Apie atleidimą, supratimą
Kartais mums būna sunku atleisti kam nors, nes mes nesuprantame: „Na, kaip taip galima taip elgtis?! Na, koks niekšas !!!“ Bet, mes neretai ir patys būname tokie, o jei ne tokie, tai savaip darome klaidas, argi ne?
Kita vertus, galime pasižiūrėti ir taip, jog kiekvieną kartą, kada ką nors daro žmogus – net jeigu jis siekia naudos sau kitų sąskaita – jam visuomet atrodo, kad jis daro geriausia, ką gali! Kad jis, daro gudriausiai. Tai yra jo pastangos, ką jis gali padaryti geriausia: „Va, kaip mikliai apgausiu – taip staigiai, taip lengvai viską gausiu!” Jam atrodo – tai gerai. Plačiau jis kol kas nemato – tai, jog neša skausmą kitiems ir sau blogas pasekmes… Na, toks jis yra šiandien! Kol kas jis gali tik siaurai pamatyti: „Kaip man bus gerai, kaip lengvai viską gausiu“. Tik tiek jis temato. Jeigu žmogus aiškiai matytų pasekmes – kiek ateis skausmo, kiek bus bėdos jam iš to – tikrai to nedarytų. Bet jis dar nesugeba, na, negali. Mato tik tiek, ir viskas. Ir jam atrodo – juk čia geriausias variantas!
Neteisinu tokio veiklos modelio, bet sakau, kad galime jį suprasti ir atleisti. Galime suprasti, kad šiandien šis žmogus dar nemoka kitaip. Jam reikia augti, jis tobulės, tobulės ir kada nors supras, tačiau dar ne dabar…
Kartais mes ir sau negalim atleisti, galvojam: „Na, kaip aš galėjau būti toks kvailas?! Šitoks naivus? O toks!.. O, Dieve mano!…”.
Gerai, tu buvai kvailas kažkur, ar naivus, ar koks nors dar… Bet tuo metu tu to nesuvokei! Na, juk taip pat darei, tai ką galėjai geriausio! Tai, kas tau atrodė geriausia! Na, pasirodo, kad taip veikti buvo kvaila! Gerai, bet tuo metu kai darei, tau atrodė geriausia, ką galima padaryti tose aplinkybėse. Juk tuo momentu mes veikiame su tais resursais, kuriuos turime. Įvairiais resursais – suvokimo, valios, atlaidumo, gerumo, žinojimo, informuotumo. Mes veikiame su tuo, ką pajėgiame tuo metu suvokti, valdyti tiek, kiek pajėgiame. Mes turime tik tiek drąsos ar išminties, kiek turime, turime susivokimo apie pasekmes tik tiek, kiek turime. Kartais mums pritrūksta laiko, sveikatos, budrumo teisingai viską įvertinti, kartais esame išgąsdinti, apgauti…
Tai yra tam tikra ribota situacija – visi riboti skirtingai, ar ne? Mes visi tokie. Mes nei vienas – štai šitame fiziniame kūne – nesame dieviški, mes nei vienas nesame Buda. Visi esame riboti ir kiekvienas darome savo klaidas. Tačiau savo klaidas suprantame, nes žinome aplinkybes, kontekstą, kodėl suklydome, o apie kitus – nežinome aplinkybių, kodėl jie taip pasielgė, kodėl taip nusprendė, todėl smerkiame. Nežinia, ar pasielgtume kitaip, jei mus auklėtų to žmogaus aplinkybėse ir pan…
Suvokdami tai, galime kitiems atleisti – taip pat ir sau, jei elgiamės netinkamai. Mes dar tik mokomės visuomet elgtis išmintingai, dorai. Čia ir yra mokykla, kur tai darome.
Taigi, atleiskime sau, pasakydami: „Tuo momentu nebuvau pajėgus suvokti geriau, matyti aiškiau, veikti efektyviau, spręsti kažkaip protingiau. Galėjau tai, ką galėjau. Šiandien aš suvokiau: „O, Dieve, kaip aš galėjau taip pasielgti, tai nėra gerai!..”. Na, šiandien tu jau gudresnis, išmintingesnis, dorybingesnis. Tada buvai toks, koks buvai su tuo, ką turėjai, darei, ką galėjai geriausio. Na, tai atleisk sau, paleisk jau…
Net ir kiaulė, žvėris, vilkas ar dar kita būtybė tobulės, tobulės, ir kažkokiu momentu, kažkokiais evoliuciniais takeliais, kai bus leista pereiti iš kolektyvinės gyvulių ar žvėrių sąmonės, dalis tos sąmonės pereis į žmogaus. Bus didžiulis, beribis, ilgas evoliucinių sekų laikas. Primityvas kada nors taps nušvitusiu. Ilga bus kelionė, ar ne? Kodėl tuomet reikia norėti visko iš karto? Juk neatlaidumas – tai pretenzija, jog elgesys turėjo būti tobulas, nors toks nebuvo!
Taigi yra tam tikri etapai, kada mes turime sau atleisti už tai, kad kažkada elgėmės kvailai, ir pamatyti, kad neatlaidume yra susireikšminimo, egoizmo, pretenzingumo, negebėjimo priimti realybės. Tai negi pretenduoji, jog tada, kai pasielgei kvailai, turėjai elgtis lyg visa žinantis, tobulas Buda? Turėjai būti visiškai tobulas visuose būties aspektuose? Ar ne? Ir todėl tu negali sau atleisti toje situacijoje, kad tada tu nebuvai Buda?! Tai dėl to negali atleist? Arba kitiems? Kiti irgi yra tokie. Tuo momentu kiekvienas veikėme, stengėmės: net jeigu tai yra kenkimas, tuo momentu tam žmogui atrodo, kad iš esmės vis dėlto taip bus geriausia. Daugiau jis nesuvokia, todėl taip elgiasi. Mes galime pamatyti už viso to žmogaus bėdą. Po to, kažkada tai pasikeis. Na, vargšas jisai, jeigu kitaip nemato, na, ką darysi! Juk galim šitaip žvelgdami, atleisti, tiesa?
N. Gabija Wolmer
