Kaip suvaldyti baimes?
Labai svarbu mokytis suvaldyti baimes – tiek emocines, tiek mentalines. Be abejo, neretai tai yra dalykai, veikiantys kartu. Todėl tam, kad kažkokia čakra „nesužaibuotų“, atnešdama mums bėdų (ypač kada tai yra apatinės čakros), yra labai svarbu mokėti suvaldyti, transformuoti emociją į kažką kito, nes būtent per baimės reakciją mes galime atsiverti žemųjų astralinių pasaulių energijoms ir regėjimams, o atsivėrę dar labiau išsigąsti, kada plūsteli tos energijos. Todėl astralinių regėjimų geriau neaktyvinti, kol neišmoksime suvaldyti baimių kasdieniame gyvenime.
Gimė baimė – žiūrėkite, ar yra jos logiška priežastis. Jeigu yra priežastis – tada veikiate, darote ką nors, kas išsprendžia pavojingą situaciją. O jeigu matote, kad baimė nelogiška, kad jos priežasties nėra jūsų pasaulyje, veiksmuose, kad nepadarėte nieko blogo, kas galėtų sukelti atsakomąją pasaulio reakciją, tai ir suprantate, kad nėra priežasčių būti tokiai baimingai reakcijai. Pavyzdžiui, jeigu jūs nedaužote kaimynams langų, tai jie neateis su pretenzijomis: „Aš iškviesiu policiją, tu išdaužei mano langą“. Tačiau jeigu garsiai klausote muzikos, jie gali ateiti dėl garsios muzikos. Bet jeigu jūs nedarote nei vieno, nei kito, tai žinote, kad nėra priežasčių ateiti kaimynui ir rėkti ant jūsų. Tuomet ir tokiai baimei nėra priežasčių. Bet jeigu jumyse staiga vis dėlto kyla baimė, kad tuoj ateis kaimynas su kirviu, galima suprasti, kad šita neadekvati baimė, ko gero, yra net ne jūsų – galbūt ji yra jums peršama.
Sava ir svetima baimė
Todėl verta savęs paklausti: „Apskritai, ar čia mano baimė? Ar šita baimė adekvati mano gyvenimo aplinkybėms?“ Ir įsiklausyti be baimės į tą pirminę pajautą. Va, dėl ko yra svarbu atskirti pajautą, tikrinti savo pajautas, nes galbūt jomis mus siela perspėja apie artėjantį pavojų. Gal tai susiję su kažkokia sena karma, bet galbūt tai yra visai ne jūsų baimė: gal tai tiesiog plūstančios iš aplinkinio pasaulio agresyvios programos, pavyzdžiui, jūsų kaimyno baimė ar jo žmonos baimė, kad vėl ją aprėks, arba baimė kaimyno vaiko, kuris mokykloje patiria terorą… Taigi aplinkui yra labai daug visko, aplinkui yra daug agresijos ir astraliniame pasaulyje mūsų bei aplinkos energijos yra glaudžioje sąveikoje – šis pasaulis takesnis, dinamiškesnis, vientisas.
Ypač kada mes miegame, labai aktyviai išgyvename tai, kas vyksta mūsų aplinkoje. Fizinis kūnas miega, o astralinis yra aktyvus: tyrinėja aplinką, lanko kaimynus. Jį patraukia bet koks aktyvesnis, įspūdingesnis energijos darinys. O juk dramatiškos energijos būtent ir yra tokios intensyvios energijos dariniai, kurie nejučia tiesiog patraukia mūsų miegančios asmenybės astralinio kūno dėmesį… Dienos metu nuo tų aktyvių išgyvenimų astralinėje aplinkoje mus atriboja protas ir aktyvus fizinis kūnas.
Taigi yra labai svarbu pradėti skirti savas baimes nuo ne savų baimių. Tai yra baimes, kurios kyla iš jūsų gyvenimo ir jūsų karmos, ir baimės, kurios kyla iš kitų būtybių gyvenimo ir karmos, iš visuomenės, tiesiog iš išorinio pasaulio. Ir jeigu pajausite, kad tai ne jūsų baimė, tiesiog galite atsiriboti, ją patraukti, tiesiog pasakyti: „Nerezonuoju, užgesinu rezonansą – tai ne mano baimė, tai ne mano karas, tai ne mano aplinkybės “. Jeigu baimė turi pagrindo, vadinasi, logiška ar efektyvu būtų reaguoti į pavojų, ko nors imtis. O jeigu suvokiamo pavojaus nėra, reikia įdėti pastangų, kad nurimtume. Baimė iš esmės yra aliarmo signalas: „Šalia pavojus, reaguok“, – tai ir reikia blaiviai žvelgti, kurgi tas pavojus, yra jis realiai ar iš tikrųjų jo nėra.
Baimių prevencija
Kartais baimė yra aliarmo skambutis dėl mūsų pačių neteisingo, blogo poelgio. Yra daug priežasčių kilti įvairioms baimėms – nėra paprasta tai išsiaiškinti ir sutvarkyti. Todėl įvairiose energetinėse ar dvasinėse praktikose reikėtų atsargiau liesti apatines čakras, kurios gali atverti vartus į žemąjį astralinį pasaulį, kur tiesiog gyvena esmės, besimaitinančios baimėmis, siaubu, gąsdinimu ir t.t. Pirmiausia darbuokimės su tomis čakromis, kurios yra labiau žmogaus sąmonės šviesai prieinamos, tai yra bambos, krūtinės centro, gerklės čakra. Ir tik vėliau, kai sukaupsite patirties dvasinėse praktikose, galėsite drąsiau, saugiai aktyvuoti ar harmonizuoti ir apatines čakras.
