Atradimo stebuklas

Paslaptis

Dauguma žmonių suvokia save kaip ribotą kūną, bet tu nesi vien ribotas kūnas. Netgi žvelgiant pro mikroskopą matyti, kad esi energijos laukas. Apie energiją žinome štai ką. Nuėję pas kvantinės fizikos specialistą paklauskite: „Kas kuria pasaulį?“ Atsakymą išgirsite tokį: „Energija“. Tada paprašykite apibūdinti ją. Jums atsakys: „Jos negalima nei sukurti, nei sunaikinti. Ji visada buvo ir yra; tai, kas kada nors egzistavo, egzistuoja visada; ji įgyja pavidalą, juda jame ir išeina iš jo.“ Paskui nueikite pas teologą ir paklauskite: „Kas sukūrė Visatą?“ Atsakymą išgirsite tokį: „Dievas.“ Tada paprašykite apibūdinti Dievą. Jums atsakys: „Jis visada buvo ir bus. Jo negalima nei sukurti, nei sunaikinti. Jis yra tai, kas kada nors egzistavo ir egzistuos visada, nuolat įgydamas pavidalą, judėdamas jame ir išeidamas iš jo.“ Matai – apibūdinama taip pat, skiriasi tik terminologija. Tad jei manai, jog esi „mėsos gabalas“, darsyk pagalvok. Tu esi dvasinė būtybė! Tu esi energijos laukas, veikiantis didesniame energijos lauke. (p. 150-151)

Viskas, ko trokštame – kad ir kas tai būtų, – remiasi meile. Būti jaunam, turėti pinigų, puikų darbą, nepriekaištingą kūną ir sveikatą reiškia jausti meilę. Norint prisitraukti tai, kas patinka, reikia spinduliuoti meilę, ir visi tie dalykai netruks atsirasti.
Visa gudrybė yra ta, kad norint perduoti aukščiausią meilės dažnį, reikia mylėti save, o tai daugeliui gali būti sudėtinga. Jei sutelksi dėmesį į išorę ir tai, ką dabar matai, veikiausiai apsiriksi, nes tai, ką matai ir jauti dabar, yra to, ką buvai įpratęs manyti apie save, padarinys. Jei nemyli savęs, asmuo, kurį dabar matai, greičiausiai bus pilnas trūkumų, kurių pats turėjai.
Kad visiškai save pamiltum, turi visai kitaip pažiūrėti į save. Turi sutelkti dėmesį į dabartį savo viduje. Atsisėsk ir nusiramink. Susitelk į dabarties pojūtį savyje. Kai galvosi apie dabartį savyje, ji pati ims Tau skleistis.Pajusi tyrą meilę ir palaimą, tikrą savo tobulumą. Toji dabartis – tobulasis Tu. Toji dabartis – tikrasis Tu. Susikoncentravęs į dabartį, į tai, ką dabar jauti, myli ir garbini, pamilsi save, ir visai tikėtina, pirmąsyk savo gyvenime. (p. 163)

Rhonda Byrn. The Secret. Paslaptis – Alma Littera, 2008

Didžiausias pasaulio deimantas

Sykį gyveno beturtis vienuolis, kuris keliavo iš kaimo į kaimą skelbdamas Dievą ir Jo gerumą. Varguolis pasitenkindavo mažu, jo vakarienė dažniausiai būdavo duonos kriaukšlė ir gurkšnis trykštančio šaltinio vandens.
Vieną vakarą vienuolis atkako prie kaimo, tačiau vėlyvą valandą niekam nenorėjo trukdyti, tad įsirengė guolį po medžiu.
Kalbėdamas vakaro maldas, išvydo atbėgant uždususį prakaito išpiltą kaimo gyventoją, kuris visa gerkle rėkė:
– Akmenį! Akmenį! Duok man brangųjį akmenį!
– Kokį akmenį? – nustebo vienuolis.
– Praėjusią naktį sapne man apsireiškė Viešpats, – ėmė aiškinti žmogus, – ir pasakė, kad jei ateisiu į kaimo pakraštį, prie krūmokšnio rasiu vienuolį, kuris man duos brangakmenį, ir aš visą gyvenimą būsiu turtingas.
Ramus ir giedrai nusiteikęs vienuolis pasirausė savo maiše ir ištraukė didžiulį spindintį akmenį.
– Viešpats tikriausiai galvojo apie šitą, – tarė, duodamas akmenį žmogui. – Prieš kelias dienas radau jį eidamas kalnų taku. Imk ir turėk sau.
Žmogus apstulbęs įsmeigė akis į akmenį. Tai buvo deimantas. Be jokios abejonės, pats didžiausias deimantas pasaulyje, nes buvo beveik žmogaus galvos dydžio.
Vyriškio veidas nušvito, jis čiupo deimantą ir nukūrė. Pasidėjęs akmenį ant stalelio prie lovos, nuėjo pogulio. Tačiau tūkstančiai minčių ūžė jo galvoje. Jis ilgai vartėsi, negalėdamas užmigti.
Kitą rytą, vos išaušus, žmogus sugrįžo pas vienuolį, prižadino jį ir paprašė:
– Duok man to turto, kuris tau leidžia taip lengvai iš rankų paleisti šitokį deimantą.

