Omaras Chajamas. RUBAJATAI

Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių,
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių,
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo,
Ir – kaip dangaus taurė – palinko nuo minčių.

Jei pats Aukščiausias mums kasdienės duonos duoda,
Tai kiekviena riekė nuo amžių atmatuota.
Nereikia sielotis dėl to, ko negavai.
Verčiau mes būkime laisvi nuo to, kas duota.

Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu,
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.

Mes amžių paslapties nežinom – aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam – aš nei tu.
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris –
Ir dings, ką ligi šiol vadinom „aš“ ir „tu“.

Kur mūsų atvanga, kur atilsio dalia?
Ar gausime nurimt klajonių šių gale?
O, kad galėčiau vėl po daugel daugel amžių
Iš žemės gelmenų išdygti žolele.

Pasaulį kuriančio dangaus svajonės – mes.
Žinojimo versmė – protingi žmonės, mes.
Visatos skritulys – kaip inkrustuotas žiedas,
Brangiausias jo akmuo – be abejonės, mes.

O Viešpatie, gana, gana man šios būties,
Aš sotus nuo vargų, bėdų ir nevilties!
Jei Tu iš nebūties gali sutverti būtį,
Meldžiu, vardan būties ištrauk iš prapulties!

Žmogau, ar gyveni? Tik saugais ir ginies.
Bet būk visad smagus, nors engs ir varinės.
Ieškok tik išminties, nes visas tavo būvis –
Iš dulkių ir lašų, iš vėjo ir ugnies.

Kentėdamas žmogus širdy jau laisvę nešas.
Sugniaužtas kriauklėje perlu sustingsta lašas.
Dar bus pilna taurė, kuri dabar tuščia,
Dar dideliu turtu pavirs ir lobis mažas.

Ką žemėj šioj turi, suaižės ir sukris,
O rankose paliks tik vėjo sūkurys.
Tu rūpinkis įgyt kitų, ne žemės turtų,
Nes žemiškus tiktai vaizduojiesi turįs.

Tu, keturių pradžių sūnau šiame žvaigždyne,
Iš amžių išminties priimk teisybės žinią:
Žmogus tu ir žvėris, ir angelas, ir velnias –
Ir viskas tavyje į viena susipynę.

Nepavydėk, jei ką regi turtingą, didį –
Saulėtekį visad saulėlydis palydi.
Gyvenimas – tai lyg atodūsis, tu jį
Akimirkai gavai – tik nuomot, ne valdyti.

Kur rojus, pragaras? Sakai, danguj, aukštai.
Aš įsitikinęs, jog melas visa tai.
Nes rojus, pragaras – tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras – tai sielos du krantai.

Žvaigždynai, mums žėrį ugnim dangaus begalio,
Nulėmę kelią tau, nežino patys kelio.
Išminčiau! Kai blaškais dvejonių miglose,
Laikykis išminties tau nutiesto siūlelio.

Ką regime aplink – tik išviršės tėkmė.
Lig dugno po bangom – dar didelė gelmė.
Tikrove nelaikyk ryškaus pasaulio vaizdo,
Nes neįžvelgiama slapta daiktų esmė.

Gražu pasigėrėt, kai dirvon sėkla krinta;
Gražiau – kai tau pačiam širdin tiesa įšvinta.
Bet gėrio troškulį sužadinti laisvam –
Tai dar gražiau, negu išlaisvint surakintą.

Omaras Chajamas. Rubajatai – Meralas. Vilnius, 1998

TOP