Čakros, nadžiai, meridianai

N.G.Wolmer straipsnis - Čakros, nadžiai, meridianai

Čakros, nadžiai ir meridianai  yra skirti susieti astralinį kūną su eteriniu ir materialiu.

Būtent per čakras iš astralinio pasaulio, iš astralinio kūno į fizinį kūną perduodama  energija, prana. Jeigu čakros yra aktyvios, sveikos, jeigu meridianai yra sveiki, energija gali laisvai tekėti. Tada iš astralinio pasaulio galite lengvai gauti daug daugiau energijos. Jei čakros neaktyvios, meridianai užsikimšę, negali pritekėti pakankamai energijos.  O jeigu čakros per aktyvios, per daug plačiai atsivėrusios, energijos gali būti per daug. Bet neužmirškite, kad jūs galite valdyti tą procesą. Svarbu suvokti ir prisiminti: „Aš galiu valdyti šį procesą. Aš galiu valdyti savo čakrų sistemą. Mano čakrų sistema sveika, harmoninga“. Tiesiog duokite nuostatą, kad čakros atsiveria ar prisiveria iki optimalios, harmoningos,  sveikos būsenos.

Yra dar ir kitas procesas. Juk su astraline energija ateina ir astralinė informacija. Vadinasi, galite jaustis tokie truputėlį keistai,  nes nelabai aišku, kas vyksta: tarsi esi sraunioje srovėje ir laikaisi, reikia įsiremti, kad tavęs nenuneštų. Neretai toks pojūtis būna dėl suaktyvėjusio fizinio kūno ryšio su astraliniu pasauliu. Jeigu prie to intensyvesnės tėkmės įpranti, tai gerai – todėl, kad didelė cirkuliacija duoda nuolatinį pravalymą.

Kad būtų aiškiau, galite įsivaizduoti, pavyzdžiui, kokį nors nuostabų stiklinį indą, kur centre yra stiklinis vamzdelis (tiksliau pasakius,  trys stikliniai vamzdeliai ir daug tarytum nėrinys išsiraizgiusių kanalėlių). Jeigu jūs pilate vandenį ir jie visi neužsikimšę, pratakūs,  tai vanduo prateka. Bet jeigu kažkur yra užsikimšę, kas tada vyksta? Jūs pilsite ir, jeigu vienoj vietoj užsikimšę, bandys pratekėti pro kitą pusę, jeigu ir kitoj pusėj bus prisikimšę, tada  sustos, prasidės trūnijimas, puvimo procesas. Jeigu vyksta tų kanalų pravalymas ir po to pradeda tekėti energija vėl į visą sistemą, natūralu, kad gali pasijusti labai intensyvios energijos srautas per astralinį, eterinį ir fizinį kūną.

Tą energijos integracijos procesą reikia tiesiog labai meilingai, su meile leisti, kad jisai vyktų: pasitikėti ir savim, ir procesu. Svarbu mylėti savo procesą, jį gerbti ir tausoti. Ir kaip tą integraciją daryti, kad ji būtų optimali? Yra svarbu nesivelti į konfliktus, į priešpriešą, sugebėti spręsti taikiai, nekonfliktiškai. Nes kai nuotaika yra taiki, nekonfliktiška, tuomet ir energija teka takiau, lengviau.

Kas užkemša nadžius, meridianus?

Jūs klausiate, kas užkemša tuos kanalus, meridianus? Pirmiausiai tai susipriešinimo, pykčio energija. Nes ten, kur yra susipriešinimas („Daryk tą! Ne!! Neee!  Taip!  Ne!“), susidaužia priešingų krypčių energija. Tos susidaužiančios energijos formuoja tarsi sukietėjimą, gumulą. Ir, kita vertus, jeigu žmogus taikus, ramus, nepretenzingas, neprisirišantis,  per jį pasaulis plaukia tarsi savaime, jis to neformuoja.

 Jeigu sakai: „Neee! Nedarysiu!“ – tai nesąmoningai formuoji spazmą. Tokiu atveju užsispaudžia ne tiktai fiziniai raumenys, bet formuojasi spazmas ir astraliniame kūne: kartu su fiziniu spazmu formuojasi ir spazmas energijų tekėjime – tai yra  užsigniaužimas, užsidarymas nuo pasaulio. Mes suspazmuojame tą tėkmę, formuojame tuos gumulus per vidinį ar  išorinį karą.

O kaip užsiverti nuo negatyvių tamsių energijų?

Tada kyla klausimas, ką daryti, jeigu matai, sakykim, kažkokias tamsias energijos? Juk tokiu atveju  privalai nuo jų užsiverti, užsispausti? Kaipgi  minkštai atsiriboti nuo šitų dalykų? Kaip tai padaryti, kaip nuo to atsiriboti – nuo tamsos?

Reikia kurti gerąją Karmą.  Žiūrint strategiškai, toli į priekį, reikia…

Yra strategija ir yra taktika. Jeigu jau yra padaryta kažkokių klaidų, tai kartais neišvengsi priešpriešos, konflikto, net jei labai stengiesi. Nes tai yra pasekmė.  Iš principo reiktų siekti tokios strategijos, kad gyventumei taikiai, kad spręstumei nekonfliktiškai (nes būtent tai ir duoda tą harmoningą energijos tėkmę viduje) ir… formuoti gerą karmą gerais darbais, teisingu požiūriu – taikiu, nekonfliktišku požiūriu, neprisirišimu, maldomis, tikėjimu. Tikėjimas yra tarsi vedlys, tarsi laivo kylis, skinantis mums kelią. Tikėjimas gali praskirti mums kelią tarp konfliktiškų, kariaujančių šalių, padėti surasti taikų sprendimo takelį. Reikia tikėti taikiu keliu, labai tikėti taikaus kelio sėkme, galimybe ir buvimu, kad jis egzistuoja. Yra svarbu, kad jūsų valia būtų nukreipta į tikėjimą taikiu keliu ir tada pasaulis jums atlieps, jis jums suformuos tokį taikių sprendimų takelį.

