Kaip reaguoja, kuo gyvena astralinis kūnas?

Kaip mes jaučiamės, kai astralas yra pailsėjęs?

Dažnai tai pasireiškia, kad norime patirti kažką naujo, kai astralas pasiruošęs nuotykiams. Tai jau rodo, kad jis sukaupė tam tikrą jėgų potencialą,  nebijo, trokšta kažko naujo: „Ot, norėčiau – padarom kažką va tokio!“ Jis pasiruošęs darbui, pasireiškia įspūdžių aistra. „Nueikim pažiūrėt ką nors tokio,  padarykim ką nors tokio!“ – tai nepavargusio astralo šneka. O jeigu jis sako: „Ai, žinai, gal ne, aš gal pagulėsiu, televizorių pažiūrėsiu“, tai jau rodo, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių šitas žmogus neturi energijos, jo astralui reikia ramybės. Jam reikėtų ką nors daryti, kad astralas turėtų daugiau radžasinės arba satvinės energijos, nes jis per daug prisisunkęs tamaso.

Nuo ko  pailsta, apsunksta astralinis kūnas?

Kaip tai nutinka? Gali būti, kad astralinis kūnas atbukęs, vangus, abuojas dėl fizinių aplinkybių – pavyzdžiui dėl maisto: „Prisirijau daug keptos, rūkytos mėsos ir nieko daugiau nebenoriu“. Juk maistas irgi turi energiją, turi astralinį lygmenį ir perduoda astraliniam kūnui vangumą –  šis tampa apsunkęs. Gali perimti įtakas iš aplinkos, pavyzdžiui, senų žmonių emocijas, nuotaikas. Tada jis irgi tampa prisisunkęs tamasinių energijų, nuovargio. Ne nuvargęs, o perėmęs. Yra skirtumas, kad vis dėlto jeigu tai ne mūsų nuovargis, galime lengviau jo atsikratyti. Jeigu yra tik rezonansas, tai, jį patraukus, gali vos ne iš karto grįžta gera nuotaika, o nuovargis pasitraukia kaip nebuvęs: „O, nuėjo kaip debesys. Kas čia dabar man buvo?“ Tai buvo svetima senatvė, o  ne jūsų nuovargis. Visai kitaip, jeigu tai mūsų nuovargis, kad mes kažką tiek daug jautėme, jog tai nualino patį astralinį kūną. Tada yra sunkiau atsistatyti, reikia ilgesnio laiko.

Taip pat gali būti sąveikos su astraliniu kūnu, pavyzdžiui, apdujimas, kai aplinkui girtuokliai, narkomanai.  Tuomet  astralinis kūnas gali tiesiogiai apsinuodyti astraliniu apdujimu.

Pati esu patyrusi ir priešingą fenomeną, dėl kurio kažkada vos nenukentėjau. Prieš daug daug metų, praktikos pradžioje, aktyviai praktikavau visokias mantras ir tada visokioj aplinkoj tekdavo būti. Ir kartą nutiko taip, kad šalia buvo girtuokliai. Jie ten gėrė, smaginosi, vienu žodžiu, niekaip nenorėjo baigti. O aš šalia gyvenau ir praktikavau kitam kambary  Vadžrasatvos mantrą… Tai buvo susiekiantys kambariai.  Galų gale supratau, kad tie žmonės geria ir neapgirsta, vis išsiblaivo. Jie dėl to pradėjo siusti. Žmogui, kada jis prisigėręs ir atsijungia jo mentalinis kūnas, atsiranda tas instinktyvus žinojimas, taigi jie mane  užsipuolė: „Tu čia kalta, kad mes negalim pasigerti! Tu čia kažką darai, aš žinau! Tuoj pat baik!” Na, viskas tada baigėsi taikiai, bet tai buvo gera pamoka, kokią didelę įtaką gali daryti malda aplinkai. Turėjau patvirtinimą, kad Vadžrasatvos mantra tikrai yra stipriai ir galingai apvalanti. Netgi padedanti geriant alkoholį neapgirsti.

Būna, kad pagirias jaučia ir tie, kurie visai negėrė alkoholio. Tie, kurie dažnai vartoja alkoholį, yra įpratę prie tokios būsenos, jiems ji normali, o neįpratęs jautrus žmogus tai gali jausti kaip apsinuodijimą, jei yra šalia. Jei gyvename šeimoje (ypač jeigu yra artimi santykiai, jeigu yra meilė), astraliniais kūnais tampame kaip susisiekiantys indai. Todėl panašiai ir jūs, jeigu jūsų artimasis nuodija save alkoholiu, galite jausti apsinuodijimą. Ypač kai išjautrėjate. Tai atskleidžia, kad esame Vienyje. Ypač glaudžiame vienyje – su šeima.

Tai yra astralo patirtis, astralo gyvenimas, nors tiems, kas nieko nežino apie astralinį kūną, tai gali atrodyti kaip nesąmonė. Panašius dalykus ir patys imsite pastebėti, jei įsigilinsite. Panašiai jūs galite jausti savo artimųjų baimes arba džiaugsmus, aistras. Iš tikrųjų instinkto lygyje, intuicijos lygyje mes žinome praktiškai beveik viską apie vienas kitą, bent jau apie emocijas. Tiktai protas daug ko nepripažįsta: „Negali būti, kad aš tai žinau ar jaučiu, negali būti, kad taip yra!“ Mes nujaučiame, mes turime žinojimą, kaip yra. Bent jau apie mūsų emocinį gyvenimą.

Kodėl persiduoda jausmai ir kaip galime padėti vieni kitiems?

Ir todėl gali būti, kad jeigu atsiranda kažkokia baimė, tai gali būti ne jūsų, o, pavyzdžiui, jūsų vaiko baimė. Prieš transformuojant baimę kartais yra svarbu paklausti, kieno tai baimė? Gal čia mano artimojo baimė, gal aš turiu per tai kažką  suprasti arba kažką padaryti, kažko atsisakyti? Nes juk  jeigu mes jaučiame kito žmogaus emocijas, vadinasi, yra suvoktas ar nesuvoktas mūsų pritarimas tai jausti.

Mes sutinkame su tuo Vieniu, jei imame jausti panašias emocijas. Jeigu mes nesąmoningai neatsiribojame nuo bendrų emocijų, vadinasi, mums svarbu tas Vienis ir, kada mes jaučiame, galime kažkaip padėti. Kada šeima tampa vientisesnė, jūs galite jausti netgi savo artimųjų fizines negalias ir, jeigu ypač glaudus astralinis ryšys – per čakras, per aurą, per pasaulėžiūrą, – netgi jausti savo artimųjų skausmą fiziškai.

Na, geroji pusė yra ta, kad artimasis pasidalija skausmu su jumis ir jam yra lengviau. Nes, jeigu jūs iš esmės sveiki, turite daugiau jėgų dirbti, transformuodami tą skausmą į kažką geresnio. Tokiu būdu galite suteikti pagalbą: jums lengviau yra rasti išeitį, nes jūsų karmoje nėra tos ligos priežasties. Tokia situacija gali jums padėti rasti išeitį, duoti jam patarimą, nes jūs žiūrite iš švarios karmos, jumyse nėra tokios ligos karmos. Ta prasme tai yra gerai.

N. Gabija Wolmer