Apie IN ir JAN harmoniją, arba kodėl būtina išmokti atsipalaiduoti?

Jan, arba Tėvo kelias, – tai pastanga, evoliucija, kryptis. O In, arba motinos, – visa priėmimas, atsipalaidavimas, tai Būtis, kuri pati savaime prasminga, be pradžios, be pabaigos, už laiko ir laike. Šie pradai dėl harmonijos turi sąveikauti.

Ir ne tiktai evoliucijos pabaigoje, kai jau viską padarysime, ir tada jau įsijungs tas kitas pradas IN, nes jau mes viską padarėme.  Ne, jie turi sąveikauti ir pačioje evoliucijoje. Taip, kaip dirba širdis (susitraukimas-atsipalaidavimas, susitraukimas-atsipalaidavimas), panašiai turi būti ir mūsų kasdienės pastangos. Yra evoliucinė pastanga (susitraukimas): sutelkiu save, nuteikiu pastangoms. Bet turi būti atsipalaidavimas, nes jeigu jis nevyksta, tai tada mes pražiūrime tą didžiosios evoliucijos kryptį.

Ji yra per daug sudėtinga, kad galėtų būtų suvokta tiktai per tą vienpusį pastangos, įsitempimo veiksmą. Kad ją aptiktume, turime laikas nuo laiko visiškai „nunulinti“, nukrauti savo proto kompiuterį, įeiti į tą Tuštumos būseną – nebevertinimo, nesirūpinimo niekuo: gėriu, blogiu, evoliucija arba dar kuo nors. Ir todėl nuolat visose tradicijose primenama apie atsipalaidavimo svarbą.  Na, ir štai, pavyzdžiui, krikščionybėje teigiama, kad sekmadienį nieko nereikia dirbti, reikia atsipalaiduoti. Taip bando priversti: na, atsipalaiduok tu galų gale! Tai ir atsipalaiduoju kartą per  savaitę, sekmadienį.

Dabar yra visaip – visokios tos darbo savaitės, darbo dienos: vieni budi, kitiems kitokių darbų, pareigų atsiranda. Nėra taip lengva ištaikyti, kad sekmadienį nedirbtumei. Bet vis tiek yra svarbu suvokti, kad šis principas turi veikti mūsų gyvenime! Neišeina sekmadieniais ar šeštadieniais  – surask savo būdą, kaip ir kada tu sau leidi būti tame – nebesirūpinti dėl gėrio ir blogio, ir evoliucijos, nieko niekaip nevertinti ir tiesiog niekuo nebesirūpinti. Tai yra, kada tu atleidi tą gniaužtą: motyvacijos, valios, gyvenimo gijų, karmos gijų. Juk dažnai pernelyg įsitempiame, planuojame, nuolat laikome labai įtempę tas gijas: viskas vyks būtent taip. Ir laikau! Ir nė už ką nepaleisiu! Niekada nepaleisiu! Ir trūkinėja tada tos gijos, jeigu mes jų visai niekada neatleidžiam.

Kodėl taip paplitęs atsipalaidavimas prisigeriant?

Žmonija savo plačiausiu pavyzdžiu rodo, kaip jai yra būtinas atsipalaidavimas. Be abejo, dažnai ir spekuliuoja tuo (pateisindama, pavyzdžiui, alkoholizmą): „Viskas dzin! Nebesirūpinu nei gėriu, nei blogiu, nei evoliucija. Vienodai rodo!“

 O kas gi iš tikrųjų vyksta? Kada žmogus nusigeria, sustoja proto dialogas, sustoja vertinimai. Ir jis tada jau žiūri tikrai ne šabloniškai :))) Bet nėra ir to vaiskumo begalybės. Taip, nukrenta šablonai, bet žmogų tada dažnai, deja, jį apsėda dvasios, jis tada į viską žiūri aistringai, per jį gaivalai visokie reiškiasi. Taigi ta pauzė, tas atokvėpis tampa dramatiškas ir užtemdytas įvairių dalykų, apsinuodijimo. Bet vis tiek tai yra pauzė. Po to žmogus jau pažiūri naujai į viską sugrįžęs. Ir į darbą – irgi ne šabloniškai. Bet tai vyksta drauge su apsinuodijimo pasekmėmis.

Ką daryti tiems, kurie nenori nuodytis alkoholiu? Kaip atsipalaiduoti?

