Pasiklydimas tarp sapno ir realybės
Kai kurie žmonės taip susidomi, susižavi sapnais, kad išmoksta įeit į sapną, gali jį valdyti, netgi pasirinkti (apie tokias patirtis rašė ir Karlas Kastaneda savo knygose). Tai yra stiprūs ypatingi įgūdžiai žmonių, kurie veikia sapne, bet jie gali kelti ir problemų, pavojų.
Žmogus tarsi ima gyventi du gyvenimus: vieną realų ir kitą sapne. Didžiausia problema ta, kad po kurio laiko jie gali nebenorėti grįžti iš sapno, nes šis gyvenimas ima atrodyti blankus, o anas – prasmingas ir ryškus.
Kaipgi ir kodėl tai nutinka?
Žmogus nėra tik fizinė dėžutė iš kaulų, mėsos, kraujo, raumenų ir taip toliau. Jis yra sudėtinga sistema, kuri turi mažiausiai septynis kūnus ir visi tie kūnai turi savo poreikius.
Mes turime ne tik fizinio kūno ir asmenybės poreikius (pinigai, karjera, šeima, pripažinimas visuomenėje, šlovė ir kitos pasaulietinės reikmės), mes turime taip pat ir sielą, kuri žino praeitus ir būsimus gyvenimus, kuri mato dabartį ne tiktai šiame matavime, bet ir paraleliniuose gyvenimuose.
Siela puikiai prisimena anapusinį gyvenimą prieš gyvenimą fiziniame kūne. Siela yra buvusi tarpsniuose tarp fizinių įsikūnijimų daugybę kartų, ji daugybę kartų yra mokiusis toje realybėje, takesnėje negu mūsų trimatė materialioji realybė. Ji žino didžiules anapusinio gyvenimo galimybes, kur fizinio kūno neturėjimas mažiau varžo, kur realybė yra daug takesnė ir kažkuo panaši į sapną. Sapne, jeigu mes turime bent kiek sąmoningumo, galime suvokti: „O, man tai nepalanki situacija, tai yra nesąmonė” ir transformuoti tą realybę. Viską lemia susivokimas, noras, ketinimas, magiškas savo ketinimo valdymas.
Anapusiniame pasaulyje keisti realybę yra daug lengviau šiame
Tai yra didžiulė vilionė, pagunda, tačiau čia glūdi ir nuopuolio galimybės: jeigu mes nesutramdome, nesuvaldome savo siaubų, savo dramatizmo, aistros, tada mes norime dramos, norime priešų, karo, norime kariauti, nugalėti. Tie, kurie to trokšta, kaunasi, kariauja ir tokiu būdu krenta į bent jau skaistyklos ar net pragaro realybę. Taiki, kurianti esmė lieka įdomioje realybėje – ji ieško ir kuria.
Būti fiziniame kūne yra didžiulis iššūkis. Materialus lygmuo yra inertiškas, grubus ir vis dėlto jis turi didžiulę magiją – didžiulius iššūkius, atkaklumo išbandymą įsitvirtinti materijoje, išlikti fiziniame kūne ir vis dėlto vykdyti tokius planus, kurie būtų įdomūs sielai, dvasiai. Nėra lengvam suderinti buvimą ir materijoje, ir vis dėlto įdomumą sielai bei dvasiai. Štai kada mes nesugebame įsitvirtinti materijos lygmenyje (visuomenėje, pasaulietiniame lygmenyje), o siela tai jaučia ir prisimena savo patirtis sudėtingesnėse, takesnėse realybėse, ji ima maištauti. Štai tada galimi tokie atvejai, kai žmogus perkelia savo realų gyvenimą į sapno realybę, stengiasi išeiti iš šio gyvenimo, atsiplėšti nuo jo. Toks žmogus tampa lyg kažkur „nuplaukęs”, nuklydęs: tada jo pagrindinė jėga yra ne čia, ne šiame pasaulyje, ne trimačiame, ne materialiame, o tarsi atsitraukusi, išėjusi į kitą matavimą, į kitą pasaulį.
