie. Tai yra labai svarbu suvokti. Neužmiršdami apie dorybingumą mes turime teisę tiesiog būti tuo, kas esame.

IN IR JAN elgesio modeliai, išmintis

Dėl vakariečio proto dualumo yra vis per daug sureikšminama  viena iš esminių vystymosi krypčių – JAN kryptis (patriarchalinė, valdymo, tobulinimo, evoliucijos, sklaidos, keitimo, organizavimo ir panašiai). Simboliškai tai yra tėvo, vyriškoji kryptis. Jos veržli, ugninė sklaida, ir, jeigu ji vyrauja, gimdo labai reikalingą ir svarbų pojūtį, nuostatą: „Niekas nėra savaime suprantama. Kiekviena minutė yra labai svarbi. Jeigu kažko nepadarysi, gali nebepasitaikyti tinkamas momentas,  reikia išnaudoti kiekvieną momentą geriausiu būdu, padaryti tai, ką gali geriausio, ir dėl savęs, ir dėl kitų Jeigu yra kliūtys, netobulumai, jeigu yra blogis,  reikia tai įveikti. Blogį reikia sustabdyti, reikia siekti gėrio ir tobulėjimo, dorybių, dieviškumo”.

Bet jeigu mes visa tai sureikšminame,  per daug  suabsoliutiname, užmirštame kitą pusę –  moteriškąją IN išmintį, motinos išmintį, jog visa būtis yra savaime prasminga. Ar mes ką nors darome, ar nedarome; ar mes kur nors veržiamės, ar nesiveržiame; ar mes stengiamės, ar nesistengiame; ar mes dorybingi, ar nedorybingi; ar mes mokomės, ar nesimokome  – visa būtis jau pati savaime yra be galo vertinga. Ir jeigu tai yra sureikšminama iš dualumo lygmens, atsiranda vangumas ir abuojumas.

Jeigu vyriškoje tėkmėje, sureikšminus JAN, atsiranda persistengimas ir įtampa, blogiausiu atveju – agresija, karai, konkuravimas, rungtyniavimas, noras būti pirmuoju, didžiulis egoizmas ir panašiai, tai, perviršijus IN energijas ir požiūrį,  atsiranda nebesistengimas, plaukimas pasroviui, nematymas reikalo stengtis ir ką nors daryti. Tokiu būdu galima kalpų kalpas arba amžinai suktis samsaros rate gimstant – mirštant, kenčiant šiek tiek daugiau – šiek tiek mažiau: dar blogiau, po to dar blogiau, po to dar dar blogiau, po to iš viso baisiai, na, po to šiek tiek geriau, po to vėl blogai, po to geriau, po to vėl blogai, po to vėl… Ir kaip vandenynas čiūčia liūlia, čiūčia liūlia, net nesistengiant pasižiūrėti, o gal gali būt kaip nors kitaip, gali būti metodas? Iš viso net poreikio tokio nėra. Tai yra plaukimas pasroviui be krypties, be prasmės ieškojimo.

Ar tai gerai ar blogai? Aš nesiimu sakyt: „Tai gerai, o tai blogai“. Tai pasirinkimo reikalas, skonio reikalas. Iš tiesų tai yra tiktai poliai, kraštutinumai. Juk žmogus savo kasdieniame gyvenime visą laiką taiko  šituos du požiūrius, juos supindamas į amžinąją aštuoniukę.  Kažkokia jo dalis, (pavyzdžiui, kaip dabar mūsų fizinė)  sėdi, ilsisi, tačiau dirba protas. Vadinasi, fiziniam kūnui yra IN fazė, protui, mentaliniam kūnui – JAN fazė. Emocinis kūnas nusprendžia, arba inertiškai, kaip jis nori, taip ir banguoja. Kartais jį apima įkvėpimas – jis susijaudina, po to nurimsta.

