Kaip susigrąžinti savo energiją?

Kaip susigrąžinti savo energiją?

Kaip susigrąžinti savo energiją, kuri yra išėjusi, įstrigusi praeityje tuo metu, kai ką nors praradome: išsiskyrėme su mylimu žmogumi, patyrėme avariją ir panašiai?

Kai išeina artimas žmogus, svarbu uždaryti duris į anapusybę. Svarbu pasakyti: „Tegul užsidaro durys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio“. Nelaikykite kojos įkišę tarpduryje tarp pasaulių. Tai neretai daro mūsų nesuvoktas egoizmas: „Aš verkiu. Aš liūdžiu. Nenoriu paleisti“. Jei liūdite, po mirties jūs neleidžiate sielai toliau gyventi. Toks paradoksas. Paguosti gali tai, kad būtinai susitiksite su ta siela, jei iš tikrųjų to reikės. Neabejokite, kad iš tikrųjų susitiksite, jei ta siela iš tikrųjų brangi.

Gali atrodyti: „Kaipgi aš susitiksiu, jei ji bus jau įsikūnijusi, ir aš nesurasiu mylimo žmogaus. Mes klaidžiosim begalybėje, klaidžiosim po pasaulius ir prasilenksime, gal niekada taip ir nesusitiksime“. Kaip aš suprantu, niekada žmogaus siela neeikvoja visos savo energijos, šviesos vienam įsikūnijimui. Tiek, kiek rodo mano įžvalga, patirtis, nėra taip, kad visa siela, visas jos darinys, įsikūnytų viename fiziniame kūne. Didelė jos dalis visada gyvena anapusybėje, belaikėje erdvėje, aukštesniuose pasauliuose, dvasios pasauliuose. Kur bebūtų įsikūnijusi siela, jūs visada ją rasite anapusybėje. Tai viena iš priežasčių paleisti sielą, leisti jai toliau keliauti, vykdyti savo evoliucines užduotis. Ji evoliucionuoja, renka patirtis ne tik būdama fiziniame kūne – ir būdama šiapus, ir anapus, ir daugiamačiame pasaulyje. Buvimas anapus gali būti ne tik toks pat įdomus kaip čia, žemėje, bet gal dar įdomesnis, kontaktai su kitomis esmėmis gal dar gilesni, įspūdingesni.

Kai mes esame užfiksavę savo dėmesį, energiją dabartyje arba ateityje, išmetame iš dabarties savo didelius energijos darinius. Ir dažnai nesuvokiame, kad gyvename didele dalimi ne dabartyje. Jei savo juslėmis paklaustum, kur esi, ne visada atsakytum datą, kuri yra dabar, linijiniame laike. Jei praeityje, pavyzdžiui, yra buvusi kokia nors avarija, smūgis, nesąmoningumo būsena, mūsų pasąmonė fiksuoja prie to didelę dalį instinktyviojo dėmesio. Jis prilimpa ten, nes tai ribinė situacija. Įsijungia aliarmas: „Tai labai pavojinga. Įsimink tai giliai, kad tai nebepasikartotų“. Deja, grąžinti įstrigusią energiją iš to momento yra nelengva. Kita vertus, tą grąžinimą apsunkina ir puikybė: „Kaip aš galėjau nepastebėti? Kaip galėjau būti toks kvailas? Kaip aš galėjau taip pasielgti?“ Lengviau atleiskite sau – ir už kvailumą , ir už ribotumą – arba kitiems žmonėms, kurie buvo kalti. Svarbu suvokti, kam tai buvo reikalinga. Dažnai pati siela pasirenka smūgį, užuot leidusi sau degraduoti. Galbūt buvome ne kvaili, neatidūs, o tiesiog siela, nebegalėdama susišnekėti su asmenybe, nebegalėdama pakęsti puikybės, suformavo tokią situaciją ar netrukdė jai formuotis, ir ta situacija sutramdė tą puikybę.

Jei esame įstrigę, jei negalime nuolat negrįžti prie kokios nors situacijos, svarbu paklausti savęs: „Kas gero gali gimti iš šios situacijos?“ Na, matome, kad fiziniam kūnui, emocijoms, autoritetui žala buvo padaryta. Gerai, pripažinkime tai. O kas atsirado? Kas įgyta? Dažnai mūsų egoizmas neleidžia pamatyti, kad ši situacija sumažino puikybę. Kad tai mūsų negniuždytų, kad tai, kas atsirado teigiamo, negriautų viso kito, reikėtų patiems paskatinti savyje kuklumą. Tada užuot mus stabdytų dramatiškos situacijos, kada per daug sau leidžiame, mes galime patys sau pasakyti: „Galbūt nereikėtų leisti sau per daug , kas žeidžia pasaulį? Galbūt siela nori parodyti, kad laikas įgyti kuklumo, nuoširdžiau bendrauti su pasauliu, išmintingiau jame būti?“

Paklauskite, kam jums ši situacija buvo reikalinga? Atsakykite , kodėl jūs suformavote sau šią situaciją? Dėl kokio gero jūs suformavote sau šią situaciją? Dalykai, kurie asmenybei yra skausmingi, žeidžiantys, sielai dažnai būna reikalingi, net būtini. Kada žmogus, sumažėjus puikybei, pajunta aplinkinių gerumą, gerumo, paprastumo, susitaikymo daigelis pakyla ir jame. Kartais sielai reikia prisiminti susitaikymo dorybę: „Kai nieko nebegalima pakeisti, belieka tik susitaikyti“. Kai nutinka dideli smūgiai, reikia pačiam aktyviai žvelgti ir ieškoti kuklumo, sumažinti puikybę, mokytis priimti situaciją. Mokyk save kuklumo, nesipūsk. Mokykis susitaikyti.

Už viso glūdi ir bendradarbiavimo su Dvasia poreikis. Mūsų buvimas pasaulyje turėtų būti 50 procentų mūsų ir 50 procentų Dvasios. Ir jei to nėra, jei viską norime apskėsti, apžioti? Jei pretenduoji į šimtą procentų, jei tu viską žinai, kaip turi būti, tai ilgai taip netruks: liks 80 procentų, paskui 70, paskui 60… Jei stengiamės kontroliuoti per didelę dalį, kada nors vis tiek įvyks smūgis.

Ką daryti? Atsiverti harmoningam bendravimui su Dvasia. Išgirsti, pajusti pasaulio tėkmę, pajusti, ko pasaulis nori iš tavęs. Leisti sau spontaniškus pokyčius, kūrybą. Tai in išmintis, moteriškoji išmintis. Svarbu leisti sau pamatyti tą pasaulio dalį, kuri yra tobula nieko nekeičiant, tiesiog būnant.

N. Gabija Wolmer

TOP