Dieviškumo išgyvenimas

Dieviškumo paieškos gali būti įvairiausios. Dažnai mūsų žmogiškasis protas ieško Dievo apraiškų tik tame, kas yra ypatinga: „Dievo pasireiškimas, vadinasi, turi būti kažkas y-p-a-t-i-n-g-o!“ Tačiau tai tik  proto konstrukcijos. O kitą kartą, kada būname gilioje dvasinėje būsenoje, juk taip lengvai matome Dievą visur. Tuomet mums nebūtina, kad tas žmogus ar koks kitas pasireiškimas būtų ypatingas – svarbu, kad būtų tyras žvilgsnis.

Tuomet galime Dievą pamatyti kad ir kokiame roplyje, gulinčiame ant akmens: „Ooo! Dievas kvėpuoja! Žiūri į mane!” Argi ne taip ? Nebūtina, kad būtų labai gražu įprastine, šabloniška prasme – tai yra visai kas kita. Nebūtina, kad labai aukšta – tai yra kas kita, tai yra daugiau mūsų santykio dalykai. Tai ne tik kelionė į išorę – tai yra kelionė į save!  Tas susitikimas ne tik išorėje, jis ir viduje, pirmiausia viduje…

Pamatykime, savo pačių apribojimus, kaip mes apribojame Dievą, išvarydami jį iš įprastų, kasdienių ar buitinių dalykų.

Žiūrime ir sakome: „Čia jo nėra ir čia jo nėra, antakiuose nėra, plaukuose nėra… O!!! Vyzdyje pamačiau!  Tačiau jei mūsų sąmonė, mūsų širdis pasikylėja aukščiau dvasios pasaulio, panyra į besąlyginę meilę, mes visur galime atverti sau dieviškumą, amžinybę – visuose mažuose ir dideliuose, ir buitiškuose, ir dvasiniuose, ir dideliuose, ir net baisuose dalykuose. Dieviškumui išplintant viduje, viskas tampa dieviška – nebėra žemų ar aukštų, gerų ar blogų, reikšmingų ir nereikšmingų dalykų. Mūsų sąmonė, juslės, suvokimas persikelia iš įprastinio, sąlyginio mąstymo bei jutimo į absoliutųjį, neskirstymo lygį. Tačiau visgi žodžiais tai nėra išreiškiama…

N. Gabija Wolmer