Konfucijaus aforizmai
Mano tikslas – tiesa, mano padėjėjas – dorovingumas, mano atrama žmogiškumas, mano atokvėpis – menai.
Jeigu žmogaus prigimtis užtemdys išauklėtumą, susidursime su laukiniu, o jeigu išauklėtumas užgoš prigimtį, gausime rašto žinovą. Tiktai tas, kuriame prigimtis ir išauklėtumas išlaiko pusiausvyrą, gali vadintis tikru žmogumi.
Patark tiktai tam, kuris ieško mokslo pajutęs savo nemokšiškumą. Padėk tiktai tam, kuris nemoka aiškiai pasakyti savo puoselėjamų minčių. Pamokyk tiktai tą, kuris, sužinojęs apie vieno kvadrato kampą, gali įsivaizduoti ir tris kitus.
Net ir būdamas su dviem žmonėmis aš tikrai rasiu ko nors iš jų pasimokyti. Aš pasistengsiu sekti jų privalumais, o iš silpnybių mokysiuos.
Pagarbumas be pareigos suvokimo pavirsta savęs kankinimu. Atsargumas be pareigos suvokimo virsta bailumu. Drąsa be pareigos suvokimo virsta beprotybe. Nuoširdumas be pareigos suvokimo virsta atžarumu…
Iš tikrųjų pasaulyje yra žolių, kurios nežydi, ir žiedų, kurie neneša vaisių.
Jeigu žmogus tvirtas, ryžtingas, paprastas ir neplepus, tai jis jau arti žmogiškumo.
Išmintingas nepažįsta nerimo, žmogiškas nepažįsta rūpesčių, narsus nepažįsta baimės.
Įveikti save ir grįžti prie paties savęs – štai kas yra tikrasis žmogiškumas. Būti ar nebūti žmogišku – priklauso tik nuo mūsų pačių.
Mokinys paklausė Czi Lu, kaip pagerbti dvasias. Mokytojas tarė: „Tu dar nemoki tarnauti žmonėms, tai kaipgi tu galėsi tarnauti dvasioms?“ Tada mokinys paklausė, kas yra mirtis. Mokytojas tarė: „Tu dar nežinai, kas yra gyvenimas, tai kaip gi tu gali žinoti, kas yra mirtis?“
Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų patys. Dabar mokosi, kad nustebintų kitus.
Kažkas paklausė: „Ar teisingai sakoma, kad už bloga reikia atsilyginti geru?“ Mokytojas atsakė: „O kuo tuomet mokėti už gera? Už bloga reikia atsilyginti teisingai, o geru – už gera“.
Kilnus žmogus ištvermingai atlaiko nelaimes. Negarbingą žmogų nelaimė sugniuždo.
Vienintelė tikra klaida – neištaisyti savo praeities klaidų.
Nepakalbėti su žmogum, kuris vertas pokalbio, – vadinasi netekti žmogaus. O kalbėti su žmogumi, kuris pokalbio nevertas, – vadinasi, veltui švaistyti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.
Būkite griežti sau ir švelnūs kitiems. Taip jūs išvengsite žmonių nepalankumo.
Rafinuoti žodžiai žudo dorybę. Nesantūrumas smulkmenose pražudo didelį darbą.
Užtenka, kad žodžiai atskleistų prasmę.
Kilnaus žmogaus siela visada rami. Negarbingas žmogus amžinai susirūpinęs.
Savo prigimties užuomazgomis žmonės vieni kitiems artimi, o savo įpročiais vieni nuo kitų tolimi.
Dangus ir Žemė atskirti, bet jie dirba vieną darbą.
Šaudymas iš lanko moko mus, kaip reikia ieškoti teisybės. Kai šaulys prašauna, jis nekaltina kitų, o ieško savo kaltės.
Pabandykite būti nors truputį geresni, ir jūs pamatysite, kad nebegalėsite blogai pasielgti.
Žmonės nori turto ir garbės; jeigu ir vieno, ir kito negalima garbingai įsigyti, jų reikia vengti. Žmonės bijo skurdo ir nežinomybės; jeigu ir vieno, ir kito negalima išvengti, reikia juos garbingai priimti.
Nepažinus likimo, negalima tapti kilniu žmogumi. Neatlikus pareigos, negalima įgyti atramos gyvenime. Neišmokus suvokti tikros žodžių prasmės, negalima pažinti žmonių.
Kiekvienas gali tapti kilniu žmogumi. Reikia tik pasiryžti juo tapti.
Mokytojas tarė: „Aš nesuprantu, kaip galima turėti reikalų su žmogumi, kuriuo negalima pasitikėti? Jeigu vežimas neturi ašies, kaip galima juo važiuoti?“
Jeigu jūs turite galimybę būti gailestingas, neperleiskite jos net mokytojui.
Kilnus žmogus gyvena santaikoje su visais, o negarbingas žmogus ieško panašių į save.
Šalyje, kur yra tvarka, veik ir kalbėk drąsiai. Šalyje, kur nėra tvarkos, veik drąsiai, bet kalbėk apdairiai.
Vertindamas žemiškus reikalus kilnus žmogus nieko neneigia ir neteigia, o viską matuoja teisingumu.
TŪKSTANTIS LI. Senovės kinų išmintis – Meralas. Vilnius, 1999