Bruno Ferrero. Kitos istorijos – Katalikų pasaulio leidiniai, 2006

96 LAIŠKAS. Seneka sveikina mieląjį Liucilijų

1. Tu vis piktinies kuo nors arba skundies ir nesupranti, jog pati didžiausia blogybė ir yra, kad piktiniesi ir skundiesi. Mano nuomone, pasaulyje vyrui nėra jokio vargo, jei tik jis kokios nesėkmės nevadina vargu. Pajutęs, kad nebeįstengiu ko nors pakęsti, aš pradėsiu nekęsti pats savęs. Sergu – tokia dalia. Šeimyna atsigulė ligos patalan, užgriuvo skolų našta, sukiužo troba, užklupo nuostoliai, žaizdos, kančios, baimė – tai jau esti. Maža to: taip turi būti. Tai – būtinybė, o ne atsitiktinumas.
2. Patikėk manimi, tau atskleidžiu savo sielos paslaptis: visa, kas atrodo priešiška ar atšiauru, pasitinku šitaip: ne paklūstu dievui, bet pritariu. Seku paskui jį nuoširdžiai, o ne todėl, kad būtina.
Manęs neužgrius toks nemalonumas, kurį priimčiau liūdnas ir prislėgtas. Noriai moku kiekvieną duoklę. O juk visa, dėl ko vaitojame, dėl ko būgštaujame, yra duoklės gyvenimui. Nuo jų mokėjimo, mielas Liucilijau, nesitikėk būti atleistas, neprašyk.
3. Akmenligės skausmai nedavė ramybės, atėjo ne visai malonūs laiškai, kasdieniai nuostoliai; dar daugiau pasakysiu: drebi dėl savo galvos. Bet argi tu nežinojai, jog trokšti šito trokšdamas senatvės? Visa tai reikia iškęsti ilgai gyvenant, kaip ilgai keliaujant – dulkes, purvą, lietų.
4. „O aš norėčiau gyventi nepatirdamas jokių nelaimių.“ Tai moters žodžiai, nedera jie vyrui.
Pamąstyk pats, kaip priimsi tokį mano palinkėjimą (jis plaukia ne tiek iš geros, kiek iš kietos širdies): tegu dievai ir deivės nepadaro tavęs likimo numylėtiniu.
5. Pats savęs paklausk: jei koks nors dievas duotų galimybę pasirinkti, ar labiau norėtum praleisti gyvenimą tarp apsirijėlių, ar karo stovykloje?
O juk gyvenimas, Liucilijau, yra kova. Tik tie, kuriuos blaško likimas, kurie kopia į stačiausias ir aukščiausias viršūnes ir leidžiasi į bedugnes, kurie atstato krūtinę pavojingiausiems išpuoliams, vadinami narsuoliais ir geriausiais kariais.

