Baltasis arkliukas

Aš jį išvydau baltoj mėnesienoj,
Arkliuką baltąjį, narčiai išrietusį sprandą.
Šviesi ir graži jo didystė, niekuo nesuteptas
Jo tyrumas, nepripažįstantis ir nepažįstantis
Gėrio nei blogio, nei naštos
Gėdingų dienų, plakamų atminties rimbo.
Esi be praeities, baltasis arkliuk, be nuodėmės,
Šiam sidabro miške neskirta tau baugi ateitis –
Tik šviesi dabartis ir mėnulio risčia

Tu esi lyg balta gėlė, pražydusi iš šviesos,
Ir, greitas kaip šviesa, akimirką dar stabteli,
Sustingsti tyliai ant tobulybės ašmenų;
Tobulas kaip sidabro žolė ant kalno,
Kol nesudilęs dar mėnulio pjautuvas,
Kaip sukrėsta žmogaus siela prabilus Dievui
Kol kas tyliu balsu, kaip vieną akies mirksnį
Nuščiūva visa; paskui ištirpsta it atodūsis ta tobulybė,
Širdin tiktai įsminga josios ašmenys.
Kanopa pakelta, išriestas sprandas ir plevena karčiai,
Šventa akimirka tylos prieš tau nuskriejant,
Akimirka, kai atsisveikinu, meldžiu be žodžių,
Kad prisiminčiau daiktus, neregimus šioms žemiškoms akims, –

Tada pasisuki po medžiais, sujudi
Lengvai lyg saulės blyksnis ant vandens…
Nebėk, pabūki dar miške, arkliukai baltas!..
Nebėr, jisai nubėgo, o aš nebežinau,
Ar ten mačiau arkliuką baltą,
Ar mėnesienos skiautę, šviečiančią
Tarp medžių šioj sidabrinėje nakty.

Elizabeth Goudge. Baltasis arkliukas – Vilnius: Alma littera, 2006