Debesėlis ir kopa

Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
– Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi. Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
– Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo atraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo. Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
– Sveikas!
Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
– Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
– O aš Kopa, – atsakė ši.
– Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
– Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
– Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
– Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
– Tau skaudu dėl to?
– Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
– Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
– O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
– Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
– Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
– O taip, tikrai. Esu jas matęs.
– O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
– Galėčiau tave palaistyti.
– Bet tu mirsi.
– Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.

Bruno Ferrero. Rožės dvelksmas – Katalikų pasaulio leidiniai, 2007