Čanbudizmas. Rinktinės Čanų sentencijos

Gerame pokalbyje ne apie viską kalbama.

Pasisemk vandens, ir mėnulis bus tavo rankoje. Prisiliesk prie gėlių, ir jų aromatas persunks tavo drabužius.

Kai ieškai ugnies, ją randi kartu su dūmais.

Katile su karštu vandeniu nėra šaltos vietos.

Kas neišreiškiama žodžiais, neišsenka veiksmuose.

Ten, kur nepatenka nei šviesa, nei tamsa, visur vienas nuostabus vaizdas. Aš visiškai išsinėriau iš odos. Liko tiktai prigimtis.

Kvailai atkaklus – atkakliai kvailas.

Prityręs meistras nepalieka žymių.

Upelio čiurlenimas naktį geriau girdėti. Kalnų spalvos saulėlydy pasidaro ryškesnės.

Susitinku su juo, bet nežinau, kas jis. Kalbu su juo, bet nežinau vardo.

Užvis sunkiau groti fleita, neturinčia skylučių.

Piktas kumštis nesmogia besišypsančiam veidui.

Saulė ir mėnulis negali apšviesti visko. Dangus ir žemė negali visko uždengti.

Kai geras žmogus skleidžia klaidingą mokymą, jis tampa teisingu. Kai blogas žmogus skleidžia teisingą mokymą, jis tampa klaidingu.

Medžiojantis elnią nemato kalno. Trokštantis aukso nemato žmonių.

Užtenka lūpoms panorėti prabilti – ir kalba žūsta. Užtenka protui panorėti atrasti savo versmę – ir mintis miršta.

Dangaus būtybėms, barstančioms gėles, nėra kur eiti. Netikintiems, norintiems pamatyti, nėra į ką žiūrėti.

Laukinė žąsis neketina palikti pėdsako vandenyje. Vanduo netrokšta išlaikyti žąsies atspindžio.

Antras bandymas nevertas nė pusės varioko.

Kai paukščiai nečiulba, kalnas dar tylesnis.

Beribių erdvių amžinybė: viena vėjo ir mėnulio diena.

Nuo neatmenamų laikų ir per amžių amžius kažkas pasirodo visų apžiūrai.

Pasitaiko tokių, kurie, būdami kelyje, nepalieka namų. Bet būna ir tokių, kurie, palikę namus, nepasirodo kelyje.

Antis, išsiuvinėtas kilime, galima parodyti kitiems. Tačiau adata, kuri jas išsiuvinėjo, be pėdsako dingo iš siuvinio.

Prieš mano langą visada tas pats mėnulis. Bet pražysta slyvos – ir mėnulis jau kitoks.

Ramybei ir susikaupimui nereikia kalnų ir vandenų. Jei sąmonė mirė, net ugnis skleidžia vėsą.

Bedugnės pintinėje ilsisi ryškus mėnulis. Nesąmonės taurėje įsitaiso tyras vėjas.

Tiesa nepaslėps savimi melo. Kreivas neuždengs tiesaus.

Kad parašytum tokius eilėraščius, pirmiausia reikia turėti tokią širdį. Kad nupieštum tokį portretą, visų pirma reikia perprasti tokį veidą.

Nepasiimti to, ką dovanoja Dangus, vadinasi, nubausti save. Neveikti, kai ateina laikas, vadinasi, pražudyti save.

Kalba – šmeižtas. Tylėjimas – melas. Už kalbos ir tylėjimo ribos yra išeitis.

Baltų debesų tirštume nematyti baltų debesų. Upelio čiurlenime negirdėti, kaip čiurlena upelis.

Aklumas – regėjimo aiškumas, kurtumas – klausos jautrumas, pavojus – tai ramybė, sėkmė – tai nelaimė.

Kai ateis didžioji mirtis, įsiviešpataus didysis gyvenimas.

Yra kažkas, gyvuojantis pirmiau negu Dangus ir Žemė, neturintis formos, palaidotas tyloje. Tai – visų reiškinių viešpats, nepriklausomas nuo metų laikų kaitos.

Kad pereitum šitą neramų pasaulį, reikia žinoti kelią. Kad išrašytum vaistus, reikia žinoti ligos priežastį.

Kai medžiai džiūsta, lapai krenta.

Kai praplaukia žuvis, vanduo susidrumsčia.

Gyvenimo kelyje nėra pėdsakų. Tas, kuris juo eina, – vienišas ir visada pavojuje.

Klausydamas pamokymų, privalai suvokti jų šaltinį. Nematuok jų savo matu.

Kai pakyla viena dulkelė, joje sukaupta visa žemė. Kai pražysta vienas žiedas, atsiskleidžia visas pasaulis.

Kai praskrenda paukščiai, krinta plunksnos.

Kur baigiasi minties keliai – ten pradėk klausytis. Kur žodžiai netenka prasmės – ten pradėk medituoti.

Teiginiu negalima nieko patvirtinti. Neiginiu nieko negalima paneigti.

Vienos frazės, kuri buvo iki žodžio atsiradimo, neištars nė tūkstantis išminčių. Vienas siūlas prieš mūsų akis nenutrūks visą amžinybę.

Viso pasaulio nepaslėpsi, artima ir tolima išreiškia vienas kitą, praeitis ir dabartis aiškiai skiriasi.

Vienoje frazėje – gyvenimas ir žūtis, viename poelgyje – laisvė ir vergija.

Dešimtyje pasaulio šalių nėra sienų. Keturiose tvirtovės sienose nėra vartų.

Įkvėpdamas jis negyvena šešėlių pasaulyje. Iškvėpdamas jis neliečia daiktų pasaulio.

Švento kalno viršūnėje žolės auga be šaknų. Nežinodami apie pavasario vėją, žiedai žydi savaime.

Kiekvienas balsas – Budos balsas. Kiekviena forma – Budos forma.

Mano kelias eina žydro dangaus kraštu – ten, kur be perstojo plaukia balti debesys.

Ieškoti išminties ne savyje – štai kvailumo viršūnė.

Ant vienišos uolos viršūnės kažkas švilpauja mėnesienoje ir svajoja tarp debesų. Didelio vandenyno platumose kažkas sukelia audrą ir čiuožia bangomis.

TŪKSTANTIS LI. Senovės kinų išmintis – Meralas. Vilnius, 1999