Lucijus Anėjus Seneka. Laiškai Liucilijui – Tyto alba, 2007

Paslaptingas sodas

„Vienas iš keisčiausių dalykų šiame pasaulyje yra tai, kad kartais žmogus ima ir patiki gyvensiąs amžinai, amžinai, amžinai. Atsikelia, pažadintas švelnios, didingos aušros, išeina laukan, stovi ten vienas, užverčia galvą aukštyn ir žiūri, žiūri, ir mato pamažu besimainantį brėkštantį dangų ir kitus priešaušrio stebuklus, nuo kurių beveik norisi šaukti. Bet tik širdis sustingsta prieš tą keistą, amžinai didingą saulės tekėjimą, besikartojantį kasryt tūkstančių tūkstančius metų, – ir patiki tuo. Kažkaip tą akimirką ima ir patiki. O kartais patiki, kai lieka vienas miške prieš saulėlydį, ir paslaptinga, gili auksinė tyla skverbiasi įkypai pro medžių šakas – lėtai, lyg kažką sakydama, bet žmogus niekaip negali išgirsti. Kitąsyk patikėti verčia neaprėpiama juodo dangaus ramybė vidurnaktį su milijonais lūkuriuojančių ir mirksinčių žvaigždžių. Arba koks tolimas muzikos skambesys paliudija, kad taip bus. Arba kito žmogaus akių gelmė.“ (246 psl.)
„- Tada aš giedosiu, – pasakė jis. Ir jis pradėjo, visas tiesiog pavirtęs viena dvasia. – Saulė šviečia. Tai stebuklas. Gėlės auga – šaknys krebžda. Tai Stebuklas. Būti gyvam yra Stebuklas – būti sveikam yra Stebuklas. Stebuklas yra manyje – Stebuklas yra manyje. Jis manyje – jis manyje. Jis kiekviename iš mūsų…“ (280 psl.)
„Vartai po gebenėmis buvo švelniai stumtelėti, ir pro juos įėjo moteriškė. Ji pasirodė su paskutine giesmės eilute, bet kurį laiką tyliai stovėjo ir klausėsi, žiūrėdama į juos visus. Gebenės už jos nugaros, saulės šviesa, besiskverbianti pro medžius ir spalvinanti jos ilgą melsvą apsiaustą, jos besišypsantis, gražus ir gaivus veidas žalumos fone – visa tai Kolinui priminė gražią spalvotą iliustraciją vienoje iš knygų. Įstabios jos akys švytėjo meile, kuri, atrodo, viską aprėpė – juos visus, net ir Beną Vėjoramstį, „sutvėrimus“, kiekvieną gėlės žiedą. Nors ji pasirode taip netikėtai, niekam nė į galvą neatėjo, kad ji įsibrovėlė. Dikeno akys švietė kaip žiburiai. -Tai mano mama – štai kas ji! – sušuko jis ir nulėkė per pievą.“ (321 psl.)

Frances Hodgson Burnett. Paslaptingas sodas – Vilnius: Alma littera, 2003

Baltasis arkliukas

Aš jį išvydau baltoj mėnesienoj,
Arkliuką baltąjį, narčiai išrietusį sprandą.
Šviesi ir graži jo didystė, niekuo nesuteptas
Jo tyrumas, nepripažįstantis ir nepažįstantis
Gėrio nei blogio, nei naštos
Gėdingų dienų, plakamų atminties rimbo.
Esi be praeities, baltasis arkliuk, be nuodėmės,
Šiam sidabro miške neskirta tau baugi ateitis –
Tik šviesi dabartis ir mėnulio risčia

Tu esi lyg balta gėlė, pražydusi iš šviesos,
Ir, greitas kaip šviesa, akimirką dar stabteli,
Sustingsti tyliai ant tobulybės ašmenų;
Tobulas kaip sidabro žolė ant kalno,
Kol nesudilęs dar mėnulio pjautuvas,
Kaip sukrėsta žmogaus siela prabilus Dievui
Kol kas tyliu balsu, kaip vieną akies mirksnį
Nuščiūva visa; paskui ištirpsta it atodūsis ta tobulybė,
Širdin tiktai įsminga josios ašmenys.
Kanopa pakelta, išriestas sprandas ir plevena karčiai,
Šventa akimirka tylos prieš tau nuskriejant,
Akimirka, kai atsisveikinu, meldžiu be žodžių,
Kad prisiminčiau daiktus, neregimus šioms žemiškoms akims, –

Tada pasisuki po medžiais, sujudi
Lengvai lyg saulės blyksnis ant vandens…
Nebėk, pabūki dar miške, arkliukai baltas!..
Nebėr, jisai nubėgo, o aš nebežinau,
Ar ten mačiau arkliuką baltą,
Ar mėnesienos skiautę, šviečiančią
Tarp medžių šioj sidabrinėje nakty.

Elizabeth Goudge. Baltasis arkliukas – Vilnius: Alma littera, 2006

Debesėlis ir kopa

Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
– Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi. Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
– Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo atraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo. Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
– Sveikas!
Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
– Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
– O aš Kopa, – atsakė ši.
– Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
– Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
– Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
– Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
– Tau skaudu dėl to?
– Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
– Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
– O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
– Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
– Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
– O taip, tikrai. Esu jas matęs.
– O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
– Galėčiau tave palaistyti.
– Bet tu mirsi.
– Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.

Bruno Ferrero. Rožės dvelksmas – Katalikų pasaulio leidiniai, 2007