Keltų išmintis

John O’Donohue. Anam čara

Keltų pasaulis kupinas betarpiškumo ir bendrystės. Keltų protas garbino šviesą. Tai viena iš priežasčių, lėmusių, kad keltų dvasingumas mūsų laikais sušvinta tarsi naujas žvaigždynas…

Visada keliaujame iš tamsos į šviesą. Iš pradžių esame tamsos vaikai. Mūsų kūnas ir veidas pirmiausia susiformavo motinos įsčių jaukioje tamsoje. Ten gyvenome pirmuosius devynis mėnesius. Gimimas buvo pirmoji kelionė iš tamsos į šviesą. Visą gyvenimą mūsų protas esti kūno tamsoje. Kiekviena mintis yra žybtelėjimas, šviesos kibirkštis iš mūsų vidinės tamsos. Mintis stebuklinga todėl, kad esti naktinėje sielos pusėje; talentinga mintis nušvinta tamsoje. Kiekviena diena yra kelionė. Mes einame iš nakties į šviesą. Visa kūrinija pabunda ties tuo pirminiu slenksčiu, kur tamsa su šviesa galynėjasi ir laimina viena kitą. Savo gyvenime atrandame pusiausvyrą tik tada, kai išmokstame pasiduoti šio pirmykščio ritmo tėkmei. Tokiu pat ritmu keliauja metai. Keltai labai giliai suvokė mūsų kelionės – judėjimo ratu – prigimtį. Mes išeiname iš žiemos tamsos į putojantį galimybėmis pavasarį.

Galiausiai šviesa yra gyvybės motina. Kur nėra šviesos, negali būti gyvybės. Jei saulė atsitolintų nuo žemės, mums pažįstamas žmonijos, gyvūnijos ir augalijos pasaulis išnyktų. Žemę vėl sukaustytų ledas. Šviesoje slypi dieviškumas. Ji žadina gyvybę. Šviesos išganingas buvimas gamtoje teikia šilumą, spalvas. Šviesoje atbunda ir gyvena siela. Ji padeda mums pažvelgti į savo neliečiamą vidų. Kai žmonės ėmė ieškoti gyvenimo prasmės, šviesa tapo viena taikliausių metaforų, galinčių išreikšti gyvenimo pilnatvę ir amžinumą. Pagal vakarietišką, taip pat ir keltų, tradiciją mintis dažnai lyginama su šviesa. Manyta, kad dėl savo šviesumo protas yra ta vieta, kur mumyse pasireiškia dieviškumas. Kai žmogaus protas ėmė svarstyti kitą didžiausią gyvenimo paslaptį, meilės paslaptį, jos buvimo ir galios metaforiška išraiška visada buvo šviesa. Pabudus meilei, mūsų širdies naktyje tarsi nušvinta aušra. Kas anksčiau buvo svetima, dabar tampa artima; kur buvo baimė, atsiranda drąsa; kur gyvenime turėjome keblumų, atsirado sklandumas; jei anksčiau buvome apsileidę, dabar tapome elegantiški, kaip dera. Kai mūsų gyvenime pabunda meilė, ji reiškia tarsi atgimimą, naują pradžią…

Nors žmogaus kūnas gimsta per labai trumpą laiką, jo širdies gimimas niekada nesibaigia. Širdis gimsta kiekvienos gyvenimo patirties metu. Viskas, kas tau atsitinka, teikia galimybę tobulėti… Palyginti su kosmoso begalybe, su nebyliomis gamtos gelmėmis, žmogaus veidas sušvinta kaip artimumo simbolis. Būtent čia, žmogaus buvimo įvaizdyje, adekvačiausiai pasireiškia kūrybos dieviškumas. Žmogaus veidas yra kūrybos įvaizdis. Kiekvienas žmogus turi ir vidaus veidą, kurio niekada nematome, bet visada jaučiame. Vidaus veidas yra širdis. Žmogiškoji kelionė stengiasi šį vidaus veidą pagrąžinti. Juk čia įsikuria meilė. Meilė žmogaus gyvenime yra labai svarbi. Tik meilė gali pažadinti tai, kas tavyje yra dieviška. Mylėdamas augi ir grįžti prie savasties. Kai išmoksti mylėti ir leidi, kad tave mylėtų, sugrįžti į pačią savo dvasios esmę. Tau šilta, tu saugus. Atsiduri kaip tik ten, kur norėjai būti ir kur yra tavo vieta. Išaugimas ir grįžimas į savo namus yra netikėtas atlygis už meilę kitam. Meilė prasideda tada, kai imi kreipti dėmesį į kitus, kai mielai užmiršti save. Tokia yra mūsų augimo sąlyga.

Pabudus sielai, prasideda ieškojimas, ir nebėra kelio atgal… tu trokšti to, kas amžina. Nesi linkęs, kad kompromisai ar pavojai sulaikytų nuo galutinio tavo sielos išsipildymo. Kai atsiveria šis dvasinis kelias, pasauliui ir kitiems gali parodyti neįtikimą dosnumą. Jei moki tik duoti, o nemoki priimti, siela praranda pusiausvyrą. Kad priimtum tave supančią meilę, reikia būti dosniam pačiam sau…

Sielai reikia meilės kaip kūnui oro. Meilės sušildyta siela gali būti savimi. Sieloje miega visos žmogiškosios lemties galimybės. Esi čia tam, kad tas galimybes gerbtum ir įgyvendintum. Kai į gyvenimą ateina meilė, pabunda, išauga ir pražysta iki tol nepažintos tavo pajėgos. Galimybė yra slapta laiko širdis. Galimybė yra slapta kūrybos širdis. Giliausiu būties lygmeniu galimybė yra ir motina, ir pakitusi lemtis to, ką vadiname įvykiais ir faktais. Šis tykus ir slaptas amžinumo pasaulis yra siela. Meilė yra svarbiausia sielos savybė. Kai mylime ir leidžiamės būti mylimi, vis labiau tampame amžinybės karalystės gyventojais…

…Išmintis yra gilesnis suvokimas. Išmintis – tai menas įsilieti į savo sielos, gyvenimo, dieviškumo ritmą. Išmintis išmoko išskaityti nežinomybę, o nežinomybė yra mūsų artimiausias draugas. Vadinasi išmintis – tai menas būti drąsiam ir kilniaširdžiui nežinomybės akivaizdoje, mokėjimas ją išskaityti ir atpažinti jos turtus. Keltų kultūroje senajame keltiškajame airių pasaulyje išminčiams buvo rodoma ypatinga pagarba… Išmintis dažnai lyginama su pjūtimi. Kai kas nubyra, o visa kita surenkama į vieną vietą ir atsiduria ten, kur skirta. Taigi išmintis yra menas išlaikyti pusiausvyrą tarp to, kas žinoma ir nežinoma, tarp kančios ir džiaugsmo; tai būdas sujungti visą gyvenimą ir įgyti naujos kokybės vienovę. Galiausiai išmintis ir vizija yra seserys; vizijos išradingumas, kritiškumas ir toliaregiškumas teka iš išminties versmės. Seni žmonės yra išminties lobynai.

John O‘Donohue. Anam čara: keltų pasaulio dvasinė išmintis. Vilnius, Tyto alba, 2000