 Būna etapai, kada mes pajuntame, kad laikas veržtis – tai yra jaunystė. Senatvėje senimas sako: „Ar tu čia stengsiesi, ar ne, vis tiek įvyks savo laiku”. Dar  vienas IN išminties variantas:  „Ai, aš vis tiek gausiu tiek, kiek ir turiu gauti”. Ar čia yra tiesa, ar melas? Čia yra ir tiesos. Čia yra ir melo. Iš esmės, absoliučiąja akimi žvelgiant, taip, mes gausime tiek, kiek turime gauti. Tačiau ar tai vyks su kančia, ar su palaima, ar su ramybe, negali žinoti. Didžiąja prasme, pažvelgę į kalpų kalpas, mes  pamatytume, kad gausime tai, ką ir turime gauti, bet, kaip mes jas nugyvensime, neaišku.

Vienu metu galime gauti per mažai, kitu  per daug ir tai jau yra konkretumas, analizė, skyrimas –  daugiau JAN, vyriškoji savybė. O gebėjimas aprėpti didžiąją visumą, nedualiąją visumą, nekonceptualią vertę  budizme  yra siejamas su moteriškąja išmintimi, motinos išmintimi. Ta beribė pirmapradė vaiskioji šviesa ir sąmonė pati savaime  siejama su Motinos  šviesa, kurioje, be abejo, telpa viskas – be mirties, be gimimo, be koncepcijų, be būtinybės kažką įvertinti arba įprasminti. Iš jos gimsta nedualūs mokymai, kurie skamba „Deimantinėje sūtroje“ arba „Širdies sūtroje“. Ir iš šito požiūrio galima pasakyti: „Nėra nei kelio, nei einančiojo. Nėra nei pasiekusiojo, nei nepasiekusiojo“. Bet, kad  mes galėtume įėję į tokią srovę likti joje visą laiką neprisikurdami kančios, reikia nemažai laiko tobulėti, tarsi gulbei Paramahansai iš skysčio, su pienu sumaišyto, išsiurbti Dharmos pieną.

Panašiai vyksta ir sapne – čia reiškiasi jo didžioji, stebuklingoji visuma. Žmogus yra neįsivaizduojamai stebuklingas, neaprėpiamas. Jis, kaip fizinis kūnas, tam tikra prasme yra ir daiktas – panašiai kaip akmuo arba kelmas: jo kaulai auga, supūva, subyra (nors vis dėlto ir kiekviename kelme ir mūsų kaule yra dar didžiuliai mikropasauliai, visatos).

Žmogus yra ir mirtingas daiktas. Žmogus yra ir materija.

Žmogus yra ir astralinė būtybė.

Žmogus yra ir mentalinė būtybė, gyvenanti minčių pasaulyje, proto būtybė – mąstanti, vertinanti, evoliucionuojanti protu, per dorybes ir ydas, per įvertinimą.

Žmogus drauge yra ir kauzalinė asmenybė –  atminties talpykla sielos buvusių gyvenimų su visa jų kančia, palaima, prasme, beprasmybe, su pamokomis šiandienai, su pajėgomis ir tendencijomis (ilgą laiką jis negali išvengti tų tendencijų, nes jų net nesuvokia ir apie jas net neįtaria).

Ir jis tuo pačiu metu taip pat yra palaiminga būtybė savo bodhialiniu kūnu, ir  absoliučiai dieviška, negimusi, nemari esatis savo dvasia. Taigi žmogus – tai tokia neįsivaizduojama „matrioška“, gyvenanti aukščiau dangaus ir žemiau žemės. Ir žemėje, ir danguje, ir kūne, ir mintyse, ir jausmuose. Jis yra viena vienu metu. Per savo kauzalinį, bodhialinį ir atminį kūnus jis yra susijęs su visu pasauliu. Per kauzalinį kūną – su praeitais įsikūnijimais. Jis turi tęstinumą. Ir protu dažnai net nenutuokia apie tai ir galbūt  tai net neigtų arba išjuoktų. Bet susijęs – turi pėdsakus savyje.

Nijolė Gabija Wolmer