Apie astralinio kūno valdymą ir gydymą
Jeigu mes įvaldome astralinio kūno valdymo principą, tada iš tiesų mes sugebame kryptingai nukreipti savo jo dalį kažkokiam sąmoningam, kryptingam bendravimui ir tos galimybės yra fantastiškos. Jeigu mes neapsigauname, padarydami tik kažkokią fantaziją-projekciją ir tiek,- tada susidaro uždaras ratas savo paties prote.
Noriu atkreipti dėmesį į tą gana svarbią smulkmeną, kad startas yra, kada savo astralinę dalį nukreipiate, suderinate atpažinti, kur tai yra ir tiesiog pasiunčiate link ten. Nes astraliniame kūne yra atpažinimas. Yra svarbu tas tikėjimas, pasitikėjimas ir leidimas tam atpažinimui būti – leidimas astraliniam kūnui realizuoti savo žinojimą ir išmintį. Tai mes sumažinti tą nuolatinį proto vyravimą, kad „protas žino, o kažkas kitas manyje negali žinoti“. O čia mes duodame pasireikšti astralinio kūno žinojimui. Jis kitoks – tai neracionalus žinojimas, tai yra jutiminis žinojimas. Kitokia žinojimo forma – jutiminio atpažinimo. Reikia leisti būti tokiam žinojimui, reikia leisti sau atverti tokią žinojimo formą.
Kad jinai galėtų reikštis, protas turi neblokuoti tokio žinojimo, jis neturi pretenduoti totaliai vyrauti, kad įmanomas tik racionalus, tik proto žinojimas, įmanomas kitoks, neracionalus, jutiminis atpažinimas, tiesos atpažinimas. Jeigu aš duodu teisingas koordinates, pavyzdžiui: „artimoje aplinkoje didelis, sveikas, galingas ąžuolas“, tai yra tam tikra koordinatė. Ir prašau nusikreipti astralinį kūną, surasti pagal šitas koordinates tai atitinkančias vibracijas, tai atitinkančią būtį – ir suranda! Suranda per astralinio kūno žinojimą. Mes dar nežinome, koks yra žinojimas astraliniame kūne. Astralinis pasaulis yra takus, glaudus ir mūsų astralinis kūnas turi savo visai kitokią žinojimo formą.
Štai čia mes jau prisiliečiame prie kitų didžiulių priešloginio žinojimo sluoksnių. Tai yra be galo įdomu – instinktyvaus, intuityvaus žinojimo sluoksniai. Mes galime tai derinti – racionalųjį ir jutiminį žinojimą. Tai yra labai perspektyvu, nes realizuoja žmogų kaip vienį, – ne kaip suskaldytą visumą, bet vienį, kur veikia daugiau dalių. Ir mes tuomet galime bendrauti nebūtinai su medžiu – mūsų mokytojas gali tapti ir kalnas. Jeigu sutiks, jeigu norės, jei nepažeisime dėsnių (čia reikėtų suvokti, kad su kuo sakralesniais fenomenais mes susiliečiame, tuo didesnė išmintis ir atsakomybė yra reikalinga). Ir tada turėsime visai kitokią išmintį, jėgą. Aišku, čia yra ir pavojai, nes tai yra didžiulės, galingos esmės, bet taip pat ir galimybės didžiulės, ir išmintis, ir mokymas.
Turbūt jums būtų įdomu turėti draugą-žmogų, kuris draugauja su kalnais? Šalia tokio žmogaus esant nereikia nė važiuoti į kalnus, nes jie čia pat. Himalajai šalia. Ir jūs galite tokie tapti.
Įvairiausiai galima, aišku, tyrinėti tą astralinį kūną, bet tarsi kažko dar trūksta. Jūs galite tyrinėti astralinį kūną, bet, kaip ir luošą tyrinėti ne taip jau paprasta. Kaip fizinis kūnas gali būti sužeistas dėl įvairių dalykų, taip ir astralinis – gali būti netgi pėdsakai įvairių praeities astralinių traumų, fizinių traumų, einančių nuo pat priešžmogiškųjų įsikūnijimų.
Be abejo, gali net ir luošumas susiformuoti dėl praeities karmos, pakartojant tam tikrą luošumą, buvusį praeityje. Tai gali būti susiję su labai senais laikais: su apledėjimu, sušalimais, traumomis, pradedant dar nuo žvėriškųjų įsikūnijimų. Kam nors gali visą laiką mausti kelius arba blauzdas dėl to, kad kažkada buvo lapė, pakliuvo į žabangas ir, kad iš jų ištrūktų, nusigraužė koją… Taip prasidėjo ilga istorija per daug įsikūnijimų ir dabar yra tam tikras astralinio kūno luošumas, turintis ryšį su karminiu.
Astralinį kūną gali reikėti gydyti ir dėl atmosferos ar vandens užterštumo, ir dėl nuskendimų, ir dėl nužiūrėjimo – ar šiame gyvenime, ar praeituose, – ir dėl stipraus išgąsdinimo, ir dėl patirto siaubo, emocinių dramų, ir dėl didžiulio skausmo, kuris gali traumuoti astralinį kūną.
Tai, ką mes įgyjame šiame gyvenime (pavyzdžiui, emocinė trauma), šitie pėdsakai, deja, lieka astraliniame kūne ir, jeigu mes jų nepaleidome, jie atsikartos kito gyvenimo astraliniame kūne, nes turime tai, ką turime, – negauname kažko iš niekur. Mes turime visa tai, ką patiriame, visus tuos pėdsakus, todėl yra labai svarbu vienokiu arba kitokiu būdu gydyti save – ne tik fizinį kūną, bet ir astralinį, – kad mes neperneštume pėdsakų ir luošumo, sužeistumo į kitą gyvenimą. Nes jeigu mes patyrėme didžiulį emocinį skausmą ir nesugebėjome išsigydyti tų randų, tai jie persikelia į kitą gyvenimą ir kūdikis jau gimsta su jais. Negerai, kad jo emocinis gyvenimas prasidės su tuo randu.
Taigi gali būti astralinio kūno gydymas nuo tų emocinių, psichinių traumų, kada yra traumuojamas protas (drauge ir astralinis kūnas), nuo įvairių mirties, ypač – skausmingos mirties pasekmių. Na, be abejo, vyksta tam tikras gydymas pomirtiniame sielų gyvenime, bet ne visada ir ne viskas yra iki galo giliai išgydoma, išgryninama ir todėl daug žymių persikelia į būsimuosius gyvenimus. Jūs turbūt ir patys tai žinote, jaučiate savyje tuos pėdsakus.
N. Gabija Wolmer
