Swami Rama
Mantra tarp gimimo ir mirties
„Kai lyginu materialistinį pasaulį su išminčių gyvenimo būdu, matau, kad pirmasis yra labai konkretus, čia vertinama tai, ką galima pamatyti, paliesti, sugriebti. Nors išminčių gyvensena ir aplinka yra nematerialistinė, gyvenimo tikslą jie supranta daug tikroviškiau. Pragyvenimo priemonės ir patogumai turi tam tikrą vertę, tačiau nesuvokiant absoliučios Tikrovės visa tai yra beprasmiška. Paprasti žmonės tam tikrus gyvenimo aspektus laiko paslaptingais ir mistiškais, tačiau visos paslaptys tampa aiškiomis tiesomis, kai nuo proto nuplėšiamas neišmanymo šydas…
Akivaizdžioji gyvenimo dalis – tai tiesė, jungianti du taškus: gimimą ir mirtį. Tačiau didesnioji gyvenimo dalis, esanti anapus šių taškų, lieka mums neregima. Būties slėpinius pažinę išminčiai supranta, kad šis gyvenimas tėra be galo ilgo ir neturinčio taško sakinio atkarpa tarp dviejų kablelių. Senovinis jogos mokslas teigia, kad iš kūno išeiti riekia konkrečiu būdu…
Mantra – tai skiemuo, žodis ar žodžių junginys. Jei žmogus nuolat susitelkęs ją kartoja, ji įsispraudžia į pasąmonę ir ten pasilieka, nors pats žmogus to proceso nesuvokia. Išsiskyrimo su kūnu dieną, silpstant proto jėgoms, jam liaujantis funkcionuoti, prisirišimas prie kūno bei kitos pasaulietinės nuosavybės sukelia nepakeliamos vienatvės ir liūdesio pojūtį. Žmogaus pasąmonės turinys šiuo metu tampa jo vedliu. Toks išsiskyrimas neišmintingam yra skausmas. Tačiau to negalima pasakyti apie dvasingą žmogų, kuris su tikėjimu atsimena savo mantrą: mantra veda jį pirmyn virsmo laikotarpiu, kuris kitam žmogui būna kupinas siaubo. Pati mirtis nėra skausminga – didžiules kančias suteikia tik mirties baimė.
Mantra yra galinga parama, ji veda žmogų per tamsą, tampa žiburio nešėja jam einant koridoriumi tarp mirties ir gimimo. Nuolatinis mantros atminimas ir gilus tikėjimas yra vienas patikimiausių dvasinės praktikos metodų. Jį pripažįsta viso pasaulio dvasinės tradicijos. Apvalytas ir išlavintas protas atmindamas mantrą išsklaido virsmo periodo tamsą. Mantra iš tiesų yra labai retas draugas, padedantis žmogui visad, kai šiam reikia pagalbos – tiek šiame, tiek ir anapusiniame gyvenime. Nuolat atsimindamas mantrą jogas suformuoja pasąmonėje gilius įspaudus, vėliau į juos savaime veržiasi protas. Taigi mantra yra dvasinis vedlys, padedantis įveikti mirties baimę, ramiai perkeliantis būtybę į kitą būties krantą…
Šiuolaikinis žmogus moka valgyti, kalbėti, išmano, kaip siūtis drabužius, gyventi bendruomenėje ir visa kita. Jis taip pat žino, kaip tinkamai parengti kūdikio besilaukiančią motiną, kad gimdymas būtų saugus, yra sukūręs daugybę darbą lengvinančių instrumentų. Tačiau jis dar nieko nenutuokia apie būdus, leidžiančius valingai ir be jokio sielvarto palikti kūną. Mirdamas jis labai liūdi, patiria daug psichologinio skausmo. Dabartinė mūsų visuomenė sugebėjo sukurti pažangias technologijas, tačiau iki šiol neatskleidė daugelio gyvenimo ir mirties slėpinių. Šiuolaikinis žmogus dar neatrado jo paties viduje glūdinčių turtų.
Mirtis yra neatsiejam kūno savybė, būtinas pokytis. Svarbu, kad mirštantis žmogus būtų iš anksto pasiruošęs šiam momentui, apsišvietęs šiuo klausimu. Šis neišvengiamas pokytis, vadinamas mirtimi, pats savaime nesuteikia kančios, sielotis mirštantįjį priverčia mirties baimė. Šių laikų švietimo sistema moko žmogų, kaip pelnyti sėkmę įvairiose pasaulietinės veiklos srityse, tačiau joje nėra disciplinos, kuri padėtų jam atsikratyti mirties siaubo. Žmonijai dabar privalu suprasti, kaip rasti paguodą mirštant.“
Swami Rama. Gyvenimas su Himalajų mokytojais – Alkione. Vilnius, 2007