Kaip susigrąžinti savo energiją?

Kaip susigrąžinti savo energiją, kuri yra išėjusi, įstrigusi praeityje tuo metu, kai ką nors praradome: išsiskyrėme su mylimu žmogumi, patyrėme avariją ir panašiai? Kai išeina artimas žmogus, svarbu uždaryti duris į anapusybę. Svarbu pasakyti: „Tegul užsidaro durys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio“. Nelaikykite kojos įkišę tarpduryje tarp pasaulių. Tai neretai daro mūsų nesuvoktas egoizmas: „Aš verkiu. Aš liūdžiu. Nenoriu paleisti“. Jei liūdite, po mirties jūs neleidžiate sielai toliau gyventi. Toks paradoksas. Paguosti gali tai, kad būtinai susitiksite su ta siela, jei iš tikrųjų to reikės. Neabejokite, kad iš tikrųjų susitiksite, jei ta siela iš tikrųjų brangi.

Gali atrodyti: „Kaipgi aš susitiksiu, jei ji bus jau įsikūnijusi, ir aš nesurasiu mylimo žmogaus. Mes klaidžiosim begalybėje, klaidžiosim po pasaulius ir prasilenksime, gal niekada taip ir nesusitiksime“. Kaip aš suprantu, niekada žmogaus siela neeikvoja visos savo energijos, šviesos vienam įsikūnijimui. Tiek, kiek rodo mano įžvalga, patirtis, nėra taip, kad visa siela, visas jos darinys, įsikūnytų viename fiziniame kūne. Didelė jos dalis visada gyvena anapusybėje, belaikėje erdvėje, aukštesniuose pasauliuose, dvasios pasauliuose. Kur bebūtų įsikūnijusi siela, jūs visada ją rasite anapusybėje. Tai viena iš priežasčių paleisti sielą, leisti jai toliau keliauti, vykdyti savo evoliucines užduotis. Ji evoliucionuoja, renka patirtis ne tik būdama fiziniame kūne – ir būdama šiapus, ir anapus, ir daugiamačiame pasaulyje. Buvimas anapus gali būti ne tik toks pat įdomus kaip čia, žemėje, bet gal dar įdomesnis, kontaktai su kitomis esmėmis gal dar gilesni, įspūdingesni.

Kai mes esame užfiksavę savo dėmesį, energiją dabartyje arba ateityje, išmetame iš dabarties savo didelius energijos darinius. Ir dažnai nesuvokiame, kad gyvename didele dalimi ne dabartyje. Jei savo juslėmis paklaustum, kur esi, ne visada atsakytum datą, kuri yra dabar, linijiniame laike. Plačiau…

Nijolė Gabija Wolmer