Budos istorija

Pamenate tą nuostabų pavyzdį apie Budą? Sakoma, kažkokiame mieste, į kurį Buda atėjo su didele, daugiau nei tūkstančio vienuolių bendruomene, prie jų pradėjo prisijungti daug  sūnų iš aristokratų šeimų. Vienturčiai kai kurių didikų  sūnūs ėjo pas Budą ir tapo vienuoliais. Ką tai reiškia? Kad neturės  palikuonių. Todėl sukilo giminės: „Ką jie daro, ką jie daro? Kas gimdys vaikus? Neturėsim palikuonių…“ Na, situacija tapo įtempta, netoli iki karo… Nuėjo pas Budą jo vyresnieji vienuoliai. „Buda,  – sako, –  štai tokia situacija: nerimsta miestas, aristokratai. Kas bus, ką darysim?“ „Nieko, – atsakė jiems Buda, –  tai nurims.“

Nereikia kažkokio didelio entuziazmo tikėti taikaus kelio sėkme arba buvimu. Taiki, rami valia vis dėlto gali būti labai stipri, jeigu mes tai padarome savo įpročiu. Panorėkime įgyti taikių sprendimų įprotį, įgykime inerciją spręsti viską taikiai. Geras ar blogas tai įprotis? Geras. Galingas ar ne? Labai galingas.

 Įpraskime taip mąstyti. Panorėkime įgyti tokį įprotį: įpraskime spręsti taikiai. Panorėkime, pasvajokime tapti tokiu žmogumi, kuriam sekasi išspręsti viską taikiai (kaip jis tą padaro,  niekas nežino). Tegul tai bus mūsų vidinė svajonė, vidinis poreikis – pamatymas to prasmės ir svarbos.  Tai yra pradžia, tai įmanoma. Gal ne iš karto mums seksis, ne visada, bet eisime ta kryptim ir būtinai tą pasieksime, kaip tai pasiekė Buda: anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip.

Nerimas, baimės taip pat užkemša energijos kanalus

Jie užsikemša, jeigu mes labai nerimausime, labai skubėsime, jei  susipyksime, konfliktuosime, jei mus išgąsdins. Todėl reikia save pasaugoti. Pavyzdžiui, bėgi, skubi kažkur per gatvę ir staiga: „Pyyypt!!!“ Kas nutinka? Spazmas  – kai kurie kanalai užsispazmavo, užsispaudė. Tuo metu iš šalies kaip smūgis plūsteli labai intensyvi energija ir sutraumuoja, suspazmuoja mūsų energinį kūną, energijos kanalus.

Kaip pravalyti užsikimšusius kanalus?

Geriausios priemonės – malda, meditacija, atsipalaidavimas, pirtis. Išperti tokį žmogų reikia.   Tegul jis eina prie medžio pastovėti apsikabinęs, gamtoj pabūna, ant Žemės paguli. Tegul nueina į dušą, pabūna po tekančiu vandeniu, paguli vonioje su druskomis. Tegul pasėdi ilgokai prie ugnelės,  kol pajus, kad  nuslūgo tas sunkis. Labai gerai židinys (Lietuvoj ne visada ilgai galim būti gamtoje pabūti): sėdėti prie ugnelės, apsisukant prie jos šonu, nugara. Kodėl? Fizinė ugnis mūsų neliečia, kai esame prie židinio, bet astralinė ugnis, ugnies aura yra daug didesnė negu fizinė. Kai sėdime prie ugnelės, mes neretai esame astralinėje ugnyje ir ta astralinė ugnis mūsų astralinį kūną pravalo.

Labai gerai pabūti prie ugnies, pabūti po dušu, po tekančiu vandeniu, ar vonioje, pabūti vėjyje – atsiduoti stichijoms: tegul vėjas išpučia, tegul vandenėlis išprausia, tegul ugnelė pradegina. Pabūti Saulėje. Muzika, grožis, kvapai, miegas – visa tai taip pat padeda atkurti pažeistą pusiausvyrą.

Per mus realiai, iš tiesų,  turi tekėti pasaulis

Taigi reikia pasistengti tą atsiradusį energijos sussitangrinimą, tą pylimą kažkaip išlyginti, kad atsirastų tėkmė: per mus realiai turi tekėti pasaulis. Astralo prasme tai yra tiesioginis posakis: „Per mus teka pasaulis, astralinis pasaulis“. Reikia leisti jam tekėti.

Jeigu žmogus turi daug baimių, ką jis daro? Instinktyviai gūžiasi. O kai gūžiasi,  jis užsispaudžia, užsidaro nuo energijų. Ką tada jis padaro? Ogi pasisavina baimę: „Aš jos niekam neatiduosiu!”  Ir to nesuvokia. Dėl to, kad užsispaudė… Reikia mokytis atleisti pasauliui, mokytis nebijoti pasaulio. O kad mes jo galėtumėm nebijoti, reikia dviejų dalykų: mokytis atleisti ir mokytis neprisirišti prie lūkesčių, prie to, kaip vertins, ir to, kas bus. Atleisti, neprisirišti – tai yra priešnuodžiai baimėms…

N. Gabija Wolmer

TOP