Ligos ir jų priežastys
Širdis
Dažniausiai skausmas širdyje yra susijęs ne tiek su meilės reikalais, ne tiek su vyrų ir moterų santykiais („myli – nemyli”), kiek iš esmės tiesiog su žmogiškaisiais santykiais, kai svarbiau ne pinigai, ne profesinis įvertinimas, bet kad kas nors užgavo, įžeidė, paliko ir panašiai. Tai susiję su labai plačiais žmogiškaisiais santykiais, pavyzdžiui, tėvo ir dukters arba sūnaus, brolių ir seserų, giminiškais, draugiškais, galbūt net santykiais su viršininku, jei paliečiami jausmai, įžeistos emocijos. Visada, kada kas nors giliai „užkabina”, sužeidžia mūsų jausmus, su kuo mes negalime sutikti, neretai kenčia širdis. Jeigu mes nesutinkame su tuo, neišsakome, negalime paleisti, širdelė sukaupia tai savyje.
Labai retai mes numanome, kiek mūsų širdyje yra susikaupę skausmo, nuoskaudų, tamsos ir kiek mes esame užsiblokavę meilei, ateičiai ir galimybėms. Taip, širdis moka kaupti, taip, širdis dažnai nemoka atleisti ir ją reikia mokyti kaip mažą vaiką.
Iš tiesų, jeigu širdelė streikuoja, galima sakyti, kad, viena vertus, toks žmogus yra jautrus. Bet kas gi iš mūsų yra nejautrus? Turbūt kiekvienas žmogus pasakytų, kad jis yra labai jautrus. Bet drauge tai reiškia ir įžeidumą.
Serganti, liguista širdis, manau, byloja apie tai, kad per daug jau susikaupė nuoskaudų, įsižeidimų, ir tai nėra gerai. Tai rodo arba tvyrančią už tų įsižeidimų puikybę, arba kompleksuotumą, per didelį nepasitikėjimą savimi, aukos poziciją. Juk šiaip jau normalus žmogus neleidžia, kad jį nuolat įžeidinėtų: jis neatsiduria tokiose situacijose, jis jų išvengia. O galbūt tiesiog per greitai yra įsižeidžiama?
Skaudanti širdis, be abejonės, yra rodiklis, jog būtina mokytis atleisti. Būtina mokytis lengviau žiūrėti į aplinkinį pasaulį, jo neteisiant, nevertinant per griežtai pasaulio, artimų žmonių – vaikų, mylimųjų, partnerių, netgi viršininko. Gali būti, kad tiesiog yra nepriimamas, netgi pasmerkiamas aplinkinis pasaulis, kaip negalintis, neturintis teisės būti, egzistuoti.
Kiek daug žmonių mano, kad jeigu jie tykiai sau gyvena ir niekam nesako apie tai, kaip skausmingai žvelgia į pasaulį, kaip jie nesutinka su juo, kaip jie mano pasaulį esant kvailą, beprotišką, beprasmį arba bevertį, jei garsiai nepasako, kad „pasaulis – kažkokia nesąmonė“, tai viskas bus tvarkoj. Kad taip jie niekam nepakenkia, nedaro nusikaltimo. Bet vis dėlto tokių programų gelmėje yra pasaulio nepriėmimas, realybės neigimas.
Šiuo atveju, pasaulis, kaip partneris, taip pat reaguoja į mus. Pasaulio, kaip beprasmio, teigimas, net jeigu apie tai yra tiktai galvojama arba išgyvenama kaip dramatiška pasaulėžiūra, gali grįžti ligomis. Yra labai svarbu surasti savyje tą negatyvą, neslėpti jo nuo savęs. Reikėtų sustiprėti nors tiek, kad galėtume neslėpti to negatyvo nuo savęs ir paieškoti resursų, kad bent jau neskubėtume vertinti. Na, bent jau pasakyti sau, kad „galbūt tas pasaulis man ir atrodo beprasmiškas, žiaurus, bet gal aš dar kažko nesuprantu?“ Tas palikimas pasauliui šanso būti vis dėlto prasmingam labai daug reiškia karmos ir energijų lygmenyje. Todėl, kad būtent kategoriškas (netgi mintinis, netgi garsiai nepasakytas) pasmerkimas, kad „nieko čia nebus su tuo pasauliu, su ta Lietuva, viskas čia nesąmonė, visi žmonės – kiaulės“, tas jo aštrumas, ta rėžianti energija ir yra tai, ką pasaulis atmeta atgal. Atmeta kaip smūgį, kurį mes patys išskleidėme iš savęs ir net to nesuvokėme, nes juk garsiai nesakėme, nerėkavome ir t.t. Bet vis dėlto jis sugrįžta ligomis. Taigi yra labai svarbu vis dėlto būti susivokiančiam apie savo mintis ir ką jos neša į išorinį pasaulį, kaip gali grįžti, kad mes taip pat prisidėtume prie savo sveikatos, o ne ligų.
Nijolė Gabija Wolmer