Nebūtinai ji turi būti išėjusi į sapno realybę – gali būti tiesiog atsitraukusi, o astralinis kūnas „pakibęs“, „nučiuožęs“. Kartais tai vyksta sukrėtimų metu, pavyzdžiui, po artimo žmogaus mirties žmogus gali vaikščioti kaip nesavas, kaip vaiduoklis, nes jo astralinis kūnas yra nukeliavęs paskui artimąjį nežinia kur, pasitraukęs pavojingai arti anapusinės ribos. Tada žmogus praranda vientisumą.
Prisiminkime, kad žmogus – tai tarsi „matrioška“ iš septynių kūnų, kur turėtų būti vienas į kitą sudėti fizinis, eterinis, astralinis, mentalinis, karminis, bodhialinis, atminis kūnai. Tai sudėtinga visuma, talpinanti kūną, materiją, protą, sielą, dvasią, intelektą, sąmonę. Jeigu viena dalis atsitraukia, mes pradedame jausti trikdžius šioje realybėje.
Tik jūs patys turite patys nuspręsti, kurgi iš esmės norite gyventi
Niekas jūsų neprivers pernešti savo pagrindinę jėgą ir dėmesį į šią realybę, jeigu patys to nenuspręsite pakankamai stipriai, ryžtingai ir nepadarysite galutinio sprendimo, kad ryžtatės šią realybę šiame fiziniame kūne padaryti įdomiausiąja, jeigu nenuspręsite pamatyti, kad ši realybė yra be galo magiška, tačiau jinai reikalauja atkaklumo, reikalauja priimti tvirtumo iššūkį. Jeigu nebus to sprendimo, tada siela, žiūrėk, tau jau ir sako: „Žinai, man nusibodo čia, brangioji mano asmenybe”.
Siela yra tarpininkas tarp dvasios ir asmenybės. Jeigu asmenybė nieko įdomaus šiame materialiame lygmenyje neveikia, sielai nusibosta tūnoti tokiam fiziniam kūne, ji bando ieškoti kitų žemių. Tada prasideda depresija, neurozės, atsiranda psichikos ar kitų ligų galimybė. Tai yra bandymas „dezertyruoti“ iš šios materialios realybės. Bėda yra ta, kad tai vyksta nesąmoningai.
Ką gi daryti? Manau, kad jeigu mes atėjome į šitą fizinį kūną, tai priėmėme tą iššūkį, kad ir fizinį kūną turėdami padarysime šį įsikūnijimą prasmingą, sėkmingą ir įdomų. Iš pradžių turi būti sprendimas: „Aš sugrąžinu savo jėgą, ketinimą, magiškąją jėgą, savo dėmesį. Centruoju jį aplink savo fizinį kūną, pritraukiu savo jėgą į šią realybę”.
Tai yra sprendimas. Po sprendimo turi būti veiksmai, pakankamai sėkmingos pastangos padaryti šį gyvenimą įdomų visiems mūsų lygmenims. Jeigu tau vis dėlto taip ir liks įdomesnis pasaulis kitur, na, kaipgi tu pritrauksi visą savo jėgą į šį pasaulį? O kodėl turėtų jėga ateiti į čia, jeigu čia jos niekas nedomina? Turi rasti būdus, kaip padaryti šį gyvenimą įdomų. Kažkas turi kaip asiliuką morka vilioti šiame gyvenime, turi būti kažkoks labai įdomus tikslas šiame gyvenime, kad vertėtų stengtis labiau, negu kad jus įtraukia ir vilioja sapnas.
Atrodo taip paprasta ir savaime suprantama, bet ar iš tikrųjų yra savaime suprantama? Reikia aiškiai tuos dalykus suvokti, kad jūs imtumėte kautis už savo gyvenimą materijoje jau ne tiktai instinktyviai, ne tik iš baimės, bet ir sąmoningai. Kad panorėtumėte savo jėgą ir svajonių realizaciją perkelti į šią realybę, o ne kažkur, anapus. Tada sapnai gali tarnauti kaip pagalbininkai, jėgos, įkvėpimo, įžvalgos ar atvangos šaltinis.
Nijolė Gabija Wolmer