Dabar gana dažnai į žmones, visai nevartojančius alkoholio, žvelgiama kaip į vargšus, kurie negali atsipalaiduoti. Kartais taip ir vyksta. Žmogus įsitempęs, per daug įsitempęs, visą laiką įsitempęs, visą laiką atsakingas – jo stygos per daug nuolat įtamptos. Taigi tiems, kurie nesinuodija alkoholiu, iškyla labai svarbus evoliucinis uždavinys – išmokti atsipalaiduoti be alkoholio, pabūti visai be rūpesčių, tiesiog laimingiems!

Na, pavyzdžiui, jeigu žmonės ilsisi ir išgėrinėja, tai visiems aišku, kad nereikia griežtai vertint, ką ten kas šneka: „Ai, girtas šneka!…” Ir visi yra linkę užmiršti, nevertinti ir nepykti. Betgi, jeigu žmogus ilsisi blaivas ir kažką ne taip pasako, – na, tai viskas! Jis už viską atsakingas… ir tada neišeina atsipalaiduot!

Kokia iš to išvada? Kad mes, nevartojantys alkoholio, turime suprasti, jog reikalingos pauzės nuo visos atsakomybės, nuo tos evoliucinės pastangos. Reikia kada nors ir kvailiems, ir neatsakingiems pabūti.  Reikia, kad galėtum pajausti, jog kartais galime šnekėti bet ką.  Ir reikia sudaryti tokias sąlygas, kad galėtumėte ilsėtis ir nevartodami alkoholio, ir nemirdami iš nykumo su  žmonėmis, kurie šalia. Jūs turite suvokti, kad to reikia, ir gebėti kartais pasakyti sau ir kitiems: „Dabar yra atsipalaidavimo momentas, prašome nevertinti manęs griežtai, aš dabar kvailiosiu!“ Na, susitarkite taip, kad jei yra poilsis, vadinasi, kas ką nori, tą šneka, kvailiojam, o po to užmirštam. Tai yra labai svarbu ir reikalinga.

Jeigu būtų tokios oazės, tokios pauzės, tai būtų iš tikrųjų poilsis ne tik fiziniam kūnui, bet ir emociniam, ir protui. Sakoma, kad prisigėrusiam atleidžia! O reikėtų išmokti atleisti neprisigėrusiam, kad jis kažką ne taip prikalbėjo.

Deja, kol kas tokių tradicijų nėra, o labai reikėtų! Tikrai, labai reikėtų, kad būtų tokie susitarimai. Tada būtų harmoningesnis bręstančių tarpusavio konfliktų „nukrovimas“, skirtingų požiūrių suderinimas, nes jeigu to nėra, per daug visko susikaupia ir kelia destrukciją.

Pernelyg įsikibusius atpalaiduoja ligos ir nelaimingi atsitikimai

O evoliucija nesustoja dėl to, kad mes sugebame atsipalaiduoti ar nesugebame, sugebame susiderinti su bendruoju evoliucijos judesiu ar ne. Jinai vis tiek vyksta. Didžioji Dvasia, Didysis Sumanymas vis tiek realizuojasi. Ir kada mes elgiamės nebegirdėdami to evoliucinio judesio, tada mes su savo sumanymais, kažkokiais planais įsirėžiame į tą evoliucijos audinį kaip kokie styrantys pagaliai: „Ot, nepasiduosiu, va, turi būti šitaip – ne kitaip! Ašgi šito siekiau!“ arba „Tas žmogus, tas artimasis, turi būti toks ir anoks“. O kai tos nuostatos pernelyg sustabarėjusios, evoliucija šluoja jas kaip šiukšles.

Tai yra kaip liga –  jei įsispiri evoliuciniam kelyje, tai tave tiesiog jau neša įsispyrusį, šluoja avarijomis, nelaimingais atsitiktinumais, ligomis arba dar kažkuo. Niekas nesustoja. Ir tada galų gale, nebeatlaikydami įtampos, vis tiek padarom atsipalaidavimą, bet jau per skausmą, kad „jau man viskas vienodai rodo“. Bet tai jau vyksta dramatiškomis aplinkybėmis, kad kažkas byra, griūva, mes sergam arba mums labai skauda. Toks atsipalaidavimas yra nudažytas negatyviomis spalvomis ir mes už tai save dažnai kaltiname. Ir todėl tai nėra konstruktyvu. Bet taip išeina susikaupusi ilgalaikė įtampa.

