Žmogiškosios dorybės turi neįtikėtiną jėgą – tai tarsi žmogaus gyvenimo prasmės esencija, koncentratas.
Mums užtektų visą gyvenimą koncentruotis į meilę, ją išskleisti, ja sekti, ir gyvenimas taptų dorybingas, prasmingas.
Mums užtektų visą gyvenimą susitelkti į tikėjimą, jį puoselėti. Per jį realizuoti savo talentus, pašaukimą ir mes pasiektume neįtikėtinų dvasinių aukštumų.
Mums užtektų nuolat lavinti kuklumą, kantrybę ir taptume pavyzdžiu kitiems.
Mes galime ateiti į Dieviškumą, lavindami kiekvieną dorybę, tačiau turime jų daugybę kartu su didžiule pasirinkimo laisve jomis sekti ar netgi jų atsisakyti…