Kita vertus, formuojant gerąją karmą gerais darbais, pozityviu požiūriu, dorybingais jausmais, dorybingais veiksmais, malda, švariu gyvenimu, savidisciplina, saiku, neprisirišimu, geranoriškumu, taikumu mes retiname, pradedame retinti baimių priežastis, jų lieka daug mažiau. Mums tada yra lengviau jas išsiaiškinti, lengviau jų nerezonuoti. Gerėja karma, mažėja baimių, jų priežasčių, ilgėja ramybės, taikumo periodai. Reikia eiti ta kryptimi strategiškai, o taktine prasme – spręsti, kaip geriausiai elgtis konkrečioje situacijoje. Jeigu neišeina niekaip kitaip, kaip tik tai aršiai – reaguok aršiai išorėje, bet išlaikyk meilę, taiką viduje. Kartais reikia sustabdyti niekšą, žudiką ar dar kažką, netampant pačiam žudiku. Bet tai yra išimtys.
Aršiųjų dievybių praktikos apsaugai
Taip, budizme yra ir aršiosios dievybės, bet aršių dievybių taikymo būdai yra į v a i r ū s. Kai žmogus praktikuoja aršiosios dievybės praktikas, jas medituoja, pati dievybė, jos vaizdas yra aršus, tačiau tas aršumas absorbuojamas ir sunaudojamas ego silpnybių nugalėjimui. Gali būti toks fenomenas, kad žmogus praktikuoja labai aršią dievybę, bet tampa labai ramus ir skaidrus, bet kažkodėl baisu jį užkabinti – tokį ramų ir skaidrų. Būna ir taip, kad baisu, atrodo, prie to žmogaus kokį ar piktą žodį pasakyt. Kita vertus, net išoriškai aršiai veikiant, galima išsaugoti vidinę taiką – štai, kur paslaptis praktikuojant aršiąsias dievybes.
Pavyzdžiui, buvo budizmo tradicijoje toksai Bidija Dandaron Buriatijoje – vienas iš gilių budizmo Mokytojų. Vieni pirmųjų Lietuvos budistų 1970 – 1980 metais, sovietmečiu, važiuodavo į Buriatiją, kitur nelabai galėjo išvažiuoti. Bidija Dandaronas buvo labai įdomus. Jis buvo tas, kuris stengėsi nekonfliktiškai suintegruoti, suderinti Dievo sampratą su budistine pasaulėžiūra. Jį ištrėmė, pasodino į kalėjimą, ten jis prisikentėjo daug. Kada jo mokiniai klausdavo, kaipgi ten yra su tomis aršiomis dievybėmis, kam jos reikalingos, jo atsakymas ir būdavo, kad, jeigu yra taikios aplinkybės, paprastos, vidutiniškos, tai puikiai tinka taikiosios dievybės. Bet jeigu tu esi kalėjime, kur sėdi aršūs, pikti, įsiutę žmonės, ten taikios dievybės nebepadeda. Neretai būna netgi priešingas efektas: kad žmogus, kuris jau yra prikaupęs daug pykčio, šalia jo pradėjus kalbėti taikias mantras, pradeda siusti, iš jo į paviršių pradeda kilti suklauptas pyktis. Tas pyktis lipa lauk ir puola praktikuojantį žmogų.
Kada ir kaip praktikuoti aršiųjų dievybių praktikas?
Yra situacijos, kur yra pavojinga aktyviai praktikuoti taikiųjų dievybių praktikas. Ką daryti? Būtent tokiose aplinkybėse ir skirtos aršiųjų dievybių praktikos, nes jos neša taip pat ir tą ramią, bet vis dėlto grėsmingą jėgą, leidžiančią nujausti, jog neketink užpulti, geriau nereikia.
Pagrindinė ir labai svarbi taisyklė, praktikuojant aršiųjų dievybių mantras, yra nesusitapatinti su aršios dievybės aršumu, o išreikšti ją, išlaikant vidinę ramybę, neprisirišimą, beasmeniškumą. Tada toks praktikas gali aršioje aplinkoje griaudėti kaip griaustinis, rėkti klaikiai, laidyti žaibus iš akių, bet jis nekurs blogos karmos ir sutramdys tą aršumą aplinkoje, likdamas visiškai taikus, neprisirišęs prie rezultato, prie baimių ar prie pergalės, tai yra likdamas kaip taiki dievybė, taikusis jos aspektas savo viduje, suvokdamas, kad jis taip veikia dėl būtinybės, o ne dėl pykčio ar aršumo. Tuomet tai taip pat yra taikos kelias, kaip tiesiog būdas efektyviai veikti, kad įveiktumei konfliktą, pasiektum taiką ten, kur kitu būdu tai neįmanoma.
Vis dėlto toks veikimo būdas yra sunkiai pasiekiamas – juk įėjus į pykčio erdvę labai sunku nesusitapatinti, neįsileisti neapykantos vidun. Tam reikia didelės savitvardos, sąmoningumo, įgūdžių. Todėl aršiųjų dievybių praktikos budizme būdavo ne taip lengvai duodamos, prieš tai mokinys turėdavo nueiti ilgą kelią, praktikuodamas taikiųjų dievybių, dėkingumo bei pagarbos, apsivalymo praktikas. Jeigu praktikuojantis aršiųjų dievybių praktikas pasielgia nedorai, pasiduoda pykčiui, kenkimui, jis, kaip ir paprastas žmogus, susikuria blogosios karmos bei yra atsakingas už savo nedorus poelgius. Aršiųjų dievybių praktikos tinkamai praktikuojamos yra tuomet, kai padeda žmogui išlikti taikiam, sąmoningam, darbingam ypač sudėtingose, agresyviose aplinkybėse.
N. Gabija Wolmer