Geriau tai išmokti padaryti patiems

Kai mes, patys to nesuprasdami, esame įsitempę, stengiamės, spausdami save judėti kažkokia kryptimi, kuri pasirodo besanti neperspektyvi, mums dažnai atrodo: „Na, kaipgi čia gali būti neperspektyvu! Juk tai yra reikalinga, dorybinga ir panašiai.“ Na, ir vis dėlto, jeigu ir vėl, ir vėl, ir vėl neišeina, reikėtų daryti sustojimą, tą visišką išėjimą, Tuštumos išgyvenimą, nevertinimą, visų šablonų paleidimą, kada sau pasakai: „Aš nieko nežinau! Nieko nežinau. Va, leidžiu sau būti toje būsenoje, kada aš nieko nežinau! Nieko nenoriu!“ Įeiti į būseną, kada iš tikrųjų nieko nereikia. Ne dėl to, kad yra blogai, bet tiesiog reikėtų įeiti į sąmoningai sukuriamą būseną, tiek savipakankamą ar, tiksliau, save tapatinančią su Dvasia, jog dėl to nieko nereikia, nes jau viską turiu tokioje būsenoje. Ir nieko nežinau todėl, kad to, kas yra visa aprėpiančios tiesos, išvis neįmanoma žodžiais išsakyt.

Taigi reikėtų savo noru dažniau siekti tokių būsenų, įeiti į tą universumo požiūrį, kuris yra vienodas į visas būtybes, nieko sau nenorintis ir nesitapatinantis su jokia kokia nors teorija. Ir pabūti tame taip, kaip žmonės pabūna tame nesvarume alkoholio išgėrę, kai nutyla teorijos ir proto šablonai pasirodo beprasmiai, juokingi. Reikėtų išmokoti įeiti į tą būseną be šablonų nesinuodijant, o sąmoningai save įvedant į gilųjį atsipalaidavimą, į tą giliąją kosminio užribinio IN būseną, kur visa, bet kokia Būtis visada yra prasminga, neskirstant gėrio ir blogio, su viskuo, kas yra. Reikėtų leisti sau pabūti nebeskirstančioje sąmonėje – nebeskirstančioje į gėrį ir blogį sąmonėje. Tai ir bus atleidimas to spazmo, mentalinio spazmo – leisti sau pabūti proto neskirstymo būsenoje.

Ir neabejokite, kad ilgai neišbūsite tokioje būsenoje – jūs tikrai grįšite atgal į skirstymo būseną, nes toks yra kol kas mūsų protas: jis nėra įpratęs būti nedualioje būsenoje ir tam, kad galėtume joje būti, reikės dėti tam tikras pastangas, mokant mentalinį kūną nuščiūti,  neanalizuojant Būties, neskirstant jos į dalis, bet priimant jos visumą, leidžiant, kad ji visa užgriūtų, persmelktų jį su viskuo, kas yra. Be skirstymo.

Leiskime sau pabūti tame – ar būtumėte pirtyje, ar tiesiog ilsėtumėtės po darbo – mes tą „sekmadienį“, tą atvangą sau galime pasidaryti kasdien po kelias minutes, po pusvalandį. Galime surasti momentus, kada pasidarome atostogas, sekmadienį ne dėl to, kad išvažiavę kažkur ar kad yra septinta savaitės diena, bet dėl to, kad sau padarome pauzę nuo vertinimų, nuo pastangų, nuo stengimosi. Nebesistengiu. Leidžiu sau nebesistengti. Tam nereikia kažkokio labai ilgo laiko.

 Ir jeigu jūs turite partnerį, labai gerai, kad irgi susitartumėte, jog kai partneris sako: „Duok man pauzę!”, tai reiškia momentą, kada nieko iš jo nebereikalauju: kad jis kažkaip reaguotų, šypsotųsi, gražiai atrodytų ar dar ko nors. Tiesiog tai visiška pauzė. Leidžiu kažkokiais momentais partneriui nebesistengti ir tai yra legalu!

Baisiai skamba! Kas tada bus? Ogi nieko! Bus atsipalaidavimas. Nes, kita vertus, ar leidžiame ar neleidžiame, vis tiek tai vyksta, tik nelegaliai, drastiškai, su barniais, skandalais. Vienu žodžiu, mums vis tiek to reikia.

Nijolė Gabija Wolmer